Diskusijos apie Europos ateitį, apskritai, ir apie euro zonos ateitį, konkrečiai, darosi vis karštesnės, o kartais virsta agresyviomis ir populistinėmis, rašo DELFI.lv. Vokiečių žurnalas „Der Spiegel“, komentuodamas Vokietijos Bavarijos žemės Markuso Soderio pasisakymą Graikijos klausimu, išrinko 10 Europos politikų, kurie kalbėdami apie dabartinę situaciją Europoje pasitelkia provokuojančią retoriką tik dėl savo karjeros.
Krizė Europoje įsismarkavo – Graikija nepajėgi įgyvendinti reikiamų reformų, Ispanija mėgina išvengti suverenaus defolto, Italija ir Kipras turi rimtų bėdų dėl įsiskolinimų, o greitai finansinės paramos gali prireikti Slovakijai, rašoma žurnale. Šių įvykių fone vis aktyviau imasi veiksmų politikai – pasitelkę populizmą ir provokacijas jie renka taškus savo šalyse. Pvz., praėjusią savaitę Krikščionių demokratų sąjungos (kuri įeina į valdančiąją Angelos Merkel koaliciją) narys M. Soderis pareiškė, kad Graikija turi būti pamoka Europai. „Tam tikru metu kiekvienas turi atsiplėšti nuo motinos, graikams toks laikas atėjo“, – pabrėžė jis.
Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle pavadino šiuos pasisakymus labai pavojingais. Savo ruožtu žurnalas „Der Spiegel“ išrinko dar devynis politikus, kurie griauna Europos vienybę, pasitelkdami stereotipus, populizmą ir kitus nešvarius triukus.
DELFI išrinko iš šio sąrašo regioninio lygio politikus.
Europos valdžios pareigūnų siaubui, paskutiniuosiuose rinkimuose radikalūs kairieji Graikijos politikai (koalicija SIRIZA, į kurią įeina ir komunistai) surinko beveik 27 proc. balsų ir užėmė 71-ą vietą 300 vietų parlamente. SIRIZA ir jos lyderis Aleksis Cipras tvirtina, jog Graikija turi atsisakyti bendradarbiavimo su Europos Komisija, Europos centriniu banku bei Tarptautiniu valiutos fondu ir nebevykdyti griežtos ekonomikos politikos. Reikia nustoti mokėti išorinės skolos įmokas, o valstybės įmonių privatizavimas turi būti kriminalizuotas. Nors faktiškai tai atsisakymas vykdyti kreditorių reikalavimus, A. Cipras ir SIRIZA įsitikinę, jog Graikija turi likti euro zonoje, nes sutartyse nenurodyta jos išstojimo galimybė. Aiškios ekonominės programos partija neturi.
Vienas iš turtingiausių žmonių Italijoje, šios šalies politikos sunkiasvoris – Silvio Berlusconi ruošiasi 2013 m. vyksiantiems rinkimams. Jo tikslas akivaizdus: penkta ministro pirmininko kadencija. Dėl jos jis nesigėdina griebtis agresyvios antieuropietiškos retorikos. Jis ragino Italijos centrinį banką tiesiog prispausdinti daugiau eurų, kad nereikėtų vykdyti Briuselio instrukcijų, taip pat grasino grąžinti lyrą. Praėjusią savaitę S. Berlusconi priklausančiame laikraštyje „Il Giornale“ buvo išspausdintas straipsnis pavadinimu „Ketvirtasis Reichas“ su tokia iliustracija – Vokietijos kanclerė Angela Merkel su pakelta dešiniąja ranka.
„Frau Merkel ir jos draugai – Van Rompuy ir Europos Komisija yra finišo tiesiojoje, kuriant Europos Tarybų Sąjungą. Priartėjome prie to, kad galime prarasti laisvos šalies statusą“, – taip atrodo priešrinkiminė Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Nacionalinio fronto lyderės Marin le Pen retorika. 2012 m. prezidento rinkimuose ji finišavo trečioji – už ją balsavo 18 proc. prancūzų. Po rinkimų M. le Pen pareiškė, kad nacionalistams pavyko pakirsti „finansininkų partijos ir multikultūralizmo šalininkų monopoliją“.
Europos parlamento narys, partijos „Tikrieji suomiai“ lyderis Timo Soinineslepia: „Europos Sąjungai mes būsime blogiukai iš šiaurės.“ Partija užima dešiniąsias nacionalistines pozicijas ir aršiai kritikuoja tarptautines organizacijas, kaip antai ES ir NATO. Suomija pati pajėgi užsitikrinti gerovę, reikia sumažinti imigrantų srautą, o Graikijai nepadėti. „Tikrųjų suomių“ retorika patiko rinkėjams, po 2011 m. parlamento rinkimų jie tapo trečia pagal gausumą frakcija parlamente. Dėl nesutarimų pagalbos ES narėms klausimu yra opozicijoje.
Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos lyderio Nigelo Farage‘o filmuotus pasisakymus interneto svetainėje „YouTube“ žiūri iki milijono lankytojų. Svarus rodiklis bet kokiam politikui. „Šiandien šioje patalpoje yra keturi žmonės, kurie turėtų prisiimti atsakomybę, tačiau mes girdėjome kvailiausias ir iš esmės technokratiškiausias kalbas iš visų kada girdėtų. Jūs visi nepripažįstate to, kas akivaizdu. Pagal bet kokius objektyvius kriterijus euras – pražūtis. Kas atsakys? Kas iš jūsų viršiausias? Atsakymas akivaizdus – nė vienas iš jūsų. Nes nė vieno iš jūsų neišrinko, nė vienas neturi demokratiškai įstatymiškos teisės vaidmenims, kuriuos vaidinate per šią krizę.“ Ryškūs, paprastam žmogui suprantami palyginimai, žaidimai – ir Nepriklausomybės partijos reitingas viršijos liberaldemokratų, įeinančių į valdančiąją Britanijos koaliciją, reitingą.
Olandijos laisvės partijos vadovas Geertas Wildersas – tikras europietiškos politikos blogiukas, pavyzdys daugeliui populistų Šiaurės Europoje. 2010 m. parlamento rinkimuose jo partija gavo 24 mandatus iš 150 ir užėmė trečią vietą. G. Wildersą išgarsino antiislamiška pozicija (jis pareiškė, kad „išvytų iš šalies pranašą Mahometą, jeigu jis gyventų šiais laikais“), o pastaruoju metu jis vis aktyviau pasisako prieš ES diktatą ir prieš imigrantus iš Rytų Europos. 2011 m. birželį G. Wildersas atgabeno į Graikijos ambasadą Nyderlanduose didžiulį drachmos banknotą ir paragino šalį išstoti iš euro zonos. Šių metų vasarį Laisvės partija įsteigė interneto svetainę skundams prieš darbininkus iš užsienio. „Turite rūpesčių dėl išeivių iš Centrinės ar Vakarų Europos šalių? Netekote darbo per lenką, rumuną, bulgarą ar Rytų europietį? Norime apie tai žinoti“, – buvo rašoma svetainėje, kuri sulaukė Europos parlamento kritikos.
Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas seniai kariauja su Europos valdžia. Skirtingai nuo daugumos išvardintų politikų, jis turi visiškai realią valdžią ir nesidrovi žengti radikalių žingsnių: Vengrijoje buvo priimtas represyvus įsakymas dėl žiniasklaidos, nauja konstitucija, bandyta padaryti Vengrijos centrinį banką pavaldų šalies valdžiai. Atėjus į valdžią V. Orbanui, šalis tapo įstatymų leidimo fabriku, o kai kurie iš jų anekdotiškai nacionalistiniai. Visa tai vyksta gilios ekonominės fone. Tačiau V. Orbanas jaučiasi visiškai užtikrintai, o Europos valdžia atvirai saugosi demokratijos erozijos šalyje.
Į „Der Spiegel“ sąrašą įtraukti ir Austrijos bei regioniniai vokiečių politikai, bet žurnalas nerado nė vieno ES pavojingo politiko Baltijos šalyse. Na, jų net ir norint nepavyktų rasti, mano DELFI.lv. Latvijos politikai labai retai leidžia sau išpuolius Europos apskritai ir konkrečiai Europos Sąjungos adresu. Jei kieno pozicija ir būna priešiška, jie greičiausiai neturi jokių galimybių daryti įtakos priimant sprendimus. Antiglobalistai ir ultranacionalistai niekada negavo svaresnės rinkėjų paramos, o rimtos partijos renka taškus, kovodamos su kitais priešais – realiais arba pramanytais.
