Didžiausi Kinijos melai ir paslaptys

Pekino slaptumas – ne paslaptis. Kinijos valdžia dabar daug mažiau viską kontroliuoja, tačiau svarbesniems tikslams netinkanti informacija vis dar slepiama, o ne visai tinkanti svarbiems tikslams informacija dažnai taip nupoliruojama, kad tiktų, rašo „Foreign Policy“.

Pvz., gegužę Kinijos valstybiniame laikraštyje „Beijing Daily“ išspausdintuose skaitytojų laiškuose buvo rašoma, kad Kinijos žiniasklaida iškreipia pusiausvyrą – žurnalistai susiviliojo Vakarų koncepcija ir per daug dėmesio skiria neigiamoms naujienoms.

Tai ką gi slepia kinai? Politikų klaidos, socialinės negerovės, faktai apie šalies lyderius nuslepiami arba pakoreguojami.

Pateikiame sąrašą temų, kurias pateikti kaip blogas naujienas Kinijoje yra tabu:

1. Ekonominiai duomenys

Kinijos ekonomikos augimas – geroji žinia, kurią pakakdavo vos vos pakoreguoti raudonu cenzoriaus rašikliu. Dabar, prognozuojant Kinijos ekonomikos nuosmukį, o pasaulio ekonomikai labiau nei anksčiau priklausant nuo Kinijos ekonomikos gerėjimo, pasaulio biržų dalyviai norėtų išsamesnių duomenų apie Kinijos įmones, kad įsitikintų, jog didėjantys skaičiai byloja apie ekonomikos stebuklą.

Pažymėtina, kad Pekinas sąžiningai informavo apie daugelį nerimą keliančių rodiklių, – pvz., menką pramonės našumą, – bylojančių apie vidutinės trukmės šalies ekonomines perspektyvas.

Visgi manoma, kad Pekino ekonominiai duomenys darosi vis mažiau skaidrūs. Neseniai šalies vyriausybė nustojo teikti užsienio investuotojams Kinijos įmonių finansines ataskaitas, nors anksčiau ši informacija buvo prieinama. Gegužę Pekinas nurodė, kad vadinamojo didžiojo ketverto (keturios didžiausios pasaulio įmonės, teikiančios audito ir konsultacines paslaugas, – „PwC“, „Deloitte“, „Ernst&Young“ ir KPMG) antrinės įmonėms Kinijoje iki 2017 m. turi vadovauti kinų tautybės asmenys, jei įmonės nori ir toliau atlikti auditą Kinijos bendrovėse. Nurodymas nuskambėjo po pernai metų Vakarų auditorių pranešimų, kad rado neatitikimų Kinijos bendrovių buhalterijoje.

Jei Kinijos ekonomika prastėja, gali būti, kad norima nuslėpti vis daugiau statistinių duomenų. 2007 m. buvo užsakytas tyrimas, kiek atsiėjo aplinkai padaryta žala po šalies modernizacijos. Duomenis pateikė Kinijos aplinkosaugos administracija ir Nacionalinis statistikos biuras – šios dvi valstybinės agentūros kaupia socialinius ir ekonominius duomenis. Aukšto rango vyriausybės pareigūnams duomenys galiausiai pasirodė neparankūs, jų taip ir nepaviešino.

2. Nusikalstamumas

Lyginant su tariamu nusikalstamumo nebuvimu Mao socialistinės utopijos laikais, Kinijoje kur kas realiau vertinamas nusikalstamumas šalyje. Oficialiais duomenimis, šalyje daugėja nesmurtinių nusikaltimų, o 2000–2009 m. laikotarpiu perpus sumažėjo žmogžudysčių.

Visiems iš nuostabos atvipo žandikauliai, kai 2010 m. Kinijos socialinių mokslų akademija pranešė, jog pirmą kartą per dešimt metų padaugėjo smurtinių nusikaltimų. Ši informacija nuskambėjo po daugybės žiaurių incidentų (su dažnomis žmogžudystėmis), kurie sukrėtė visuomenę ir kurių tiesiog buvo neįmanoma ignoruoti.

Tiesa, sociologai skeptiškai reagavo į teiginį, kad smurtinis nusikalstamumas tik dabar pradėjo didėti. Jie klausė – ar neklastojami duomenys apie nusikalstamumą? Iš dalies ši problema gali kilti dėl pasenusių Kinijos policijos informavimo apie nusikaltimų procedūrų. Valdžia nori nuslėpti ir stiprėjančią visuomenės, kuri darosi vis piktesnė, simpatiją žiauriems nusikaltėliams.

3. Socialiniai neramumai

Kinijos visuomenėje didėja atotrūkis tarp turtingųjų ir neturtingųjų, tai vienas iš didžiausių politikų rūpesčių.

Pekine perdėtai atsargiai informuojama apie „masinius incidentus“, – jie taip vadinami šalies žiniasklaidoje, – kuriuos išprovokuoja valdininkų pažeidimai provincijoje.

Įvykiai regionuose (pvz., pernai Guangdongo provincijoje, Vukano kaimo gyventojai nuvertė korumpuotos vietos valdžios lyderius) retai sulaukia tarptautinio susidomėjimo, dauguma tokio pobūdžio įvykių Kinijos kaimo vietovėse lieka nepastebėti. Užsienio žurnalistų vertinimu, kasmet Kinijoje padaroma apie 100 tūkst. pažeidimų. Pekinas žino tikrus skaičius, tačiau slepia.

4. Kinijos lyderių asmenis gyvenimas

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, Kinijos lyderiai stengiasi jį laikyti po devyniais užraktais. Paprasti kinai tik žino, kas yra prezidentas Hu Jintao (Hu Dzintao), galbūt žino ir jo žmonos vardą, tačiau asmeninio jų gyvenimo detalės į viešąją erdvę neprasmunka. 

Kinijos valstybinė žiniasklaida šalies vadovus pristato ne kaip žmones, o jų užimamas pareigas ir viską persmelkiantį norą, kad šalies žmonės geriau gyventų. Vienas Kinijos žurnalistas buvo gėdingai atleistas, kai paviešino „valstybės paslaptį“ – Hu Jintao serga diabetu. Tiesiog mintyse palyginkite tai su tuo, kaip JAV ir viso pasaulio žiniasklaida nušviečia Baracko Obamos ir jo šeimos gyvenimą, ir puikiai suprasite skirtumą.

Kodėl jie slepiasi? Kartais toks slapstymasis primena pamišimą. Kai Kinijos komunistų partija žiniasklaidos pabaisai suryti atiduoda vieną saviškių dėl prasižengimų, už kurios bausmės partijos viduje nebepakanka, mes, paprasti mirtingieji, taip pat turime progą užmesti akį į spalvingą šių žmonių gyvenimą.

Pavyzdžiui, šalia Bo Xilai Johnas Edwardas atrodytų kaip chore dainuojantis berniukas: buvusio Komunistų partijos politinio biuro nario žlugimo istorijoje įpinti kaltinimai nužudymu, konspiracija, korupcija ir valstybinių lėšų iššvaistymu.

Atvirai skelbiama informacija pakankamai išskirtinė: Kinijos komunistų partijos narys, nužudęs savo meilužę, buvęs šalies geležinkelių ministras, iš partijos gegužę išspirtas už 157 mln. dolerių (431 mln. Lt) vagystę, valdininkėlis, 2010 metais manęs, jog išsisuks nužudęs žmogų, nes jo tėvas buvo vieno pakankamai didelio šalies miesto policijos vado pavaduotojas.

Paskutinė byla – gera pamoka visai Kinijos valdžiai: bandymai nuslėpti faktą kartais padaro daugiau žalos nei atneša naudos, galiausiai vis tiek visi viską sužinojo. Galima pasimokyti vieno – cenzūros mechanizmas ne visada suveikia. Geriau jau apsaugoti svarbiausiuosius, kaip masalą atiduodant menkesnius. Tačiau kaip Kinijos komunistų partija nusprendžia, ką saugoti, o ką išmesti vilkams, mes niekada nesužinosime.

5. Superprojektai

Informacijos apie Kinijos pasiekimus inžinerijos srityje – nors vežimu vežk. Ilgiausio pasaulyje tilto per vandenį Čingdao ilgis, Trijų Tarpeklių hidroelektrinės pajėgumas, Šanchajaus „Maglev“ greitojo traukinio greitis – apie šiuos Kinijos projektus žinojome viską, nes tuo šalis be galo didžiavosi.

Tačiau kai šių projektų garbė ir šlovė nublanko, informacijos viešojoje erdvėje upės taip pat išseko. Po metų metus sklandžiusių nuogąstavimų dėl Trijų Tarpeklių užtvankos neigiamo poveikio aplinkai – nuo žemės drebėjimų iki purvo nuošliaužų ar sausrų – 2011 metais Kinijos valdžia pagaliau pripažino, jog šis inžinerinis projektas turi rimtų trūkumų. Tačiau išsamios aplinkosaugininkų ataskaitos dar tik laukiama: iš anksto spėjama, kad ji be juokais išgąsdins netoliese gyvenančius žmones.

Panašiai praeitais metais greitųjų traukinių programos srityje Kinijos ambicijos vėl patyrė skaudų fiasko – per avariją netoli Vendžou žuvo 40 žmonių. Iš karto po šios tragedijos ir geležinkelio pareigūnų viešų atsiprašymų paaiškėjo dar viena tiesa: projektą vykdė grupė korumpuotų pareigūnų, kurie buvo suinteresuoti projektą užbaigti kuo įmanoma greičiau – užsimerkdami prieš saugumo klausimus ir finansines išlaidas. Informacija apie kažkada Kinijos liaupsintą programą iš šalies viešosios erdvės dingo – o ir ambicijos greitųjų traukinių tinklo klausimu tapo nuosaikesnės.