Valstybės perversmas Malyje šokiravo daugelį apžvalgininkų, taip pat ir tuos, kurie gerai išmanė tai, kas vyksta regione.

„Valstybės perversmas Malyje buvo didžiulis netikėtumas, niekas šito nesitikėjo“, – teigė Londone esančio nepriklausomo politikos instituto „Chatham House“ darbuotojas Alexas Vinesas. Analitikų ir patarėjų įmonės „Oxford Analytica“ darbuotojas Jolyonas Fordas parašė: „Galima drąsiai teigti, kad daugelis rizikos analitikų Afrikoje nebūtų numatę valstybės perversmo Malyje.“

Žlugusių valstybių indekse tai nenumatoma, kita vertus, jis mažai ką reiškia – juk 2011 m. indekse Malis buvo sąrašo viduryje, 76-oje vietoje.

Tai, kad valstybės perversmas Malyje apstulbino daugelį stebėtojų ir rizikos analitikų, nereiškia, jog nebuvo įmanoma jo numatyti. Teisybė, subjektyvios netgi gerai nusimanančių specialistų prognozės tėra viena tikimybė iš daugelio, kaip įrodė psichologas Philipas Tetlockas savo 20 metų trukusiame politinių sprendimų tyrime. O statistiniai modeliai dažnai gana tiksliai įvertina riziką, netgi tada, kai problemos sudėtingos, o modeliai paprasti.

Kaip rašo straipsnio autorius Jay Ulfelderis, savo 2012 m. pradžios prognozėse jis įtraukė Malį į dešimties valstybių, kuriose didžiausia perversmo tikimybė 2012 m., sąrašą. Malis buvo pirmoje sąrašo vietoje, antroje – Malio kaimynė Bisau Gvinėja, kurioje praėjus kelioms savaitėms irgi įvyko valstybės perversmas.

Anot straipsnio autoriaus, nėra taip sudėtinga numatyti politinius įvykius, pasitelkus statistikos metodus. Pirmiausia reikia sudaryti panašių įvykių praeityje sąrašą, paskui surinkti duomenis apie tikėtinus rizikos veiksnius, tada pagal statistinius metodus sudaryti algoritmą, kuris išryškintų duomenyse naudingus modelius, galiausiai pritaikyti algoritmą dabartiniams duomenims ir paskelbti prognozę.

J. Ulfelderis įrašė Malį pirmoje vietoje todėl, kad 2011 m. pabaigoje buvusi struktūra labai priminė sąlygas tose šalyse, kuriose neseniai bandyta nuversti valdžią – Malio atveju, neturtinga valstybė su dalinai demokratine vyriausybe ir maištu neramiame regione.

Straipsnio autoriaus teigimu, tokia struktūra pastebima daugelyje šalių, kurias jis įtraukė į dvidešimtuką; jos neturtingos, o jų valdžia autoritarinė arba dalinai demokratinė. Maištai labiau tikėtini tose valstybėse, kuriose per pastaruosius kelerius metus buvo bandymų sukelti maištą (šis veiksnys būdingas aštuonioms pirmosioms sąrašo valstybėms). Stiprūs maištai didina valstybės perversmo riziką, todėl į rizikos grupę autorius ir įtraukė Etiopiją, Malį bei Sudaną. Na o Vakarų, Centrinės Afrikos ir dar keliems regionams būdingas lėtas ekonomikos gerėjimas, taip pat pilietiniai karai, maištai.

Kaip rašo J. Ulfelderis, dėmesio nusipelno ne tik sąrašo pradžioje esančios valstybės, o statistiniai metodai gali parodyti, kad grėsmė ne tokia didelė, kaip manyta.

Pvz., Pakistanas pateko į keturiasdešimtuko 38-ą vietą kartu su Kambodža, Iraku ir Senegalu. Nuo seno žinoma, kad Pakistane kariuomenė įsipainioja į politiką, o 2012 m. pradžioje pasklido gandai apie šaliai gręsiantį valdžios perversmą. Dalis apžvalgininkų teigia, kad civilinė Pakistano vyriausybė pagaliau kontroliuoja tvarkos sergėtojus, o straipsnio autorius užtikrintas, kad 2012 m. Pakistane ginkluoto perversmo tikimybė menkesnė, nei būtų galima spręsti iš praeities įvykių.

„Kartais, netgi tada, kai patvirtina visuotinai priimtą išmintį, prognozės gali būti naudingos. Per pirmuosius šių metus mėnesius du kartus buvo pasklidę gandai apie valdžios perversmą Kinijoje. Kinijoje jau kelis dešimtmečius nebuvo bandymų nuversti valdžią, tad pagal 2012 m. prognozes, ši valstybė yra tarp mažiausios rizikos šalių, 94-oje vietoje iš 150-ies. Kodėl? Todėl, kad Kinija nė trupučio nepanaši į valstybes, kuriose netolimoje praeityje buvo bandymų nuversti valdžią. Statistikos modeliai – ne krištolo rutuliai, tačiau jie gali priminti stabtelėti ir giliai įkvėpti, kai ima sklandyti gandai“, – rašo J. Ulfelderis.

20 valstybių, kurioms 2012 m. labiausiai gresia valstybės perversmas, „Foreign Policy“ autoriaus J. Ulfelderio vertinimu:

1. Nigeris,
2. Bisau Gvinėja,
3. Čadas,
4. Gvinėja,
5. Madagaskaras,
6. Kongo Demokratinė Respublika,
7. Mauritanija,
8. Bangladešas,
9. Centrinės Afrikos Respublika,
10. Malis,
11. Sudanas,
12. Angola,
13. Burkina Faso,
14. Egiptas,
15. Etiopija,
16. Nigerija,
17. Dramblio Kaulo krantas,
18. Mozambikas,
19. Malavis,
20. Tanzanija.