Jeigu tebebūtų gyvas, R.Wallenbergas, kuris Antrojo pasaulinio karo pabaigoje išgelbėjo tūkstančius žydų nacių okupuotoje Vengrijoje, šeštadienį švęstų savo 100-ąjį gimtadienį.
Tačiau jis buvo suimtas į Vengriją įsiveržusių Sovietų Sąjungos pajėgų 1945 metų sausį, išsiųstas į Maskvą ir, kaip teigia oficialūs Rusijos šaltiniai, mirė viename sostinės kalėjime 1947 metais.
Tačiau iki šiol neatsirado jokių dokumentų, patvirtinančių R.Wallenbergo mirtį tais metais, o pranešimų apie esą pastebėtą šį švedą sovietų kalėjimuose buvo gaunama iki 9-ojo dešimtmečio, todėl kai kas tiki, kad jis gali tebebūti gyvas.
R.Wallenbergas paskutinį kartą buvo neabejotinai matytas gyvas 1945 metų sausį, kai jis savo bendradarbiams Budapešte pranešė, jog vyksta į Debreceną kartu su savo vairuotoju Vilmosu Langfelderiu susitikti su į Vengriją plūstančios Raudonosios armijos vadais.
R.Wallenbergas buvo suimtas sovietų kontržvalgybos tarnybos "Šmerš" ("Smert špionam" - "Mirtis šnipams") pagal Sovietų Sąjungos gynybos komisaro pavaduotojo Nikolajaus Bulganino pasirašytą arešto orderį.
Diplomato arešto priežastis yra dar viena mįslė, nors kai kurie istorikai atkreipia dėmesį į R.Wallenbergo ryšius su CŽV ir ankstesnius darbinius kontaktus su nacių pareigūnais.
Jis buvo išvežtas į Maskvą traukiniu, tačiau patikimų ir viešai prieinamų dokumentų apie tolesnį švedo likimą praktiškai neišliko.
Tikimybė, kad Maskva galimai tebeslepia svarbius dokumentus, įrodančius, kad R.Wallenbergą nužudė Josifo Stalino režimo slaptosios tarnybos, seniai kursto pasipiktinimą tarp Švedijos ir Rusijos ekspertų bei didina jo šeimos kančias.
"Rusijai tai tebėra opi tema. Tačiau faktas, kad Wallenbergas buvo nužudytas", - sakė organizacijos "Memorial", kovojančios dėl istorinės atminties Rusijoje, direktoriaus pavaduotojas Nikita Petrovas.
"Wallenbergo likimas nežinomas, Tačiau pripažinimas, jog jis buvo nužudytas, yra tai, ko Rusija, regis, nepajėgi padaryti. Dokumentai egzistuoja, ir Rusija privalo juos paskelbti, kad baigtų šią bylą", - pridūrė jis.
Oficialūs paaiškinimai apie R.Wallenbergo dingimą prasidėjo nuo akivaizdaus melo: sovietų kontroliuojamas Vengrijos radijas paskelbė, kad nacių šalininkai jį nužudė pakeliui į Debreceną.
Vėliau Sovietų Sąjunga patvirtino Stokholmui, kad R.Wallenbergas yra gyvas Maskvoj, bet jokių jo vėlesnių pėdsakų nebeaptinkama.
Per vadinamąjį "atlydį" į valdžią atėjus J.Stalino įpėdiniui Nikitai Chruščiovui Sovietų Sąjunga 1957 metais paskelbė KGB būstinėje Lubiankoje veikusio kalėjimo ligoninės vadovo Smolcovo pasirašytą dokumentą.
Dešimtmetį paslaptyje laikytame dokumente sakoma, kad R.Wallenbergas mirė Lubiankoje nuo širdies 1947 metų liepos 17 dieną.
Šio dokumento autoriaus nebebuvo įmanoma apklausti - Smolcovas mirė 1953 metais.
Švedijai skeptiškai vertinant Maskvos pateiktą išvadą, prieš pat Sovietų Sąjungos subyrėjimą buvo įkurta speciali tyrimo komisija, kuri vėliau veikė bendradarbiaudama su Rusija.
2000 metais šį tyrimą vykdančios Rusijos komisijos vadovas Aleksandras Jakovlevas pareiškė, kad R.Wallenbergas buvo nužudytas Lubiankoje, tačiau iki šiol neatsirado jokių šį teiginį pagrindžiančių dokumentų.
Tų pačių metų gruodį 2000 Rusija ryžosi istoriniam žingsniui, paskelbdama R.Wallenbergą ir V.Langfelderį politinių represijų aukomis, nors oficialiai jie nebuvo nuteisti dėl jokio nusikaltimo.
"Raoulis Wallenbergas ir Vilmosas Langfelderis mirė mūsų šalyje", - per 2001 metų sausio 19 dieną surengtą "reabilitacijos" ceremoniją pareiškė tuometis KGB paveldėtojos - Federalinės saugumo tarnybos (FSB) - vadovas Nikolajus Patruševas, šiuo metu vadovaujantis Rusijos saugumo tarybai.
"Neabejotina, kad R.Wallenbergas ir V.Langfelderis buvo suimti neteisėtai ir dėl politinių priežasčių, o mes dėl to giliai apgailestaujame", - pridūrė jis, tačiau jokių paaiškinimų dėl šių kalinių mirties nebuvo pateikta.
Dauguma pranešimų apie galimai pastebėtą R.Wallenbergą buvo paskelbti 7-ame dešimtmetyje ir yra susiję su Vladimiro kalėjimu, esančiu į rytus nuo Maskvos. Tačiau jis taip pat buvo "matytas" Gulago lageriuose Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose.
Du tyrėjų komisijose dirbę istorikai 2010 metais sakė, jog FSB iš esmės patvirtino, jog R.Wallenbergas nemirė 1947 metų liepos 17-ąją, tokiu būdu pakirsdama medikų pranešimo patikimumą.
Istorikai Susanne Berger ir Vadimas Birsteinas teigė, jog FSB archyvų darbuotojai juos informavo, kad R.Wallenbergas buvo "kalinys Nr.7", kuris, pasak dokumentų, buvo tardomas 1947 metų liepos 23 dieną.
FSB archyvų vadovas Valerijus Christoforovas ne kartą sakė, kad R.Wallenbergo byla tebėra atvira, tačiau taip pat įnirtingai neigė, jog jo institucija slepia dokumentus.