Egipte beįsibėgėjančiai revoliucijai už akių užbėgo karininkija – ji suskubo patraukti ne(be)populiarų valstybės vadovą, o Bahreine režimo išlikimui grėsminga tapusi revoliucija buvo brutaliai numalšinta, pasitelkus broliškus kaimynų režimus. Libijoje valdžia buvo pakeista trečiųjų šalių bombų kruša. Ilgiausiai ir, atrodo, galbūt brutaliausi pavasariški traukuliai kankina Siriją. Bet ar Sirijoje vyko, vyksta, o gal dar įvyks revoliucija?

Nors kiekybiškai revoliucijos nematuojamos (gal ir nematuotinos), vis dėlto galima paklausti – kokia dalis piliečių turėtų išeiti į gatves, kad demonstracijos galėtų būti vadinamos revoliucija? Ir kiek ilgai išėjusieji turėtų protestuoti? Štai 16 mln. gyventojų turinčio Kairo gatvėse demonstracijose dalyvavo, kaip manoma, iki milijono žmonių. Visame Egipte demonstrantų galbūt buvo iki 5 milijonų. Ar tai jau pakankamas skaičius valstybėje, kurioje gyvena apie 80 mln. žmonių, kad būtų galima kalbėti apie revoliuciją?

Žinoma, galima mėginti įrodyti, kad širdimi su protestuotojais buvo ir dauguma tų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių prie jų neprisijungė. Bet tai spekuliatyvus argumentas, kurio patikimumą vertėtų, jei tai įmanoma, patikrinti.

Tunise ir Egipte revoliucijos – nuo protestų pradžios iki nekenčiamo valstybės vadovo dingimo iš posto – truko apie tris savaites. Revoliucija Bahreine peržengė mėnesio ribą, tačiau jos baigtis buvo priešinga vykusiųjų Šiaurės Afrikoje baigčiai. Jemene protestai ir demonstracijos, tiesa, negausūs, truko daugiau nei pusę metų.

Kas vyksta Sirijoje: revoliucija, pilietinis karas ar..?

Tai vis dėlto, ar Sirijos atveju kalbama apie revoliuciją?

Vadovaujantis aritmetiniu principu, tai yra demonstracijų trukmės ir protestuotojų skaičiaus kriterijais, būtų galima atsakyti, kad pasipriešinimas valdžiai ten, nors tęsiasi jau ilgiau nei metus, vis dar nepasiekė kritinio aktyviai įsitraukusių gyventojų skaičiaus, kad būtų galima užtikrintai kalbėti apie visuotinį pasipriešinimą režimui, kitaip tariant, revoliuciją. Galima sakyti, kad stebima tendencija yra atvirkštinė – demonstracijų ir jos dalyvių skaičius 2012 m. pradžioje akivaizdžiai sumažėjo. Ir to priežastis aiški – Sirijoje jau beveik metus tęsiasi režimo vykdomas brutalus susidorojimas su nepaklusniaisiais, taip pat baudžiami bei bauginami ir visi potencialūs maištininkai. Oficialiai režimas savo baudžiamąsias operacijas įvardija kaip kovą su teroristais, kuriems visų pirma priskiriami reguliariosios kariuomenės dezertyrai, pasivadinę Sirijos laisvąja armija.

Išskyrus du didžiausius miestus – sostinę Damaską ir šiaurėje esantį Halabą – nedidelės savarankiškos ginkluotų maištininkų grupės veikia ar bent veikė beveik visoje šalies teritorijoje ir net sugeba kuriam laikui įsitvirtinti kai kuriuose miestuose bei miesteliuose, kol jų iš ten neišrūko reguliariosios kariuomenės daliniai. Tad, taikioms masinėms demonstracijoms užleidžiant vietą ginkluotiems susirėmimams, revoliucijos perspektyvą keičia pilietinio karo grėsmė.

Bet čia ir vėl, panašiai kaip ir „revoliucijos“ atveju, susiduriama su termino pilietinis karas apibrėžties problemiškumu. Tradiciškai pilietinis karas – tai užsitęsęs dviejų ar daugiau ideologiškai priešingų ar priešiškai viena kitos atžvilgiu nusiteikusių etnokonfesinių grupių ginkluotas konfliktas žlungančioje ar žlugusioje valstybėje. Libano pilietinis karas, su pertrūkiais vykęs tarp 1975 ir 1989 m., yra bene geriausias to pavyzdys. Kol kas Sirijos žlugusia valstybe, kurioje nėra valdžios arba kurios valdžia visiškai bejėgė (kaip antai Somalio), pavadinti negalima. Netgi priešingai – susidaro įspūdis, kad pastaruosius kelis mėnesius režimas išdrąsėjo ir net galbūt sustiprėjo, o jėgų balansas, nors gal tik laikinai, bet, atrodo, persivertė jo naudai. Savaime suprantama, tik iki to laiko, kai į konfliktą realiai įsikiš išorės jėgos.

Kas sutrukdė revoliucijai Sirijoje?

Prieš metus Sirijoje prasidėjus (kiek pavėluotai, palyginti su kitais arabų kraštais) demonstracijoms, buvo sunku prognozuoti, kaip klostysis įvykiai. Kai kurie apžvalgininkai jau tuomet tikino, kad nei pačioje Sirijoje, nei tarp išeivių svetur nėra ne tik realių opozicinių organizacijų, bet ir charizmatiškų asmenybių, galinčių burti tokias organizacijas ir joms vadovauti. Šiandien jau galime tai patvirtinti – nors ir esama nominalios opozicijai iš Turkijos vadovaujančios skėtinės organizacijos – Sirijos nacionalinės tarybos, ji neturi lyderių, gebančių mobilizuoti esamu režimu nepatenkintų Sirijos piliečių.

Tačiau, protestų bangai atvilnijus iki Sirijos, atrodė, kad ir režimas nebuvo pasirengęs galimam viešam nepaklusnumo demonstravimui. Todėl pirminė jo reakcija į demonstracijas daug kam galėjo pasirodyti kaip neryžtinga, o tai galėjo sudaryti ir režimo silpnumo įspūdį. Atrodytų, kad Siriją (nors tikrai ne ją vieną) Arabų pavasaris užklupo nepasirengusią. Tačiau režimas prarastą budrumą greitai atgavo ir griebėsi jau išbandytų represinių priemonių prieš beginklius civilius. Tai sukėlė greičiausiai net neprognozuotų padarinių: karinėse pajėgose atsirado nepaklusnumo, be kurio revoliucija Sirijoje greičiausiai būtų buvusi užgniaužta, o su maištininkais būtų buvę susidorota dar brutaliau nei Bahreine.

Taip taikiai užgimusios revoliucijos išsigimimą į ginkluotą konfliktą iš esmės lėmė būtent prasidėjęs dezertyravimas iš Sirijos karinių pajėgų. Nors kiek patikimesnių duomenų nėra, manoma, kad iš daugiau nei 300 tūkst. aktyviosios tarnybos karių turėjusių Sirijos karinių pajėgų iki 2012 m. pavasario savavališkai pasitraukė apie 5 proc. – dauguma dezertyrų tapo kovotojais, save priskiriančiais Sirijos laisvajai armijai. Nors tarp dezertyrų esama ir gana aukšto rango karininkų, absoliučią daugumą sudaro būtinosios karinės tarnybos šauktiniai (Sirijoje karinė prievolė visuotinai privaloma jaunuoliams, sulaukusiems 18 metų).

Pasaulyje būta daugybės atvejų, kai kuriam nors režimui oponuojančios jėgos jungia du – politinį ir karinį – sparnus. Taip darė airių respublikonai, „tamilų tigrai“, palestiniečiai.

Dažniausiai tokiais atvejais karinis sparnas būna pavaldus ir naudojamas kaip įrankis politiniam (civilių) sparnui. Sirijos konflikto atveju taip kol kas nėra – ginkluotų maištininkų grupės, save priskiriančios Sirijos laisvajai armijai ir veikiančios šalies viduje, realiai nėra pavaldžios Sirijos nacionalinei tarybai, kuri veikia už šalies ribų. Tai, žinoma, nepaneigia bendro tikslo – atsikratyti dabartinio valstybės vadovo ir visos jo klikos, tačiau atskleidžia ne tik taktikos, bet ir atstovavimo Sirijos piliečiams teisės pamatinius skirtumus.

Tai, kad nėra bendro sutarimo opozicijos viduje, ją neabejotinai silpnina, tačiau savotiškai stiprina režimo pozicijas – jis gali (ir tai nuolat daro) kaltinti ginkluotas grupes teroro kampanijos vykdymu ir taip pateisinti savo atsakomuosius veiksmus. Tarptautinių žmogaus teisių gynimo ir kitų nevyriausybinių organizacijų pranešimai apie ginkluotų opozicionierių elgesį su kai kuriais civiliais (pavyzdžiui, Himso krikščionimis) tik padidina susirūpinimą tuo, kad maištininkai nebūtinai visada paiso Ženevos konvencijų.

Apibendrinant būtų galima daryti išvadą, kad revoliucija (taikių masinių demonstracijų prasme) Sirijoje neįsibėgėjo dėl politinės opozicijos silpnumo: negebėjimo mobilizuoti piliečių, ginkluotų dezertyrų grupių kaip pagrindinių opozicinių jėgų iškilimo ir režimo brutalumo. Kai kas čia galbūt ir baigtų padėties Sirijoje analizę per vidaus veikėjų prizmę. Bet visame šiame paveiksle kažkur pasimeta Sirijos gyventojų dauguma. Todėl verta į susiklosčiusios – tai yra niekaip neįvykstančios revoliucijos – padėties analizę įtraukti „pasyvųjį“ veikėją, dažnai vadinamą tyliąja dauguma.

Tyliosios daugumos vieta Sirijos krizėje

Po žudynių Sirijos Hulos mieste

Daugumoje žiniasklaidos reportažų apie įvykius Sirijoje pabrėžiamos civilių kančios. Skaičiuojama, kad jų žuvo jau beveik 10 tūkstančių. Šiaurės pusrutulyje kuriamose naujienose daugelio civilių žūtis tiesiogiai siejama su reguliariosios kariuomenės ar kitų valstybinių jėgos struktūrų veiksmais. Taip kuriamas dvejopas vaizdas: a) kad nuo režimo vykdomų represijų kenčia VISI šalies gyventojai, ir b) kad VISI šalies gyventojai sutartinai nekenčia režimo. Priežasties ir padarinio ryšys galėtų būti tiek a → b, tiek b → a. Tačiau ar taip tikrai yra? Ar tikrai režimo niekas nepalaiko? Už ką jis galėtų turėti jam palankių ar net lojalių šalies gyventojų?

Žiniasklaidos ir kitokiuose pranešimuose dabartinio Sirijos režimo prigimtis dažnai siejama su specifine konfesine grupe – alaviais, kurie, kaip dažnai pabrėžiama, daugumą (2/3) šalyje sudarančių sunitų laikomi jei ne visiškais netikėliais, tai bent jau neortodoksiniais musulmonais, ir todėl nekenčiami. Tačiau alavių mažuma (1/10 gyventojų) Sirijoje gyvuoja ilgus šimtmečius ir nėra jokia nauja nematyta ideologinė ir politinė grupė – tai tik viena iš daugybės Sirijos gyventojų konfesijų. Maža to, nors tiesa, kad Al Assadų šeima yra alaviai, režimo sutapatinimas su konfesine grupe nėra adekvatus. Mat tiek Hafezas al Assadas, tiek jo įpėdinis – sūnus Basharas, nors ir supami alavių, savo politikos niekada negrindė religiniais (konfesiniais) argumentais. Formaliai Sirijai vadovauja nominaliai panarabistinė pasaulietinė kairiosios (progresyvios) pakraipos partija „Baath“ (ta pati, kuri valdė Iraką Saddamo Husseino laikais), kuriai priklauso įvairių etnokonfesinių grupių atstovai. Ir priešingai – tarp partijos „Baath“ ir Al Assadų valdymui oponuojančiųjų yra nemažai pačių alavių. Bet kuriuo atveju, net visų alavių, kurie sudaro dešimtadalį šalies gyventojų, lojalumas režimui nebūtų pakankamas, kad visuomenės daugumos akivaizdoje jis galėtų atsilaikyti.

Kartais pasirodo pranešimų, kad režimą palaiko nemusulmoniškos Sirijos mažumos, kurios esą bijo islamistų atėjimo į valdžią, nes tai reikštų religinės tolerancijos ženklų sumažėjimą ar net visišką išnykimą. Išties Sirijos krikščionys, sudarantys, kaip ir alaviai, apie dešimtadalį gyventojų, kurių didelė dalis net nėra etniniai arabai, o armėnai ar aramėjai, turi ko bijoti – Irako krikščionių likimas jiems yra pavyzdys ir pamoka. S. Husseino laikais Irake gana saugiai gyvenusios krikščionių bendruomenės po JAV 2003 m. įvykdyto „išlaisvinimo“ suvešėjusių musulmonų ekstremistų grupuočių buvo sunaikintos – dalis krikščionių bejėgės Irako valdžios (beje, joje vyrauja islamistai) akivaizdoje buvo išžudyta, o kiti pasirinko savanorišką tremtį.

Dauguma pabėgėlių prisiglaudė krikščionims gyventi saugioje atrodžiusioje Sirijoje ir vietos krikščionims neabejotinai papasakojo savo patirtis. Tačiau ir be pabėgėlių irakiečių pasakojimų Sirijos krikščionims yra dėl ko nuogąstauti – per ilgus „Baath“ viešpatavimo metus dėl savo nepriešiškos režimui pozicijos jie dalies musulmonų (sunitų) laikomi vienu režimo ramsčių. Mat religiškai neangažuoto ir religinėms mažumoms tol, kol jos nekėlė politinių reikalavimų, gana tolerantiško režimo vadovavimo dešimtmečiais krikščionims Sirijoje gyventi išties buvo gana saugu. Ir jie žinojo, kam už tą saugumą turi būti dėkingi. Ir tokie buvo. Atrodo, kad didelė dalis tebėra ir dabar. Tad gana saugaus ir stabilaus gyvenimo praradimo perspektyva labiau nei bet koks ideologinis režimo palaikymas yra veiksnys, lemiantis daugumos krikščionių neįsitraukimą į priešinimąsi režimui.

Priešingai nei dažnai mėginama suponuoti, kad režimui visuotinai priešinasi sunitai, dalis, ypač sekuliariai nusiteikusių sunitų, nėra priešiški režimui. Panašiai kaip krikščionys jie bijo, kad, nuvertus dabartinį režimą, į valdžią neišvengiamai įsiverš musulmonų revaivalistai, kaip tai nutiko ten, kur buvo nuversti buvę sekuliariniai režimai, tai yra Tunise ir Egipte. Tokiu atveju turėtosios laisvės, teisės ir malonumai gali baigtis, o jiems patiems reikės rinktis emigraciją.

Dėl išpūsto valstybinio sektoriaus daugumos Sirijos gyventojų gerovė tiesiogiai susijusi su darbu jame. Ir tai galioja ne tik šimtatūkstantinių jėgos struktūrų darbuotojams, bet ir keliems milijonams įvairaus lygio biurokratų ir kitų valstybės tarnautojų. Ir nors nebūtinai šie žmonės pritaria režimo veiksmams maištininkų atžvilgiu, galimos suirutės šalyje ar kerštingo režimo atėjimo į valdžią perspektyvos akivaizdoje jie renkasi nesipriešinimo taktiką.

Galop, režimas turi šalininkų tarp tų šalies gyventojų, kurie pritaria jo politikai Artimuosiuose Rytuose, tai yra nepasidavimui JAV ir Izraelio tandemo spaudimui Golano aukštumų mainų už žydų valstybės pripažinimą klausimu. Sirijos režimas per pastaruosius keturis dešimtmečius laikėsi nuoseklios žydų valstybės nepripažinimo politikos, net kitų (matytų kaip silpnavalių) arabų režimų susitaikymo su ja akivaizdoje. Nacionalistiškai nusiteikusiai visuomenės daliai tai imponuoja, ir jau vien dėl to fakto ji gali būti linkusi palaikyti režimą ar bent jam nesipriešinti.

Tikėtina, kad palaikymas režimui kyla ir iš dar vienos unikalios konfesinės grupės – savarankišką religiją turinčių drūzų, tiesa, sudarančių tik apie 3 proc. gyventojų. Drūzai palaiko Sirijos režimo politiką Golano aukštumų klausimu, mat būtent iš to rajono yra kilusi didžioji jų dalis. Panašiai kaip ir krikščionių atžvilgiu, režimas buvo gana palankus šiai šalies gyventojų mažumai. Be to, drūzai, kaip prieš tūkstantį metų nuo islamo atskilusi religinė grupė, turi pagrindo bijoti dėl savo saugumo, jei į valdžią ateitų musulmonų revaivalistai.

Kadangi iš savus grupinius interesus turinčių įvairios prigimties Sirijos visuomenės grupių sudaryta tylioji dauguma dėl vienų ar kitų idealistinių ar pragmatinių sumetimų iki šiol neatsuko nugaros režimui, kalbėti apie visuotinį pasipriešinimą jam nėra pakankamo pagrindo. O kadangi nėra visuotinio pasipriešinimo, iki šiol Sirijoje ir neįvyko tai, kas kai kuriose arabų šalyse vainikavosi gana greitu vadovų ir jų režimų pakeitimu. Kitaip tariant, Sirijoje revoliucija ne(į)vyko ir ne(be)vyksta.

Vietoj epilogo: režimo likimas – išorinių jėgų rankose

Daryti įtaką padėčiai Sirijoje norėtų ir siekia daugybė suinteresuotų išorės jėgų – kaimynių ir tolimesnių valstybių vyriausybės. Vienos jų yra regioninio, kitos – visuotinio lygmens žaidėjos. Į pirmųjų gretą patenka Izraelis, Turkija, Iranas ir arabų šalys (atstovaujamos Arabų valstybių lygos). Kiekviena jų turi savas regiono geopolitines vizijas ir interesus, tačiau nei drauge, nei juo labiau pačios vienos negali nulemti įvykių kloties. Antrajai lygai priskirtinos JAV ir jos sąjungininkės Vakarų Europoje, Rusija bei Kinija, galinčios veikti tiek kaip diplomatiniai (Jungtinių Tautų lygmeniu), tiek kaip kariniai buldozeriai. Pastarosios lygos žaidėjų bendri sutarimai ar vienašališki sprendimai ir po jų prasidėsiantys praktiniai veiksmai, prie kurių prisidės pirmosios lygos žaidėjos, ir nulems Al Assadų, „Baath“ partijos, o kartu ir visos Sirijos nacijos bei valstybės likimą. Tačiau tokiu atveju valdžios pakeitimas Sirijoje tikrai ne(be)bus revoliucija.