Nurodymai, kaip Romos Katalikų Bažnyčia turėtų reaguoti į stebuklus, buvo pradėti rengti lotynų kalba dar 1978 metais popiežiaus Pauliaus VI nurodymu, tačiau tuomet jie buvo skirti tik vidiniam naudojimui.
Patarimuose kalbama apie dieviškuosius stebuklus, paskatinusius šventųjų vietų atsiradimą, pavyzdžiui Lurdo miestelį Prancūzijoje ir Fatimos šventovę Portugalijoje, kurios kiekvienais metais sulaukia milijonų piligrimų, norinčių pagyti nuo nepagydomų ligų ar patirti dieviškąją malonę.
Patarimų rinkinys turėtų padėti vyskupams „atpažinti tikruosius stebuklus“, knygos įvade teigia kardinolas Williamas Levada.
Sprendimas, ar konkretus dvasinis potyris yra tikras stebuklas ar ne, turi būti paremtas „orientacija į patį Kristų“, rašo kardinolas W. Levada.
„Jeigu stebuklas mus veda tolyn nuo Kristaus, tuomet jis tikrai nėra Šventosios Dvasios apraiška“, - teigia dvasininkas.
Sprendimą, ar stebuklas yra autentiškas, priima tik vietos vyskupas, nurodo Vatikanas.
Vietos vyskupas turi suburti specialią teologų, psichologų ir gydytojų tarybą, kuri įvertintų stebuklą patyrusio asmens „psichologinę būklę, ir ar jis nemeluoja“. Taip pat taryba turi nuspręsti, ar konkretus stebuklas neprieštarauja Bažnyčios mokymui.
Vyskupas turi stengtis kuo greičiau „nustatyti galimo stebuklo autentiškumą“, nors jo sprendimą ir gali apsunkinti „bandymai viską paaiškinti moksliškai“, skelbia Vatikanas.
Regėjimas nebus pripažintas stebuklu, jeigu bus nustatyta, kad jį patyręs asmuo nėra psichiškai sveikas, regėjimas buvo „kolektyvinės psichozės“ išraiška arba bus įtarimų, jog informacija apie stebuklą yra bandymas pasipelnyti.
Jeigu vyskupas pats priimti sprendimo dėl stebuklo autentiškumo negalės, dėl jo bus galima kreiptis net į patį popiežių.