Gruzijoje po parlamento rinkimų – laukimo nuotaikos. Šiuo metu peržiūrimos visos valstybinės programos, perskaičiuojamas biudžetas ir brėžiami nauji valstybės prioritetai. Dar įdomiau stebėti, kaip po netikėtai susiklosčiusių rinkimų politiniai varžovai mokosi sugyventi.
Demonstravo nepagarbą M.Saakašviliui
„Aš tikiu, jog tiek buvusi, tiek naujoji valdžia bendradarbiaus bei palaikys viena kitą, ir nebus nei priešiškumo, nei keršto“, – kalbėjo Gruzijos ortodoksų bažnyčios patriarchas Ilja II, naujai Gruzijos vyriausybei pasiskirsčius postais.
Nors dvasininkas turi didelį moralinį autoritetą šalyje, realybė kol kas smarkiai skiriasi nuo jo vizijos. Tiek prezidento Michailo Saakašvilio vadovaujamas Jungtinis nacionalinis judėjimas (JNJ), tiek naujojo premjero Bidzinos Ivanišvilio „Gruziniška svajonė“ visus metus vedė aršias rinkimines kampanijas ir iki šiol neslepia priešiškumo. Per pirmąjį parlamento posėdį valdančiosios partijos nariai neatsistojo pasveikinti įeinančio prezidento – iškalbingas gestas, kuris įžeidė opoziciją.
Dabar dviejų partijų valdomame 150 vietų parlamente „Gruziniška svajonė“ turi 85. JNJ turi 59 vietas. Tačiau šis skaičius per pastarąsias dvi savaites keitėsi: vienas po kito šeši vienmandatėse apygardose išrinkti parlamentarai pasitraukė iš parlamentinės JNJ grupės ir pasiskelbė nepriklausomais. „Tai leis man kur kas efektyviau dirbti savo apygardos rinkėjams“, – teigė parlamentaras Giorgis Gozališvilis.
B.Ivanišvilį ši žinia džiugina – su nepriklausomais parlamentarais bus kur kas lengviau kalbėtis balsuojant už vienus ar kitus įstatymus nei su partinės disciplinos besilaikančiais JNJ nariais. Tačiau jau dabar aišku, kad naujojo parlamento darbas nebus lengvas – valdžią perėmusiai „Gruziniškai svajonei“ trūksta 15 vietų iki konstitucinės daugumos. Tad dėl svarbiausių sprendimų šioms konfliktuojančioms jėgoms teks ieškoti kompromisų. „Gruziniškos svajonės“ vyriausybei tenka didelė užduotis – didžioji dalis visuomenės su valdžios pasikeitimu sieja didžiules viltis, kurias sunku būtų pateisinti net ir turint partnerių palaikymą.
Neslepia priešiškumo
JNJ atstovaujantis parlamento narys Giorgis Gabašvilis gana taikliai apibūdino Gruzijos parlamente bei tarp politinio elito vyraujančias nuotaikas: „Palauksim – pamatysim.“ Panašu, jog aštuonerius metus valdžioje buvę politikai su nerimu užleidžia savo postus. „Neturėtume stebėtis, jei parlamentinė dauguma dabar pradės elgtis kaip prokuroras, cenzūruojantis praeitį ir bandantis pateikti pastaruosius aštuonerius metus tik juodomis spalvomis, tarsi nieko nebuvo daroma...“ – nepasitikėjimo naująja valdžia neslėpė G.Gabašvilis. „Gruziniška svajonė“ buvo ypač kritikuojama dėl savo neigiamų pareiškimų prezidento M.Saakašvilio ir jo bendražygių atžvilgiu. Iškart po rinkimų B.Ivanišvilis atvirai paragino M.Saakašvilį atsistatydinti, argumentuodamas, jog „kitaip nebus galima suvaldyti situacijos. Tai būtų logiškas, paprastas ir teisingas žingsnis.“
Tuo tarpu valdančiajai partijai priklausantis parlamentaras Zakaria Kucnašvilis tvirtina, jog ši koalicija siekia ne keršto, bet teisingumo. „Demokratijos taisyklės, deja, yra labai griežtos ir mes turime toleruoti, kad vieną posėdžių kambario pusę užims tie, kurie buvo teisės laužymo ir smurto ideologai“, – epitetų negailėjo politikas. Valdant M.Saakašvilio partijai, daug dėmesio susilaukė incidentai teisingumo srityje: prieš pat rinkimus paviešinta medžiaga, kaip kalėjimuose smurtaujama prieš kalinius; aukų pareikalavęs opozicijos demonstracijos išvaikymas 2010 m.; „Gruziniška svajonė“ tvirtina, jog kai kurie asmenys pernai buvo nuteisti kalėti dėl politinių motyvų – pagrįsdama savo tvirtinimams naujoji valdžia ruošiasi paskelbti plačią amnestiją: artimiausiu metu ruošiamasi paleisti virš 400 kalinių, dar 4000 bylų bus peržiūrėta.
Su Maskva – švelniau
Prieš rinkimus B.Ivanišvilio oponentai gąsdino, jog naujosios vyriausybės prioritetai pakirs įsibėgėjusias reformas, šalis nusisuks nuo Vakarų ir taps vis labiau priklausoma nuo Rusijos.
Kalbant apie užsienio politiką, B.Ivanišvilis stengiasi nusikratyti kaltinimų dėl pernelyg prorusiškų pažiūrų ir pabrėžia, jog prioritetai nesikeičia: tai – integracija į ES, NATO ir geri santykiai su kaimynais. Po rinkimų susitikę M.Saakašvilis ir B.Ivanišvilis viešai patvirtino, jog „nepaisant fundamentalių skirtumų, jų požiūriai dėl užsienio politikos sutampa.“ Taip pat ir naujai paskirta užsienio reikalų ministrė Maia Pandžikidzė pareiškė, kad Gruzija nesiruošia atstatyti diplomatinių santykių su Rusija, „kol Maskva turi ambasadas Tskhinvalyje ir Sukhumyje.“
Tačiau Tbilisio tonas Maskvos atžvilgiu neabejotinai švelnėja. Valdžios lyderiai prakalbo, kad Gruzija galbūt vis dėlto neboikotuos Sočio olimpinių žaidynių. Vienas didžiausių „Gruziniškos svajonės“ oponentų būgštavimų iki šiol lieka okupuotų teritorijų klausimas. Abkhazija ir Pietų Osetija po 2008 m. karo su Rusija vis labiau tolsta nuo Tbilisio. Nepaisant dedamų pastangų, investicijų, projektų ir ES tarpininkaujamų derybų, šios teritorijos ne tik išlaikė de facto autonomiją, bet vis labiau integruojasi į Rusiją. Jos yra pilnai išlaikomos Maskvos bei visiškai priklauso nuo Rusijos saugumo srityje – rusų karinės bazės Abkhazijoje ir Pietų Osetijoje išlieka didesnės nei nustatyta susitarimais; paskutiniai bendri kariniai mokymai buvo surengti šį rugsėjį.
Pritraukti atgal bus sunku
Ieškodama sprendimo Gruzija pateko į aklavietę; iš tarptautinės bendruomenės taip pat nebuvo iniciatyvos rimčiau spręsti šiuos giliai įšalusius konfliktus. B.Ivanišvilis, kaip ir reikia tikėtis, nežada atsisakyti siekių suvienyti Gruziją ir atskilusius regionus. Tačiau jo kalbose buvo galima išgirsti šį tą labai naujo. „Raktas į teritorinį integralumą yra šalies viduje“, – pareiškė naujasis vyriausybės vadovas. Panašu, jog pirmą kartą per pastaruosius aštuonerius metus Tbilisis griežtai nebekritikuoja Maskvos dėl agresyvių veiksmų. Vietoje to, B.Ivanišvilis tikisi „patraukti abkhazus ir pietų osetinus savo veiksmais, elgesiu ir teisinga diplomatija <...> vėl kartu gyventi vienoje valstybėje.“
B.Ivanišvilio vyriausybėje reintegracijos ministro postas patikėtas Paatai Zakareišviliui – politologui, prieš dešimtmetį kūrusiam šalies reintegracijos strategiją. Tuo metu ji taip ir nebuvo įgyvendinta – „valdžia tiesiog nesusidomėjo šiuo pasiūlymu,“ – pripažįsta P.Zakareišvilis. Prieš pusmetį komentuodamas šią strategiją jis užsiminė, jog dabar ją įgyvendinti būtų kur kas sunkiau ir greičiausiai reikėtų daug ką permąstyti. Dešimties visuomenės veikėjų grupės 2003 m. sukurta strategija ragino pasiūlyti kuo platesnes politines laisves Abkhazijai ir Pietų Osetijai bei suteikti autonomijos garantijas. 2008 m. Maskvai pripažinus šių teritorijų valstybingumą, Tbilisis turės gerai paieškoti, ką naujo pasiūlyti, kad „brolius abkhazus ir pietų osetinus“ pritrauktų atgal.