Pietų Korėjos sostinėje Seule tokia rankinė parduodama už maždaug 1 tūkst. svarų sterlingų – tokia suma Šiaurės Korėjoje lygi vidutiniam metų atlyginimui.
Nuo liepos pradžios, kai paaiškėjo, kad ji yra Kim Jong Uno žmona, Ri Sol Ju parodyta per valstybinę televiziją su įvairiais apdarais, nors dauguma Pchenjano gyventojų vilki pilkšvai žalios ar pilkšvai mėlynos spalvų Kinijos maoizmo laikų stiliaus kostiumus, o moterys segi konservatyvius sijonus. Puošnūs Ri Sol Ju drabužiai gali būti ženklas, kad Šveicarijoje privačiai mokytas naujasis Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas mėgina kelti savo šalies gyvenimo standartus. Beje, 2012-uosius Pchenjano režimas yra paskelbęs metais, kai Šiaurės Korėjos gyventojai taps klestinčia nacija.
Tarp kalbų ir tikrovės – bedugnė
Deja, tikrovė, ypač Šiaurės Korėjos atveju, akivaizdžiai prasilenkia su retorika. Pchenjano režimo lyderio ir jo žmonos reprezentacijos sutapo su Jungtinių Tautų (JT) Pasaulio maisto programos vadovės Šiaurės Korėjoje Claudijos von Roehl perspėjimu, kad daug šalies gyventojų kenčia dėl prastos mitybos. Dėl potvynių ir smarkių liūčių birželio pabaigoje ir liepą be namų liko daugiau nei 212 tūkst. Šiaurės Korėjos gyventojų. JT agentūros praėjusį rudenį apskaičiavo, kad pagalbos maistu šiemet prireiks 3 mln. šios šalies piliečių.
Kai po karštos 1994-ųjų vasaros stojo ypač šalta žiema, po kurios prasidėjo liūtinga vasara ir buvo užlieti ryžių laukai, 1995 m. Šiaurės Korėjai vadovavęs dabartinio lyderio tėvas Kim Jong Ilas pirmą kartą buvo priverstas pripažinti, kad šalyje trūksta maisto. Šiaurės Korėjai skirtoje knygoje „Neturime ko pavydėti“ septynerius metus šioje šalyje praleidusi „Los Angeles Times“ žurnalistė Barbara Demick nurodo, kad 1995-ųjų potvyniai paveikė 5,2 mln. žmonių.
Prasidėjo badas. Pasak B. Demick, iki 1998 m. galėjo mirti nuo 600 tūkst. iki 2 mln. šalies gyventojų. Nuo bado žmonės gelbėjosi, kaip galėjo, šalyje net išnyko varlių populiacija. Tarptautinė žiniasklaida (BBCRussian.com) gegužę citavo Pietų Korėjos nacionalinio susivienijimo instituto ataskaitą, kurios duomenimis, jos šiaurės kaimynėje už kanibalizmą 2006 ir 2009 m. nubausti mažiausiai trys žmonės.
Nelabai derlingos žemės ir šiaip niekada negalėjo išmaitinti 23 mln. Šiaurės Korėjos gyventojų. Drastišką situaciją maisto sektoriuje papildomai aštrina labai archajiška šalies žemės ūkio struktūra – Šiaurės Korėja išlieka turbūt paskutinė šalis planetoje, kur beveik viskas išauginama kolūkiuose ir beveik visą derlių valdžia konfiskuoja. Nekeista, kad Šiaurės Korėja yra visiškai priklausoma nuo išorės paramos – 1996–2005 m. pagalbos maistu ji gavo už 2,4 mlrd. JAV dolerių. Šių metų pavasarį po trejų metų pertraukos JAV vėl pasiūlė Pchenjanui 240 tūkst. t maisto mainais už pažadą sustabdyti tolimojo nuotolio raketų bei branduolinio ginklo bandymus ir urano sodrinimą. Situacija keistai drastiška – vienam balistinės raketos bandymui (dažnai nesėkmingam) Pchenjanas išleidžia 800–900 mlrd. vonų (1 tūkst. vonų – kiek daugiau nei 1 JAV doleris), o šalies visuomenė badauja.
Šiaurės Korėjos gyventojai kenčia ne tik nuo bado. Remiantis Vašingtone veikiančio Žmogaus teisių Šiaurės Korėjoje tyrimo komiteto parengtu pranešimu, ir dabar šioje valstybėje kalinama 150 tūkst. žmonių. Pasak liudijimų, kaliniai pasmerkiami kankinimams, tebepraktikuojami vieši bausmių vykdymai, o kalinamos besilaukiančios moterys, dažniausiai iš Kinijos repatrijuotos kūdikį ten pradėjusios korėjietės, verčiamos darytis abortus. Palydovų nuotraukos užfiksavo šimtus prievartinio darbo stovyklų atokiuose kalnuotuose Šiaurės Korėjos rajonuose. Pranešimas parengtas pagal šias nuotraukas ir apklausus 60 buvusių kalinių bei prižiūrėtojų, kuriems pavyko ištrūkti iš šalies. Dabar paprasčiau sužinoti apie politines represijas Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje – vien Seule Šiaurės Korėjos pabėgėlių yra 30 tūkst., o prieš dešimtmetį jų būta tik keli tūkstančiai.
Analogija su Estija iš pirmo žvilgsnio drastiška – nors pusamžį ir buvo „uždaryta“ Sovietų Sąjungoje, ši Baltijos valstybė visada laikyta europietiškus gyvenimo standartus daugiau ar mažiau atitinkančia sovietijos „sala“. Respublikai 1991 m. atgavus laisvę, bendradarbiauti su broliais suomiais netrukdė nei kultūriniai skirtumai, nei geografiniai atstumai – sostines Taliną ir Helsinkį skiria 80 km, Talino gyventojas iki kaimynės sostinės keltu keliauja pusantros valandos. Helsinkio regiono ekonomikos plėtros variklis yra moderniųjų informacinių technologijų pramonė, kurios svarbiausia atstovė – bendrovė „Nokia“. Talino regionas (Harju apskritis) irgi labai svarbus Estijos ekonomikai, jam tenka 80–90 proc. visų šalies užsienio investicijų.
Atkūrusi nepriklausomybę, Estija greitai priderino savo ekonomiką prie Skandinavijos šalių ūkio – rezultatai akivaizdūs, estai sparčiausiai diegia naujoves tarp naujųjų Europos Sąjungos (ES) valstybių. Ypač didelę įtaką daro naujos technologijos iš Suomijos, Švedijos ir Vokietijos – trijų pagrindinių prekybos partnerių. Bendradarbiavimas labiausiai suintensyvėjo po 2004 m. ES plėtros, kai prie Bendrijos prisijungė ir Baltijos šalys. Estai ir suomiai, ypač sostinių bendradarbiavimo lygmeniu, surengė daug apskritojo stalo diskusijų, profesinio tobulinimo, įdarbinimo ir informacinių renginių bei mokomųjų kelionių. Tyrimai parodė, kad Ūsimos (Helsinkio) ir Harju (Talino) regionai jau yra plačiai integruota ekonominė erdvė.
Suomija pagal investicijų mastą šiuo metu yra antra Estijoje, suomių darbo rinka atvira darbuotojams iš šalies kaimynės. Kultūrinis, kalbinis ir geografinis artumas palengvina jų įdarbinimą ir prisitaikymą Suomijoje, suomių darbdaviai mielai renkasi darbuotojus iš Estijos, kurie tapo antra pagal gausumą (po rusų) darbuotojų iš užsienio grupe.
Labai sudėtingi Korėjų santykiai
Šiaurės Korėjoje yra visiškai kitaip. Valdančioji Kimų dinastija per daugiau kaip pusamžį trukusį šalies egzistavimą išugdė keistoką nacijos fanatizmą – nuo 1953 m., kai baigėsi abi Korėjas padalijęs karas, iki 1998 m. spalio iš šiaurės į pietus pabėgo tik 923 šios šalies gyventojai. Palyginkime: iki pastatant Berlyno sieną po Antrojo pasaulinio karo kasmet į Vakarus ištrūkdavo apie 21 tūkst. vokiečių.
Reikia paminėti, kad vienos nacijos skilimas į priešiškas valstybes – vis dėlto sudėtingas reiškinys. Britų „The Guardian“ liepą paskelbtoje publikacijoje „Pietų Korėja gera, o Šiaurės – bloga? Ne pats naudingiausias požiūris“ primenama demilitarizuotojoje zonoje tarp abiejų Korėjų tą patį mėnesį įvykusi šokiruojanti scena: „Tėvynės susijungimo“ viceprezidentas Ro Su-hui grįždamas į Pietų Korėją ištarė Šiaurės Korėjos gyventojų miniai: „Tegyvuoja Korėjų susivienijimo dvasia!“, ir buvo apdovanotas gėlėmis. Tačiau vos kirto sieną, 69-erių aktyvistas Pietų Korėjos pasieniečių buvo parverstas ir nuvilktas į šalį.
Spauda šį suėmimą ignoravo – žiniasklaida tradiciškai Korėjų susijungimą vertina kaip išimtinai pietiečių sumanymą. Tačiau Pietų ir Šiaurės Korėjos pagrįstai nepasitiki viena kita ir net bijo viena kitos, tam nepasitikėjimui – daugiau kaip pusšimtis metų. Kategoriškas skirstymas vien į juoda ir balta, suverčiant kaltę dėl Šiaurės Korėjos bėdų dar ir visai tos šalies visuomenei, nepastūmėja situacijos į jokią pusę ir tik didina įtampą.
Beje, kai 2010 m. kovo 26 d. Geltonojoje jūroje nuskendo Pietų Korėjos karinė korvetė „Cheonan“ ir žuvo 46 jūrininkai, pietiečiai dėl to apkaltino Šiaurės Korėjos kariškius. Užvirė dar vienas beprecedentis ginčas ir dar kartą išaugo įtampa. Seule surengta apklausa parodė, kad mažiau nei 33 proc. Pietų Korėjos sostinės gyventojų dėl tragedijos kaltino šiaurės kaimynę.
Kita vertus, jokiu būdu neignoruotina aplinkybė, į kurią tada atkreipė dėmesį Pietų Korėjos laikraštis „Hankook Ilbo“ – Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos lyderio pasikeitimą paprastai apipina karinės provokacijos, esą taip naujasis diktatorius turįs užsitikrinti kariuomenės palaikymą. Kai valdžią iš Kim Ir Seno paveldėjo dabartinio lyderio tėvas Kim Jong Ilas, buvo susprogdintas Pietų Korėjos skrydžių bendrovės KAL lėktuvas ir į pietų teritoriją iš šiaurės įsiveržė partizanai.
Šiaurės Korėjos gyventojus reikės adaptuoti
Bet gyvenimo lygio skirtumai Pietų ir Šiaurės Korėjose per daug drastiški, taigi kitokių variantų nei adaptuoti savo šiaurinius brolius pietiečiai vargu ar turi. Remiantis Pietų Korėjos konstitucijos 3 straipsniu, šalis yra teisėta viso Korėjos pusiasalio valstybė, taigi Šiaurės Korėjos gyventojai irgi yra teisėti jos piliečiai. Tiesa, kad jų pilietybė būtų patvirtinta, jie turi patys atvykti į Pietų Korėją.
Kol kas tai nėra paprasta ne tik dėl neįtikėtinų vargų, mėginant ištrūkti iš aklinai uždarytos tėvynės. Seulas irgi nelinkęs sparčiai didinti pabėgėlių skaičiaus, nes nori jį kontroliuoti. 2002 m. šalyje priimti 1 139 Šiaurės Korėjos gyventojai. Nuo tada į Pietų Korėją kasmet atvyksta nuo 1 iki 3 tūkst. šiauriečių. Tačiau susivienijimas kada nors vis tiek įvyks ir į Pietų Korėją plūstelės šiauriečių srautas.
Adaptuoti juos nebus ir jau nėra paprasta ir dar dėl vienos priežasties – Pietų Korėjos gyventojai uždirba nuo 14 iki 50 kartų daugiau nei šiauriečiai. Norint įveikti šį kultūrinį skirtumą, reikia ruoštis jau dabar. Daugėjant Šiaurės Korėjos pabėgėlių (2008 m. duomenimis, 44 mln. gyventojų turinčioje Pietų Korėjoje jų tais metais buvo kiek daugiau nei 15 tūkst.), už maždaug 75 km į pietus nuo Seulo atidarytas Hanavonas – savotiškas prieglaudos ir ekonomikos mokyklos mišinys.
Hanavone šiauriečiai mokomi savarankiškai išgyventi Pietų Korėjoje: ne tik naudotis bankomatais, apmokėti elektronines sąskaitas, angliškai skaityti reklamas ir pan., bet ir demokratijos bei žmogaus teisių pagrindų. Taip pat – ir tai turbūt svarbiausia atvykus iš labai skurdžios valstybės – kaip racionaliai elgtis su 20 tūkst. JAV dolerių siekiančia pašalpa, kai patvirtinama jų kaip Pietų Korėjos piliečių tapatybė.