Islamas: mitai ir stereotipai

Šiandienės Europos žiniasklaidos kasdienybė sunkiai įsivaizduojama be pranešimų apie įvykius ir procesus, tiesiogiai susijusius su musulmonais ir islamu. Vakarų Europos atveju tai gana natūralu – daugelyje valstybių sparčiai gausėjant musulmonų skaičiui, susiduriama su vis didesniais socialiniais iššūkiais, kuriuos godžiai aptaria vietos žiniasklaidos priemonės. Užsienio politikos srityje musulmonų daugumos kraštai, ypač esantys Europos pašonėje, sulaukia daug didžiųjų Europos valstybių vyriausybių dėmesio ir taip žiniasklaidai suteikia papildomą akstiną kalbėti ir rašyti apie musulmonus bei islamą.

Atrodytų, kad reiškiniai, su kuriais susiduriama dažnai, turėtų būti kuo puikiausiai žinomi ir todėl objektyviai nušviečiami. Deja, islamo ir musulmonų atveju tai dažnai nepasitvirtina: dėl Europą vis dar (o gal vis labiau?) kaustančios orientalizmo persmelktos mąstysenos, didelė dalis Europos (ir beveik visa Lietuvos) žiniasklaidos veikiama jei ne atviros, tai bent latentinės islamofobijos. Per šimtmečius susiformavę mitai ir stereotipai apie islamą ir musulmonus šiandien žiniasklaidoje nuolat reprodukuojami, tik naujomis formomis. Kitaip tariant, aplinkybės gali kisti, bet turinys lieka iš esmės tas pats.

Lietuvoje, kurioje su islamu ir musulmonais tiesiogiai yra susidūrusi (ką jau kalbėti apie kasdienę akistatą) tik labai nedidelė dalis visuomenės, autentiškesnio pažinimo, natūralu, yra dar mažiau. Todėl nenuostabu, kad stereotipų ir mitų apie islamą ir musulmonus reprodukavimas Lietuvos žiniasklaidoje ir visuomenėje labai gajus. Apie visus juos vienu sykiu, juo labiau išsamiau, pakalbėti tiesiog neįmanoma – įskaičiuojant smulkesnius, jų yra šimtai. Bet apie pustuzinį dažniausiai pasitaikančių – verta.

Islamo demografija

Pradėti galima nuo musulmonų skaičiaus pasaulyje ir Europoje. Kitaip nei įsivaizduoja daugelis Lietuvos gyventojų, demografinis islamo centras yra ne Arabijos pusiasalis (ir juo labiau ne Saudo Arabija, kurioje gyvena vos 20 mln. musulmonų) ir net ne Viduriniai Rytai (kartais tapatinami su Arabų pasauliu), o Pietų ir Pietryčių Azija. Iš maždaug 1,6 mlrd. šiuo metu pasaulyje gyvenančių musulmonų (tai 22–23 proc. žmonijos) vien Pietų Azijoje – teritorijoje, kuri kadaise sudarė Britų Indiją (dab. Indija, Pakistanas ir Bangladešas) – gyvena apie 450 mln. musulmonų, o, pridėjus gausiausią musulmonų valstybę Indoneziją su jos 200 mln. gyventojų musulmonų, šiose keturiose šalyse gyvena daugiau nei trečdalis visų pasaulio musulmonų! 

Lietuvos žiniasklaidoje islamas neretai siejamas su arabų etnosu ir jų gyvenamuoju arealu. Išties, islamas gimė Arabijos pusiasalyje, jo šaknys arabiškos, tačiau šiandien arabų musulmonai sudaro tik apie penktadalį viso pasaulio musulmonų – jų yra šiek tiek daugiau nei 300 milijonų. Tad, žvelgiant iš demografinės perspektyvos, Indonezijos ir Bangladešo musulmonai (ir jų islamas) drauge turėtų gauti tiek pat dėmesio, kiek ir arabų musulmonai. Deja, šios valstybės lietuviškos žiniasklaidos dėmesio gauna tik trumpam ir dažniausiai dėl gamtos stichijų padarinių.

Nors nesama tikslios statistikos (į kai kurių valstybių oficialių surašymų klausimynus religinės tapatybės klausimas neįtrauktas), manoma, kad bendras musulmonų skaičius Europoje, neskaitant Rusijos, šiandien galėtų būti apie 30 milijonų. Dešiniosios populistinės pakraipos ir šiaip bulvarinė žiniasklaida Vakarų Europos skaitytojus periodiškai baugina tekstais apie tariamą Europos islamizaciją – esą sparčiai gausėjant musulmonų ir jiems vis garsiau reikalaujant su religine (islamo) praktika susijusių teisių, Senasis žemynas per kelis dešimtmečius pakis neatpažįstamai. Lietuvos žiniasklaidoje taip pat girdėti tokių svaičiojimų atgarsių. Tačiau pasitelkus vien esamą statistiką ir demografines prognozes galima daryti išvadą, kad nominalių musulmonų nuošimtis (ir absoliutūs skaičiai) Vakarų bei Vidurio Europos visuomenėse nėra labai didelis – vos pustuzinyje jų viršija 5 proc., ir neatrodo, kad artimiausiais dešimtmečiais perkops dešimtadalį.

Bet net nesvarbu, kokia Europos visuomenių dalis yra musulmoniškos kilmės. Svarbiausia – kokia dalis religinga, tai yra savo kasdieniame gyvenime laikosi religinių reikalavimų, kitaip tariant, yra vadinamieji kanoniniai, o ne kultūriniai musulmonai.

Religingumas

Vienas stabiliausių stereotipų, kultivuojamų žiniasklaidos, yra tariamas visų ar bent absoliučios daugumos musulmonų religingumas. Dažniausiai kalbant apie musulmonus net nestabtelima ties mintimi, kad galbūt kai kurie jų nėra religingi. Realybėje, kaip parodė gausybė tyrimų, tarp musulmonų Europoje, taip pat nemažoje dalyje musulmonų daugumos šalių, dominuoja pasaulietinių pažiūrų atstovai, de facto atskiriantys religiją ir politiką. Maža to, tarp Europos musulmonų gausybė agnostikų ir net ateistų! Ar jie taip pat įskaičiuotini į musulmonus vien tik todėl, kad gimė iš musulmonų daugumos krašto kilusioje šeimoje ir turi musulmonišką vardą?

Religingumo apibrėžtis ir jo matavimas – didelis metodologinis iššūkis, mėginant suskaičiuoti musulmonus Europoje ir ne tik joje. Oficialūs surašymai pateikia skaičius žmonių, kurie save identifikavo kaip musulmonus, bet niekaip neapčiuopia tų žmonių elgesio. Tad tikėtina, kad net tarp save musulmonams priskiriančių žmonių nemažai tokių, kurie savo elgsena neišduoda priklausomybės umai – pasaulinei musulmonų bendrijai.

Nepamirština, kad kai kuriose represyvių režimų valdomose musulmonų daugumos valstybėse (Uzbekistane, Turkmėnistane, seniau – ir Irake, Libijoje, netgi Egipte ir Turkijoje) religijos laisvė (ne tikėjimo pasirinkimo, bet jau turimo tikėjimo visaverčio praktikavimo) labai varžoma – perdėm didelis religingumo demonstravimas gali užtraukti administracinę ar net baudžiamąją atsakomybę. Tai prieštarauja įsivaizdavimui, kad visos ar bent dauguma musulmonų valstybių yra „islamiškos“, o ne paprasčiausiai „musulmoniškos“. Minėtosios šalys (ir tuzinai kitų) yra valdomos jei ne prieš islamą nusiteikusių, tai bent neislamiškų režimų ir jų sukurptų teisinių sistemų, kuriose islamo teisei vietos maža.

Islamo formos

Su musulmonų religingumo klausimu sietinas ir kitas – monolitinio islamo – stereotipas. Absoliučioje daugumoje žiniasklaidos priemonių pasirodančių reportažų islamas pristatomas taip, tarsi per savo pusantro tūkstančio metų istoriją nebūtų evoliucionavęs, neakcentuojama formali sunitų ir šiitų skirtis. Tačiau kai kalbama apie islamą ir musulmonus, būtina suvokti skirtį tarp to, kas vadintina islamiška, ir kas – musulmoniška, arba tarp islamo religijos kaip normatyvinės sistemos ir musulmonų visuomenių bei bendruomenių kultūrų kaip su normatyviniu islamu paralelinių praktinių vertybinių sistemų – religija ir kultūra nebūtinai sutampa. Tuo, kas reikalaujama iš tikinčiojo šventraščiuose ir religinėje teisėje (o teisinių tradicijų taip pat beveik tuzinas), nebūtinai vadovaujamasi kasdieniame gyvenime. Dažnai religinės dogmos ir normos perinterpretuojamos taip, kad tai, kuo realiai vadovaujamasi, būna ganėtinai nutolę nuo originalo. Išorinės kultūrinės įtakos, gamtinės ir kitokios aplinkybės dar labiau atitolina gyvenseną nuo religinių idealų. Todėl islamo, kaip ir bet kurios kitos religijos, atveju musulmonų kultūrų nevalia sutapatinti su islamo mokovų (ulama) skelbiamu normatyviniu islamu. Specifinės ir labai skirtingos musulmoniškos kultūros, nors negali būti visiškai atskirtos nuo islamo – tarp religingų musulmonų kasdienės gyvensenos ir islamo normų yra akivaizdus ryšys, negali būti matomos ir kaip Islamo (iš didžiosios raidės) reprezentacija. Pastarosioms priskirtinos mistinės islamo dimensijos atstovės –sufių brolijos ir įvairios sinkretiško liaudies islamo atmainos.

Deja, daugeliui europiečių, artimiau nesusipažinusių nei su islamo tiesomis, nei su musulmonų pasaulėžiūra bei gyvenimo būdu, ši skirtis jokiu būdu nebuvo ir vis dar nėra akivaizdi. Todėl dauguma nemusulmonų europiečių beveik bet kokį musulmonų veiksmą mato kaip normatyvinio islamo nulemtą ir nuo jos neatsiejamą.

Neretai žiniasklaidoje pranešama apie vienos musulmonų grupės suorganizuotą išpuolį prieš kitą – jos narius, sakralinius pastatus ir pan. Pavyzdžiui, neseniai buvo pasirodę keletas pranešimų apie Malyje sugriautas šventoves ir mauzoliejus. Tačiau beveik niekada nepaaiškinama, kodėl auka buvo užpuolikės taikinys, todėl tokio pranešimo auditorijai turėtų likti neaišku, kodėl tie musulmonai pešasi tarpusavyje. O dažnai aukomis tampa „kitokie“ musulmonai – mistikų brolijos ir jų turtas, kiti heterodoksiniai ir heteropraksiniai musulmonai (alaviai), „atskilėliai“, tokie kaip bahajai ar achmadžiai. Tai, kad nėra vienos dogmos, leido musulmonams skirtingai vertinti ne tik religingumo, bet ir tariamo religinio grynumo laipsnį. Kitaip tariant, asmuo gali būti labai religingas, bet jo religingumo turinys jo grupei nepriklausančiųjų akimis gali būti suterštas, deviantinis, o jį praktikuojantysis vertas bausmės.

Karingumas

Daugeliui europiečių, ypač tų, kurie apskritai nėra susidūrę su musulmonais, islamas visų pirma siejasi su tariamu jo karingumu. Tokia nuomonė grindžiama gausiais žiniasklaidos pranešimais apie musulmonų vykdomus karinius veiksmus ir ypač teroristiniais pristatomus išpuolius. Išties, iš žiniasklaidos gali susidaryti įspūdis, kad tik musulmonai dalyvauja kariniuose konfliktuose ir kad jie beveik visi juose dalyvauja. Bet taip niekada nebuvo ir greičiausiai nebus. Ir nors tiesa, kad Korane apstu liaupsių kovotojams dėl religijos, tai visai nereiškia, kad visi musulmonai visur ir visada turi dalyvauti ginkluotuose konfliktuose, net jei jie vyksta dėl religijos.

Kita vertus, tarp musulmonų visuomet būta grupių, kurios savo nepasitenkinimą esama sociopolitine padėtimi mėgino spręsti smurtu, o savo veiklą grįsdavo religiniais išvedžiojimais. Tačiau statistiškai jos sudarė ir sudaro tik menką musulmonų bendrijos dalį, kuri vargu ar kada siekė 1 proc. (tai reikštų, kad tokių šiandien būtų 16 mln.!). Absoliuti dauguma musulmonų yra taikūs ir tolerantiški žmonės. Tai galėtų paliudyti įvairios religinės mažumos, šimtmečius gyvenančios musulmonų daugumos kraštuose Afrikoje ir Azijoje.

Islamo grėsmingam įvaizdžiui susiformuoti padėjo pati žiniasklaida, skirdama per daug dėmesio nedidelės musulmonų dalies destrukcinei veiklai ir suteikdama eterį ekstremistų demagogams, prisistatantiems visų musulmonų avangardu. Taip keliolika džihado ideologų ir smogikų tapo savotiškomis žiniasklaidos žvaigždėmis ir nustūmė 1,5 mlrd. musulmonų gyvenimus į žiniasklaidos paraštes ar net užribį.

Santykiai tarp lyčių

Kai kurie stereotipai susiję su musulmonų bendravimu tarpusavyje. Pavyzdžiui, seksas ir smurtas šeimoje. Šios dvi temos europinėje žiniasklaidoje labai paklausios. Musulmonų lytinio gyvenimo aptarimui dėmesio periodiškai skiria ir Lietuvos žiniasklaidos priemonės. Antai neseniai viename interneto dienraštyje buvo paskelbta neva musulmonų teisininkų išduotų „su seksu susijusių fatvų“ kompiliacija. Apie islamą nieko nenutuokiančiam skaitytojui galėtų susidaryti įspūdis, kad tai įstatymo statusą turinčių dokumentų rinkinys. O iš tiesų tai tebuvo pavienių musulmonų pasvarstymai apie išskirtines su seksu susijusias hipotetines situacijas.

Dažnai žiniasklaidos pasakojimuose santykių tarp lyčių tematika musulmonų vyrai pristatomi kaip dominuojantys patinai, užsiimantys tik savo seksualinių poreikių tenkinimu ir nekreipiantys dėmesio į jų seksualiai išnaudojamų moterų jausmus ir lūkesčius, o jiems nepaklūstančias ar neištikimybe įtariamas moteris brutaliai baudžiantys. Lietuviškoje žiniasklaidoje pasirodo pranešimų apie vadinamuosius garbės nužudymus, kai šeimos ar didesnės giminės vyrai įvykdo linčo teismą seksualiniais nusikaltimais įtariamai šeimos ar giminės narei. Nors toks savotiškas teisingumo vykdymas istoriškai musulmonų kai kur praktikuotas ir tebepraktikuojamas, žvelgiant iš normatyvinio islamo perspektyvos, jis yra antiislamiškas – musulmonų jurisprudencija niekam nesuteikia teisės savivaliauti, ypač kai kaltė nėra neginčijamai įrodyta teisme. Tačiau dar svarbiau tai, kad statistiškai smurtas šeimoje musulmonų visuomenėse nėra labiau paplitęs nei tokio pobūdžio smurtas krikščioniškoje Europoje, o pavieniai atvejai dėl savo retumo nėra reprezentatyvūs nei kultūriškai, nei religiškai.

Alkoholis

Vienas gajesnių mitų apie musulmonus – europiečių įsivaizdavimas, kad musulmonai nevartoja alkoholio. Tokio įsitikinimo pagrindas – alkoholio vartojimo kriminalizavimas musulmonų jurisprudencijoje. Išties, už alkoholio gamybą, pardavimą ir vartojimą baudžiamojoje teisėje numatytos bausmės. Tačiau realybėje beveik visose musulmonų visuomenėse alkoholis visais laikais gamintas ir vartotas, daug kur ir atvirai, net valdovų rūmuose, o musulmonų viduramžių poezijoje apstu pagyrų vynui ir alkoholio poveikiui. Tad istorinė praktika akivaizdžiai kertasi su normatyvinio islamo iš pamatinių islamo tekstų kylančiu griežtu priešiškumu alkoholio vartojimui.

Gali skambėti paradoksaliai, bet šiandien vos kelios iš pusšimčio musulmonų šalių (Saudo Arabija, Kuveitas, Libija, Sudanas) yra formaliai visiškai „sausos“ – jose įstatymas draudžia gaminti, parduoti ir vartoti alkoholį. Vis dėlto net jose nesunku įsigyti kontrabandinio ar vietoje nelegaliai gaminamo alkoholio. Dar pustuzinyje šalių (Katare, Bahreine, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Pakistane, Irane, Afganistane) draudimai galioja tik musulmonams, o nemusulmonams leidžiama gaminti, parduoti ir vartoti alkoholį, žinoma, griežtai kontroliuojant valstybei.

Kitaip nei minėtos alkoholio vartojimą varžančios musulmonų valstybės, tokios arabų šalys kaip Sirija, Jordanija, Libanas, Marokas, Tunisas ir Egiptas ne tik kad nedraudžia alkoholio vartojimo, bet dar ir pačios jį gamina. Kitose musulmonų daugumos šalyse, tokiose kaip Turkija (su jos 80 mln. gyventojų), alkoholio vartojimas apskritai nevaržomas.

Būtų neteisinga nepripažinti, kad kai kurie žiniasklaidoje pasirodantys stereotipai apie islamą ir musulmonus yra pagrįsti. Tačiau svarbu atskirti, ar juos patvirtinantys faktai yra taisyklė, ar tik išimtis. Kitaip tariant, ar taip elgiasi dauguma, ar tik nedidelė mažuma, ar stereotipai susiję su religiniais reikalavimais – normatyviniu islamu, ar su kultūrinėmis praktikomis – mistiniu ar liaudies islamu. O gal jie apskritai nesietini su islamu?

Straipsnyje aptartų ir į juos panašių stereotipų bei mitų apie islamą ir musulmonus periodiškas pasirodymas lietuviškoje žiniasklaidoje rodo žemą tiek jos gamintojų, tiek vartotojų išprusimo lygį ir prastą skonį. Tiesa, dauguma pranešimų islamo ir musulmonų tematika nėra originalūs – tai tiesiog vertimas. Todėl Lietuvos žiniasklaidos atstovų dažniausiai net negalima kaltinti stereotipų ir mitų kūrimu, tik paprasčiausiu jų reprodukavimu. Kad ir kaip būtų, ir tai tiesiogiai prisideda prie didžiosios Lietuvos visuomenės dalies išlaikymo minėto orientalizmo gniaužtuose. Belieka viltis, kad laikui bėgant Lietuvos žiniasklaidoje atsiras atsakingesnis ir objektyvesnis požiūris į beveik ketvirtadalį žmonijos sudarančių žmonių religines ir kultūrines praktikas.