Istorijos iš Latvijos: apie tuos, kurie išvyko, ir tuos, kurie dar liko

Šią savaitę Latvija neteko dar vienos šeimos. Birgelių šeima iš nedidelės Puikulės gyvenvietės šiaurinėje Latvijos dalyje persikėlė į Vokietiją, kur bandys pradėti naują gyvenimo etapą. Latvijoje jie neuždirbo pakankamai net duonai. Jūsų dėmesiui – istorijos iš Latvijos: apie tuos, kurie išvyko, ir tuos, kurie dar liko.

Gauna paramą maisto produktais

41 metų medicinos seselė Inita Lustė-Eglitė pakviečia į savo butą, atsiprašinėdama už čia tvyrančią drėgmę. Vos įėjus juntamas pelėsių tvaikas. Nors pastatas izoliuotas ir vienoje pusėje įstatyti langai plastikiniais rėmais, akivaizdu, kad kažkas su sovietmečio laikų statiniu yra negerai. Inita pasakoja, kad rytais viskas persismelkia tokia drėgme, jog jauniausią sūnų sunku įtikinti apsirengti per naktį drėgmės pritraukusiais drabužiais.

Inita įstojo į mediciną daugiau nei prieš du dešimtmečius. Ji baigė mokslus Cesio Slaugos mokykloje, kuri vėliau buvo uždaryta. Moteris norėjo likti Cesyje, tačiau jaunajai medicinos seselei buvo pažadėtas butas Limbažiuose. Tik Inita taip ir netapo jo savininke, nes sugriuvus sovietinei sistemai, baigėsi ir valstybės garantuojamų butų programa.

Įvairiausi likimo vingiai blaškė Initą kartu su trimis dukterimis po nuomojamus butus, kol ji atsirado Puikulėje. Dviejų kambarių butas, kuriame dabar moteris gyvena su savo dviem dukromis ir ikimokyklinio amžiaus sūnumi (vyriausioji dukra jau ištekėjusi ir gyvena Valmieroje) nebuvo remontuojamas jau ilgus metus. Moteris nepajėgia sutaupyti remontui reikiamų pinigų iš savo algos, kuri vos perkopia du šimtus latų (990 litų).

Prijungti gyvybę palaikantį aparatą - nieko gero?

Kartą ji kreipėsi į vietos valdžią, prašydama finansinės paramos buto remontui ir išgirdo atsakymą – jeigu nedirbs Puikulėje ir gyvenvietė negaus iš jos naudos, nėra priežasties jai padėti. Netrukus po šio pokalbio vietos tarybos vadovas atsidūrė Limbažių ligoninėje ir Initai teko prijungti jam gyvybines funkcijas palaikančią aparatūrą.

„Priėjau prie jo ir paklausiau: „Ką gi, turėčiau jus prijungti ar ne? Juk aš neatlieku nieko gero mūsų savivaldybės žmonėms“, - medicinos seselė nevengė priminti pareigūnui apie vietos valdžios požiūrį į ją ir jos problemas.

Kai 2009 metų pabaigoje buvo įgyvendinta ligoninių reforma, Inita turėjo palikti savo darbą Limbažių ligoninėje ir dabar ji dirba medicinos sesele iškart dviejuose vaikų darželiuose. Taip moteris turi pilną etatą ir atskaičius mokesčius uždirba 230 latų (1140 litų).

Žlugus Sovietų Sąjungai ir likvidavus vietos kolūkį, jos sutuoktinis Girtas Eglitis įsidarbino lentpjūvėje. „Tuo metu visi neišvengiamai darbinosi lentpjūvėse, tiesiog kaimo vietovėse nebuvo kito darbo“, - prisimena vyras.

Kai į Latviją įžengė didelės skandinavų medžio perdirbimo įmonės, nedidelės lentpjūvės kaimuose ėmė bankrutuoti viena po kitos. „Tada visi puolė į statybas, aš irgi. Pažinojau žmones Rygoje“, - pasakoja Girtas. Deja, ir tai truko neilgai – statybų bumas baigėsi. Tuomet dauguma vyro kolegų paliko Latviją. Šiuo metu Girtas karts nuo karto gauna darbo statybose Rygoje, todėl jo pajamos labai nereguliarios.

„Jeigu tenka mažiau nei 90 latų (446 litai) vienam asmeniui, gali prašyti „skurstančiojo“ statuso. Mes negauname tiek, kad vienam asmeniui gautųsi 90 latų“, - prisipažįsta Inita ir priduria, kad pirmą kartą savivaldybė atmetė jos prašymą paramai. Kitą kartą ji gavo vienkartinę 60 latų (297 litų) išmoką komunalinėms paslaugoms ir 500 kW elektros energijos sąskaitai padengti.

Inita ir Girtas priversti nuolat galvoti, kaip nors kiek sutaupyti. Virtuvėje yra tik šaltas vanduo, nes karštas paprasčiausiai atjungtas. Indus šeima plauna dubenyje su šiltu vandeniu, o perplauna po šaltu iš krano bėgančiu vandeniu. „Kitaip, plaunant puodelį, įsijungia vandens katilas ir ima suktis elektros skaitiklis“, - aiškina Girtas.

Latvijos socialinės paramos žemėlapį rasite čia.

Pinigų trūkumas nulemia ir mitybos įpročius, ir maisto produktų pasirinkimą. „Mes neperkame jokios mėsos. Mano vaikas mėsos maltinukus valgo tik darželyje, - prisipažįsta Inita, tačiau, būdama optimistė, sugeba į situaciją žvelgti teigiamai. - Mums dar pavyksta sudurti galą su galu, turime užtektinai maisto, esame apsirengę ir nėra viskas taip jau blogai. Turime daržą, jame sodiname morkas, bulves ir agurkus. Rūsį užpildėme stiklainiais žiemai. Taip pat gaunu maisto paketą (Europos Sąjungos tiekiamas nemokamas maisto paketas, - red.past.), taip pat turime kruopų. Tai vienintelė mūsų gaunama parama. Mes ją imame, o kodėl turėtume neimti, jeigu jie mums ją duoda?“.

Vis dėlto, net ir didžiausiam optimistui toks gyvenimas ilgainiui tampa našta. Inita prisipažįsta, kad Puikulėje iki šiol gyvena tik todėl, kad mažasis sūnus baigtų vaikų darželį. Ji neslepia jau ne kartą galvojusi apie galimybę palikti Latviją. Vasarą jos draugai padovanojo dviejų savaičių atostogas Airijoje. Initai ten labai patiko, moteris nusiteikusi mokytis užsienio kalbos. „Su kalba gali prasiskinti sau kelią ir tai ne taip jau blogai“, - įsitikinusi moteris.

Vis dėlto, labiausiai Inita norėtų grįžti į ligoninę ir dirbti ten pagal savo profesiją. „Mane vis dar traukia atgal į ligoninę. Operacijos ir įtemptos situacijos – tai mano pašaukimas“, - neslepia medicininį išsilavinimą turinti moteris. Šiuo metu ji palaiko ryšį su savo buvusiais bendramoksliais ir svarsto galimybę persikelti į Cesį ar Rygą, kur galėtų dirbti vienoje ligoninių.

Daugiau šeimos nuotraukų rasite čia.

Vakarais bendraujame „Skype“ ir verkiame

32 metų Sandis Birgelis skaičiuoja paskutines dienas Puikulėje, kur ir išvydo šį pasaulį. Iš čia kartu su sūnumis – ketverių Daviu ir vos vienerių Lauriu – bei 58 metų motina Sarmite netrukus išvyks į Vokietiją. Jo žmona Kristinė ten jau gyvena ir darbuojasi daugiau nei aštuonis mėnesius. Kai Sandis susitiko su žurnalistais, iki jo išvykimo tebuvo likę dešimt dienų.

Anksčiau dailide dirbantis vyras ir jo muzikantė žmona nesiskundė savo gyvenimo sąlygomis. Atlikęs karinę tarnybą Latvijos kariuomenėje, Sandis dirbo dailide Siguldoje ir gaudavo algą, kurios pakakdavo išlaikyti visą šeimą. Todėl paaugus pirmagimiui, šeima nusprendė susilaukti antros atžalos. Nelaimei, dailidžių dirbtuvės tuo metu bankrutavo, o kad galėtų „sudurti galą su galu“, šeima persikėlė pas Sandžio motinos namus Puikulėje.

Iš pradžių Sandis susirado dailidės darbą – jis gamino baldus už trijų dešimčių kilometrų esančioje Korgenėje, tačiau po kelių mėnesių įmonės savininkas tegalėjo mokėti jam vos 20 latų (99 litus) per savaitę. „Tokie pinigai nepadengė netgi mano išlaidų benzinui, kurio reikėjo, kad nuvažiuočiau iki tenai“, - aiškina vyras, kodėl nusprendė mesti šį darbą.

Tada prasidėjusį laikotarpį jis prisimena kaip patį niūriausią gyvenime. Su ašaromis akyse jis smulkiai nupasakojo, kaip jautėsi, kai sūnus paprašė jo duonos ir jam teko prisipažinti negalint jos nupirkti, nes nėra pinigų. Ilgus mėnesius gyvenant be jokių pajamų ir mintant vien tik savame darže išaugintomis bulvėmis bei kitomis daržovėmis, darėsi vis aiškiau, kad vienintelis pasirinkimas – emigracija.

Birgeliai susisiekė su jau kelerius metus Vokietijoje gyvenančia Kristinės seserimi ir paprašė padėti susirasti darbą bent jau vienam iš jų. Sutuoktiniai susitarė, kad į svečią šalį važiuos tas, kuris pirmas gaus darbą. Kadangi pirmoji rasta darbo vieta buvo skalbykloje, po ilgų svarstymų į Vokietiją išvyko Sandžio žmona Kristinė. Tuo metu mažajam poros sūnui tebuvo aštuoni mėnesiai.

„Tie mėnesiai mums priminė tikrą košmarą“, - prisimena vyras apie šeimai tekusią išsiskyrimo naštą. Sandžio motina pasakoja, kad be mamos likę berniukai dažnai „mama“ pavadindavo ją, nors ji jiems močiutė. „Vakarais mes kalbamės per „Skype“ ir verkiame. Laimei, pagaliau tai baigsis“, - sako vyras.

Paklaustas apie įsidarbinimo galimybes Latvijoje, Limbažiuose ar Rygoje, Sandis atsakė: „Jeigu neturėtume vaikų, tikrai neišvažiuotume. Išgyventume kažkaip ir čia, išsiverstume“.

Latvis tvirtina, kad kartu su žmona ir taip delsė iki paskutinės akimirkos, nes jie jaučiasi esą Latvijos patriotais. Tik šiuo metu užtektinai uždirbti neįmanoma net Rygoje, nes yra du vaikai, reikia mokėti nuomą už butą, dar maistas ir drabužiai visiems, auklė mažajam ir vaikų darželis vyresniajam.

Vokietijoje Kristinė ką tik išnuomojo trijų kambarių butą visai šeimai, surado vaikų darželį vyresniajam ir darbą vyrui Sandžiui.