Niujorko verslo dienraštis WALL STREET JOURNAL rašo, kad salos, japoniškai vadinamos Senkaku, o kiniškai – Diaoyu, yra atokiausia Japonijos teritorija. Tokijo strategai šį salyną ėmė vadinti „Pietvakarių siena“. Tai – virtinė salų, kur japonai turi savo avanpostus, kuriais ateityje galima pasinaudoti apribojant Kinijos priėjimą prie Ramiojo vandenyno vakarinės dalies. Pekinas ir Tokijas kivirčijosi dėl šių salų ir anksčiau, tačiau didžiausi neramumai prasidėjo Tokijui nusipirkus salas iš privataus japonų kilmės savininko. Įsiplieskus konfliktui, Japonija baiminasi, kad gali kilti grėsmė ir kitoms tolimesnėms saloms ne tik Rytų Kinijos, bet ir Japonijos jūroje ar Ramiojo vandenyno Šiaurėje. Tokijo nusileidimas reikštų Kinijos, kaip regioninio milžino, įsigalėjimą.
Prasidėjus kariniam konfliktui, japonai neturėtų šansų laimėti, nes kinai turi daug didesnį karinį jūrų laivyną, tad Tokijui tektų kreiptis pagalbos į Vašingtoną. Palikdamas Japoniją vieną tvarkytis su Kinija, Vašingtonas sugriautų pasaulinę savo sąjungininkų sistemą, leisdamas Kinijai pakeisti įtakos sferas. Vadinasi, prarastų savo įtaką šiame regione.
Berlyno konservatyvių pažiūrų dienraštis WELT rašo, kad už Kinijos ir Japonijos konflikto slypi nepasidalintos įtakos zonos Tolimuosiuose Rytuose. Ši įtampa kilo bandant parodyti, kas valdžią turi Rytų Kinijos jūroje: Kinija ar Japonija? Ir tai nebėra simbolinis klausimas. Kaip ir Pietų Kinijos jūroje, šį konfliktą taip pat kursto gamtos ištekliai, slypintys jūros dugne – dujos ir nafta. Tokijo ir Pekino kivirčas neišsivystys į karą, tačiau kova dėl pranašumo bus rimta. Nekontroliuojamo eksperimentavimo jėgos politikos Tolimuosiuose Rytuose mažiausiai reikia krizės ištiktam pasauliui.
Liberalių pažiūrų Stokholmo SVENSKA DAGBLADET komentuoja, kad naujasis konfliktas dėl grupės negyvenamų salų Rytų Kinijos jūroje aiškiai parodo, kokia svarbi yra praeitis. Prieš japonus nukreiptos demonstracijos nepaklūsta logikos dėsniams. Kinija yra didžiausia Japonijos prekybos partnerė, o Japonija Kinijai – antroji. Tačiau protestai iliustruoja, kokios sunkios yra istorinės traumos. Protestuotojų prieš Japoniją maršai liudija iki šiol išlikusį stiprų pyktį dėl Japonijos imperinės ekspansijos į Kiniją XX a. 4–5 dešimtmečiais. Nejaugi žmogus, galintis skristi į mėnulį, negali išsilaisvinti iš istorijos spąstų?
Neužtenka vietos po saule
Londono verslo savaitraštis THE ECONOMIST ramina, kad karas Azijoje neprasidės dėl „tokių“ salų. Šią vasarą Azijoje iškilo nemažai konfliktų dėl menkų žemės ruoželių jūrose. Dėl akvatorijos padalinimo nesusitarė Kinija, Japonija, Pietų Korėja, Vietnamas, Taivanas ir Filipinai. Dabar dėl miniatiūrinių salų įsiplieskė neapykanta tarp kinų ir japonų, Taivanui taip pat reiškiant pretenzijas į netoliese esančias teritorijas. Žvelgiant optimistiškai, pastarasis konfliktas yra tik politinis teatras: priešrinkiminės kampanijos produktas Japonijoje ir prie pokyčių slenksčio atsidūrusios valdžios noras sustiprinti savo autoritetą Kinijoje. Optimistai mano, kad Azija yra per daug užsiėmusi uždarbiavimu, kad imtųsi kariauti. Tačiau žemyne, o ypač – Kinijoje, augantis nacionalizmas sunkina padėtį. Nesvarbu, ar Japonijos siekiai dėl šių salų yra teisėti, Kinija žvelgia į juos kaip į brutalios imperinės politikos liekanas. Kiekvienas mažas incidentas gali tapti pretekstu kariniam konfliktui.
Japonija, Vietnamas ir Filipinai bijo, kad, jei nusileis Kinijai, pastaroji pajus jų silpnumą ir ims reikalauti daugiau. Kinija tuo metu baiminasi, kad, jei nesugebės išsireikalauti savo, JAV ir kitos šalys nuspręs, kad prieš ją galima regzti sąmokslus. Azijos nesugebėjimas susitvarkyti su tokia maža problema kelia klausimą: kas būtų, jei iškiltų esminė krizė Korėjos pusiasalyje ar Taivano sąsiauryje?
JAV strateginės žvalgybos analizės centras STRATFOR nėra nusiteikęs taip optimistiškai ir primena, kad rugsėjo 29 d. Kinija ir Japonija turėtų minėti diplomatinių santykių normalizavimo keturiasdešimtmetį, tačiau jubiliejų sugadino konfliktas dėl kelių uolėtų salelių. Kinijos ekonominės ir politinės reikmės spaudžia šią šalį didinti savo karinius pajėgumus, o tai gali nelauktai pažadinti Japoniją iš taikaus būvio. Konfliktas dėl salų iškilo abiem valstybėms išgyvenant sunkumus vidaus politikoje. Kinijos dviejų dešimtmečių sparti ūkio raida ima lėtėti. Tačiau dėl didžiulio gyventojų skaičiaus bei lėto vystymosi vartotojiškos ekonomikos link, Pekinui dar daug reikės nuveikti, kol šalis sugebės bent apylygiai paskirstyti išteklius. Abi šalys mato, kad nacionalizmas yra vis labiau toleruojamas, abi įsivaizduoja, kad kariuomenės vaidmuo auga, ir abi užima tą pačią strateginę erdvę. Taigi gali būti, kad stebime ankstyvąją Azijos galių persiskirstymo stadiją.
Ekonominiai interesai nugalės nacionalizmą
Liberalių pažiūrų Turku dienraštis TURUN SANOMAT akcentuoja, kad ir Kinija, ir Japonija turi, ką pralošti. Abiem šalims konfliktas dėl netoli Taivano esančių negyvenamų salų atsirado palankiu metu ir padeda nukreipti dėmesį nuo vidaus politikos. Kinijoje buvo deginamos Japonijos vėliavos, taip siunčiant japonams aibę įžeidimų. Toks nacionalizmo demonstravimas Kinijos valdžiai yra parankus. Interneto amžiuje šaliai tampa ypatingai sunku valdyti kolektyvinę savo žmonių sąmonę. Japonų tautinis charakteris taip pat paskatino juos užimti gynybines pozicijas. Tačiau tokia šovinizmo banga kelia grėsmę, kad bus atverta Pandoros skrynia. Kai tik į darbą bus paleistas bizūnas, įvykiai gali tapti nekontroliuojami. Tačiau abi šalys puikiai tai suvokia ir stengsis susilaikyti, neeskaluos negyvenamų salų konflikto, kad nenukentėtų prekybiniai santykiai ir kiti ekonominiai interesai. Bent jau visi kaimynai to tikisi.
Madrido kairiųjų pažiūrų dienraštis CINCO DIAS mano, kad dabar Kinija turi progą parodyti, jog jau išaugo iš savo paauglystės kompleksų. Kinijos vadovai bando įtikinti kaimynus, kad auganti šalies galia nekelia grėsmės kaimyninėms šalims. Jie taip pat teigia suvokiantys istoriją. Prieš amžių Europoje, po daugelio taikos ir globalizacijos metų, šalių vadovai susigundė mintimi, kad gali sau leisti žaisti nacionalistinėmis aistromis be didelių pasekmių. Po šios vasaros, būsimasis Kinijos vadovas Xi Jinping (Ši Činpingas) ir jo kaimynai turi suprasti, kiek daug žalos gali sukelti konfliktas dėl mažų salų. Kinija turi atsikratyti nepasitikėjimu kitais. Kaip dar kitaip ji gali pademonstruoti savo nuoširdumą, jei ne nusileisdama ir imdamasi savo taikaus dominavimo vaidmens?