Berlyno kairiųjų liberalų dienraštis TAGESSPIEGEL komentuoja, kad teismas prieš Rusijos punk stiliaus grupę „Pussy Riot“ rodo, koks nervingas yra Kremlius per šalį nuvilnijus protesto bangoms. Savo piliečius Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tramdo jėga, o parodomieji teismai yra sena Sovietų Sąjungoje naudota taktika. Tačiau ji nebeveikia šiandienėje Rusijoje. Valdžios neracionalus elgesys išgarsino „Pussy Riot“ atlikėjas visame pasaulyje. Staiga jos tapo opozicinio judėjimo, kuriam niekada nepriklausė, kankinėmis. Jei vyriausybė ir Bažnyčia nebūtų reagavusios taip isteriškai, kaip antai per tos pačios grupės pasirodymą Kremliaus aikštėje sausio mėnesį, niekas apie jas iš viso nebūtų kalbėjęs.
Britų verslo dienraštis ECONOMIST rašo, kad, atsižvelgiant į dabartinės Kremliaus valdžios pobūdį, dvejų metų nuosprendis „Pussy Riot“ yra šioks toks kompromisas (joms grėsė septyneri metai kalėjimo), tačiau ar tai ne per griežta bausmė? „Pussy Riot“ išpuolis pasirodė V.Putinui palankiu metu, davė jam progą įbauginti visus protestuotojus prieš jo valdžią. Susidūręs su išsilavinusiu, kosmopolitišku opozicijos judėjimu, įsikūrusiu pagrindiniuose Rusijos miestuose, V.Putinas subūrė aplink save konservatyvias, paternalistines ir ksenofobiškas jėgas. Rusijos visuomenė skyla į postindustrinę, į Vakarus orientuotą visuomenę ir konservatyvesnį, daugiausiai pramonės darbininkų segmentą, kuris ir yra V.Putino palaikymo bazė. Verdiktas „Pussy Riot“ tik padidins šį skilimą.
Liberaliųjų pažiūrų NEW YORK TIMES išsako kitokią nuomonę kritikuodamas Madonną, Bjork, kitas įžymybes ir elitinius dienraščius teigdamas, kad Vakarų pasaulis susivienijo remdamas nereikšmingas Rusijos aktyvistes. Vakarai ir jų žiniasklaida iš esmės nesupranta, už ką kovoja Rusijos disidentės. Kai kurie laikraščiai jas pavaizdavo kaip kovotojas už saviraiškos ir žodžio laisvę. Tačiau „Pussy Riot“ nėra saviraiškos siekiančios liberalės. Bet kas atidžiau pažvelgęs į jų idėjas pamatys, kad šios jaunos moterys lygiai taip pat aršiai niekina kapitalizmą, kaip ir „putinizmą“. Tai, ko siekia „Pussy Riot“, yra bauginanti, provokuojanti grėsmė visai Rusijos ir Vakarų visuomenių tvarkai: laisvė nuo patriarchalinės sistemos, kapitalizmo, religijos, bendruomeninės moralės, nelygybės ir valstybių sistemos. Turėtume paremti šias drąsias moteris tik tuo atveju, jei pritariame visoms šioms radikalioms idėjoms.
Religija kaip politikos įrankis
Varšuvos konservatyviųjų pažiūrų dienraštis RZECZPOSPOLITA mano, kad protestas prieš Rusijos prezidentą gali būti suprantamas, tačiau nesuvokiama, kodėl religija tampa politikos įkaite. Feministės iš „Pussy Riot“ grupės tapo Rusijos judėjimo už laisvę simboliu. V.Putino oponentai visame pasaulyje joms simpatizuoja ir išreiškia palaikymą. Tačiau reikia savęs paklausti, ar galima užstoti moteris, kurios taip nepagarbiai išreiškė savo protestą? Žinoma, kad šios jaunos atlikėjos yra labai drąsios autoritarinio režimo oponentės, bet taip pat yra aišku, kad jos išniekino sakralinę vietą. Jų pagrindiniai motyvai yra aiškiai politiniai ir prodemokratiniai, tačiau protesto forma jos parodė nepagarbą religijai.
Čekų naujienų portalas AKTUÁLNĚ.CZ rašo, kad sistema laimėjo pergalę prieš tris moteris ir visą Rusijos opoziciją. Ir tai padarė gana elegantiškai. Teisėja atėmė galimybę grupei tapti politinėmis disidentėmis ir nuteisė jas už religinės neapykantos kurstymą. Tokiu nuosprendžiu siūloma daryti išvadą, kad Rusijoje nėra politinių kalinių. Ši byla gali tapti teisiniu precedentu.
„Pussy Riot“ atstovauja moderniai protesto kultūrai
Sofijos dienraštis 24 CHASA teigia, kad „Pussy Riot“ aktyvistės yra naujosios protesto kultūros avangardas, prisitaikęs prie šiandieninių informacinės visuomenės tendencijų. Ar galite įsivaizduoti Aleksandrą Solženicyną ar Andrejų Sacharovą šokančius ir dainuojančius? Sunkiai. Šiandienos disidentai naudojasi skandalo estetikos priemonėmis. Jie nebesistengia rėžti tironams tiesos į akis. Jie nori patraukti dėmesį kurdami vaizdo įrašus, plintančius lyg virusas. Naujieji protestuotojai daug labiau susirūpinę savo įvaizdžiu nei savo ideologija. Jie filmuoja kiekvieną savo žingsnį, užuot diskutavę apie statutus ar rinkę komitetus, nagrinėję Karlo Marxo ar Herberto Marcuses raštus. Toks protesto kultūros pokytis yra susijęs su medijų liberalizavimu. Pasaulis, kuriam trūko informacijos – jau praeityje. Dabar informacijos rengėjai visokiais būdais varžosi dėl dėmesio. Kad sukrėstum šiandienos vartotojiškos kultūros pilietį, turi šokiruoti. Tai ir daro „Pussy Riot“.
JAV žurnalas FOREIGN POLICY rašo, kad punk stiliaus muzikantai nuo seno aršiai pasisakė prieš korupciją ir autoritarinį valdymą, korporacijas ir kitokias tarptautines struktūras. Tačiau punkui niekada nesisekė. „Amnesty International“ paskelbus „Pussy Riot“ nares sąžinės kalinėmis, niekam nežinoma grupė tapo tarptautiniu fenomenu. Ir nors niekas nekalba apie šios grupės muziką, apžvelgus visas punk roko grupes, matyti, kad ši grupė jau pažengė toliausiai, suteikdama pank rokui globalią jėgą kovoti už teisingumą ir laisvę. „Pussy Riot“ protesto metodas yra anonimiškas. Toks metodas turi labai didelę galią ir gali išplisti tarptautiniu lygiu. V.Putinas gali uždaryti į kalėjimą grupės nares, bet jis negali sustabdyti naujų narių, kurie jungsis prie šios grupės ir ateityje išplės šį judėjimą už Rusijos sienų.
Emigracijos banga neslūgs
Berlyno kairiųjų dienraštis BERLINER ZEITUNG mano, kad „Pussy Riot“ teismas paralyžiavo Rusijos pilietinę visuomenę ir paskatins emigraciją. Išvykstantieji yra tie, kurie galėtų modernizuoti šalį, bet jie turėtų būti išgirsti. O V.Putino valdžios aparatas kritiką priima kaip puolimą. Kremlius priklauso nuo savo šalininkų, tačiau pastariesiems trūksta valios judėti į priekį. Jie nori stabilumo be esminių pokyčių, ir V.Putinas jiems tai garantuoja. Tačiau Rusijai toks stabilumas reiškia tą patį būvį, kaip ir V.Putino prezidentavimo pabaigoje 2004-aisiais ar 2008-aisiais. O tai vadinama stagnacija.
Maskvos valdžią dažnai kritikuojantis angliškas dienraštis THE MOSCOW TIMES komentuoja, kad šiandien Rusijos žmonės, kuriems nepatinka V.Putino režimas, turi tris išeitis. Pirma, jie gali toliau tęsti savanorystę, pvz., rinkti maistą Krymsko potvynio aukoms, parodant, kokia neveiksminga yra valdžia, nesugebanti pasirūpinti savo piliečiais. Antra, galima lėtai ir kantriai kurti opozicinę partiją, kuri, pasinaudodama demonstracijomis ir protestais, turės tikrą galimybę tapti laiminčia partija, kai valdžia griebsis represijų. Trečia, rusai gali emigruoti.