Visus šiuos paneigimus gruzinų pareigūnams reikėjo skelbti po to, kai apie slaptas statybas Pietų Gruzijoje pareiškė žinąs gruzinų opozicinio Nacionalinio judėjimo lyderis Shalva Xachapuridze. Jėgainė esą statoma Turkijos reikalavimu.
2011-ųjų pavasarį vienoje interneto svetainių paskelbta informacija, kad Tbilisis kuria branduolinį ginklą. Nors publikacijos autorius vėliau prisipažino pajuokavęs, šalies valdžia dėl visa ko paskelbė oficialų paneigimą. Visa, kas susiję su žodžiais branduolinis ir atominis, šiuolaikiniame pasaulyje yra labai jautrios temos.
Kol kas simuliaciniai branduoliniai konfliktai
Vis dėlto dažniausiai juokinga nebūna. 2011 m. birželio pabaigoje britų dienraštis „The Times“ informavo, kad Moldovoje specialiosios tarnybos per operaciją perėmė konteinerius su uranu-235 ir užkirto kelią urano pardavimo sandėriui. Moldovos vidaus reikalų ministerijos Spaudos tarnyba nurodė, kad radioaktyvioji medžiaga rusiškos kilmės ir buvo skirta vienai Šiaurės Afrikos valstybei.
Nusikaltėliai už 1 kg urano planavo gauti 20 mln. eurų. „The Times“ priminė du panašius atvejus 2010 m., kai trys kontrabandininkai Kišiniove už 2 kg urano-238 prašė 9 mln. eurų, vėliau Tbilisyje buvo sulaikyti du asmenys, kurie mėgino parduoti 18 g urano už 1,5 mln. JAV dolerių, nors gerai žinojo, kad turi reikalą su radikaliaisiais islamistais. Pirmu atveju branduolinio kuro šaltiniu nurodyta Padniestrė, kitu – Armėnija.
Artimieji Rytai – tai vieta, kur apie konvencinio, branduolinio ir kokio tik nori karo galimybę kalbama su stingdančiu atvirumu. Ne tik kalbama. Birželio pradžioje Izraelio dienraštis „Maariv“ ne tik informavo, kad Herclijos tarpdisciplininiame centre jau prieš metus sužaistas simuliacinis karo su Iranu scenarijus, bet ir paviešino po virtualaus karinio konflikto padarytas išvadas. Be veiksmų su Jungtinėmis Valstijomis derinimo svarbos, pabrėžta ir būtinybė Izraeliui palaikyti įvaizdį šalies, kuri ne tik sugeba efektyviai kovoti su grėsmėmis, bet ir nedvejodama smogs vadinamąjį antrą smūgį atakuojančiai šaliai.
De facto kalbama apie realų karą galbūt net su branduolinio ginklo panaudojimu, jei Iranas tokį suspės įsigyti, juo labiau kad vienas simuliacinio karo dalyvių prof. Yehezkelis Droras savo pastabose pareiškė, kad Tel Avivas turįs leisti Teheranui aiškiai suprasti, kad bet kokia branduolinė Izraelio ataka baigsis visišku Irano sunaikinimu, esą tokia sulaikymo strategija bus efektyvi.
„Maariv“ nustebino antro (taigi atsakomojo) smūgio koncepcija, kuri lyg ir reiškia, kad Izraelis bei Vakarai jau susitaikė su tuo, kad branduolinis Iranas egzistuoja. Pasak leidinio, tokiu atveju neatmetamas ekstremalus variantas, kai užspeisti į kampą Iraną valdantys asmenys nutars pasitraukti iš gyvenimo kaip mirtiną smūgį Izraeliui smogę islamo pasaulio herojai, net jei ir bus paaukoję savo tautą.
Beveik vieša paslaptis, kad Vokietijos Izraeliui statomi povandeniniai laivai apginkluoti ir branduoliniu ginklu. Vokiečių žurnalo „Der Spiegel“ duomenimis, tris laivus vokiečiai perdavė žydų valstybei neseniai, dar trys bus pagaminti iki 2017 metų. Pasak žurnalo, apie Izraelio branduolinę programą Vokietijoje žinota dar nuo 1961-ųjų, tačiau tik dabar pasirodė informacija, kad branduoliniu ginklu bus apginkluoti žydų valstybės povandeniniai laivai. Tiesa, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel atstovas „Der Spiegel“ patikino, kad vokiečiai laivus Izraeliui pristato be jokios ginkluotės, o šis apginkluoja juos savo nuožiūra.
Bomba ir Artimieji Rytai
Pagrįsta pastaba, kad Izraelio ir Irano pasaulėžiūros konfliktas, kaip ir Vakarų bei Irano konfrontacija dėl pastarojo branduolinės programos, nelabai turi ką bendro su autokratais – Izraelis laikomas vienintele demokratija Artimuosiuose Rytuose, o Islamo Respublika tikrai nėra klasikinė autokratija. Užtat netiesioginį ryšį su autokratais šie konfliktai turi, ir jis pasaulyje gali įgyti lemiamą reikšmę. Gegužės pabaigoje tarptautinė žiniasklaida citavo buvusį JAV diplomatą Dennisą Rossą, kuris pirmą kartą viešai patvirtino, jog Saudo Arabijos karalius Abdullah labai aiškiai perspėjo Jungtines Valstijas, kad jei Iranas įsigis atominę bombą, jo šalis padarys tą patį. Pasak diplomato, Saudo Arabijos lyderis apie tai pareiškė 2009 m. vykusiame susitikime. Į ilgą D. Rosso atsakymą apie branduolinio ginklavimosi varžybų žalą karalius sureagavo taip pat: „Jei Iranas gaus branduolinę bombą, ją gausime ir mes.“
Šis paviešintas dialogas yra pirmas patvirtinimas apie Er Rijado poziciją branduolinio ginklavimosi varžybų Artimuosiuose Rytuose klausimu. Žiniasklaida taip pat praneša, kad šią poziciją karalius Abdullah išdėstė dar 2007 m., kai savo šalyje priėmė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. 2011-ųjų birželį buvęs Saudo Arabijos žvalgybos viršininkas ir pasiuntinys Vašingtone princas Turki al Faisalis perspėjo NATO pareigūnus, kad, Iranui įsigijus atominę bombą, Er Rijadas bus priverstas vykdyti politiką, kuri gali turėti ir dramatiškų padarinių.
Šiame kontekste pridurtina, kad sunitiška Saudo Arabija yra pagrindinė šiitiško Irano konkurentė dėl dominavimo musulmonų pasaulyje, be to, sunitų ir šiitų konfrontacija turi ilgaamžes šaknis ir polinkį į beatodairiškumą. Saudo Arabijos karaliaus šeima daug dešimtmečių laiko karalystę savo rankose, režimas nėra toks stiprus, kaip gali pasirodyti iš šykščių tarptautinės žiniasklaidos pranešimų apie karalystę, ypač turint galvoje labai pagarbų daugelio karališkosios šeimos atstovų amžių ir labai nevienareikšmį šalies visuomenės požiūrį į valdantįjį klaną.
Vienas Dievas žino, kieno rankose atsidurtų branduolinis ginklas, jei Saudo Arabijos režimas žlugtų, prieš tai spėjęs su Iranu „drauge“ įvykdyti „veidrodinę“ branduolinę programą. Kaip ir niekas negali būti tikras dėl domino efekto, jei šiame karštajame regione bombos įsigeis dar kas nors. Vašingtonui ši padėtis kelia nerimą, ne veltui JAV pasiuntinys Izraelyje Danas Shapiro neseniai pareiškė, kad JAV pasirengusios kariniam Irano puolimui, jei jis ir toliau vykdys savo branduolinę programą.
Kuo labiau į rytus, tuo grėsmingiau
Remiantis JAV Vest Pointo karo akademijos užsakymu prof. Shauno Gregory iš Bradfordo universiteto atliktu tyrimu, per pastaruosius porą metų užfiksuotos mažiausiai trys islamo fundamentalistų atakos prieš Pakistano branduolinio ginklo dislokavimo objektus. Pakistano atominis ginklas kurtas šaltojo karo su Indija sąlygomis ir dislokuotas toliau nuo Indijos pasienio esančiuose šiaurės vakarų rajonuose, kurie dabar tapo Talibano ir „Al-Qaedos“ prieglobsčiu.
Turint galvoje prieš Vakarus nusiteikusią dabartinę Pakistano visuomenę, islamistams gali nereikėti perversmo (prie jų šalis pasaulį jau pripratino), jie gali gauti valdžią per teisėtus rinkimus, kaip dabar Egipte. Tokiu atveju Pakistano branduolinį arsenalą imtų valdyti nauji vadai su savo motyvais ir idėjomis. Kokios sudėtingos tokiu atveju būna derybos, rodo Irano atvejis. O juk turi teisę egzistuoti prielaida, kad kategoriški Vidurinių Rytų politikai islamistai apskritai nesileistų į jokias derybas. Pirmiausia su senu priešininku Deliu – Indija ir Pakistanas tebeturi neišspręstų teritorinių ginčų.
Dar labiau į rytus esanti Šiaurės Korėja gegužės pabaigoje pareiškė pakeitusi konstituciją ir pasiskelbė esanti branduolinė valstybė. Pasak japonų naujienų agentūros „Kyodo“, pakeitimai turį pabrėžti, kad atominio ginklo turėjimas yra pagrindinis Pchenjano argumentas diplomatiniame žaidime su Vašingtonu. Tiesa, mosikavimas tikru ar tariamu branduoliniu kalaviju yra diktatoriško Šiaurės Korėjos režimo politinio stalo teniso dalis – šalis buvo pasiskelbusi branduoline ir 2005-aisiais. 2006 ir 2009 m. Pchenjanas atliko branduolinius bandymus, už kuriuos gavo Jungtinių Tautų sankcijų.
Nepaisydama to, 2010-aisiais autoritarinė šalis oficialiai patvirtino plečianti branduolinę programą, kai pranešė apie urano sodrinimą keliuose tūkstančiuose centrifugų Jonbeno sodrinimo centre.
Šiuo metu apie Šiaurės Korėjos branduolinę programą galima spręsti nebent iš žvalgybinių palydovų siunčiamos informacijos – Tarptautinės atominės energetikos agentūros inspektoriai veiklą Jonbene stebėjo iki 2009-ųjų, vėliau Pchenjanas bendradarbiavimą nutraukė ir išsiuntė Agentūros specialistus iš šalies. Pasak Johno Hopkinso universiteto ekspertų, gegužę palydovų darytos nuotraukos rodo, kad gerokai suintensyvėjo darbai bandymų poligone „Musudan-ri“. Įrengtos naujos konstrukcijos leidžia paleisti „Ynha-3“ tipo nešančiąją raketą, kurios bandymas balandį baigėsi nesėkme. Ekspertų nuomone, iki 2016 m. šis poligonas bus visiškai užbaigtas.
Visuotiniai padariniai bet kokiu atveju
Šiaurės Korėjos režimas labai agresyvus ir nenuspėjamas. Birželio pradžioje šios šalies armijos generalinis štabas pagrasino susprogdinti didžiausių Pietų Korėjos laikraščių biurus už tai, kad šie esą neteisingai nušvietė masinę vaikų šventę Pchenjane. Šiaurės Korėjos kariškių įtūžį sukėlė kritiškos Pietų Korėjos žiniasklaidos nuomonės apie 66-ąsias Šiaurės Korėjos vaikų sąjungos metines, kurių minėjimo šventėje Pchenjane dalyvavo 20 tūkst. vaikų. Šiaurės Korėja grasina nuolat, pabrėžtinai agresyvi laikysena yra Pchenjano diplomatinio stiliaus dalis, ši labai skurdžiai gyvenanti šalis neišgyvena be užsienio paramos, o nuolatiniais gąsdinimais tą paramą ir išmuša. Beje, nemažą dalį iš gąsdinamųjų – JAV ir Pietų Korėjos. Bet niekas negali būti tikras, kad kaip reikiant įspraustas į kampą režimas vieną kartą kokio grasinimo neištesės.
Beje, kaip ir Iranas. Vienas naujausių grėsmingų pareiškimų – šios šalies generolo Yahya Rahimo Safavi pasakymas, kad Izraelio ar JAV karinės atakos atveju priešininkai gaus proporcingą atsaką. Pasak generolo, Amerikos karinės bazės Artimuosiuose Rytuose yra pažeidžiamos, nes jas pasiekia Irano raketos, be to, jos taip pat gali atakuoti taikinius bet kuriame Izraelio taške.
Tokia retorika. Kol kas. Be abejo, skambūs pasakymai visais laikais buvo politinio ritualo dalis (dėl JAV atakos, kurios labiausiai ir bijo, Iranas de facto gali būti ramus bent iki lapkritį vyksiančių JAV prezidento rinkimų). Iš tiesų grėsminga tai, kad autokratiniai režimai dažniausiai neprognozuojami ir gali sau leisti beatodairiškai aukoti net savo piliečių gyvybes. Be to, Saudo Arabijos atvejis perša mintį, kad, jai įsigijus bombą, šio ginklo veikiausiai įsigeis dar kokios dvi dešimtys valstybių įvairiose planetos vietose. Nebūtina būti ekspertu, norint suprasti, kad tokiu atveju branduolinio ginklo neplatinimo kontrolė labai komplikuotųsi, o gal net taptų neįmanoma. Kaip rodo Pakistano atvejis, ji ir dabar gana sudėtinga. Turbūt neįmanoma įsivaizduoti niūresnio scenarijaus, kaip masinio naikinimo ginklas nuožmaus diktatoriaus rankose.
Černobylio atvejis akivaizdžiai parodė, kad branduolinės katastrofos padariniai lengvai įveikia valstybių sienas, taigi atominės bombos panaudojimo padariniai visais atvejais būtų visuotiniai.