Islandijai ši krizė trenkė anksčiau negu kitoms šalims ir, ko gero, stipriau. Ji – simpatiška, draugiška šalis, Lietuva jai labai dėkinga. Pirmoji pripažino mūsų nepriklausomybę – nebijodama Maskvos grasinimų, prekybos sustabdymo, ambasadoriaus atšaukimo. Ja pasekė Danija, paskui – ir kitos. Todėl turime Vilniaus centre Islandijos gatvę. Bet jeigu bičiulis pridarė rimtų klaidų, neslėpsime. Ypač jeigu jis randa naujų ir įdomių būdų, kaip jas ištaisyti.

Nuo ko viskas prasidėjo? Islandijos bankininkams, kurie priėmė pinigus ir žadėjo pasakiškai aukštas palūkanas, pavyko sukurti nuostabiausią finansų piramidę iš buvusiųjų pasaulyje. Ir įtraukti į ją dalį Europos. Prieš pat piramidės griūtį trijų didžiausių Islandijos bankų skolos dešimt kartų viršijo metines šalies pajamas. Jeigu tą skolą išdalytume visiems šios šalies gyventojams, įskaitant naujagimius, kiekvienam tektų po 130 tūkst. eurų. Per porą metų Islandija iš kuklių žvejų krašto tapo bankų sostine. Buvo sakoma, kad tik beprotis neužsiima bankininkyste. Gyvenimas buvo kaip sapnas, nauji milijonieriai dygo kas savaitę. Bet 2008-aisiais sučirškė žadintuvas – investuotojai pabeldė į duris ir paprašė savo pinigų. Jų nebuvo. Bankai – tušti. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Gordonas Brownas paskelbė Islandiją teroristine šalimi, panašia į „Al-Qaedą“ ir Zimbabvę. Tai leido užblokuoti Islandijos sąskaitas užsienyje. Šios šalies bankai bankrutavo, vyriausybė neturėjo lėšų, kad juos išgelbėtų. Islandai nuskurdo per kelias savaites, nes beveik visi buvo paėmę paskolų naujam namui, laivui ar visureigiui įsigyti. Ėmė užsienio valiuta, dažniausiai japonų jenomis, nes atrodė akivaizdu – Islandijos krona vis stiprėja, tad skolas atiduoti bus lengva. O išėjo atvirkščiai. Islandijos kronos vertė krito 70 proc., nedarbas tapo masinis. Gyventojai pasipylė į gatves, demonstracijos tęsėsi dieną naktį. Vyriausybė atsistatydino, vėliau žlugo ir antra vyriausybė. Įvyko rinkimai į Altingą. Beje, tai seniausias pasaulyje parlamentas – jis su viena trumpa pertrauka veikia nuo 930 metų. Jame yra 63 nariai. Per šiuos rinkimus Altingas pasistūmėjo į kairę. Buvo išrinkti keturi naujos grupuotės – Sąjūdžio – deputatai. Sąjūdis siekia reformuoti visą sistemą iš esmės, kaip daugelis jaunų Europos ir Amerikos revoliucionierių. Skirtumas tas, kad anas jaunimas abstrakčiai šūkavo: „Užimkime Volstritą“ ir „Tiesioginis žmonių valdymas“, bet nemokėjo pasakyti, kas tai yra, kaip tai padaryti, o islandai imasi konkrečių veiksmų. Patraukė teismo atsakomybėn Geirą Haarde, kuris 2008 m. buvo ministras pirmininkas ir neatliko savo pareigos – nesustabdė finansų piramidžių statybos. Tai vienintelis pasaulyje valstybės, patyrusios krachą, vadovas, kuris turės už tai atsakyti. Teismo atsakomybėn patraukti ir 32 jauni Islandijos bankininkai, kurie visa ta afera užsiėmė. Tiems bankininkams ir politikams, kurie pabėgo, išduoti tarptautiniai arešto orderiai. Tai nėra kerštas. Tiesiog islandai nutarė tvarkytis kitaip.

Man ir pačiam sunku pripažinti – visą gyvenimą, daug metų, svajojome apie demokratiją. Atrodo, kas galėtų būti gražiau, tyriau? Balsų dauguma piliečiai išrenka atstovus į parlamentą, išrinktieji leidžia protingai parengtus, šaliai reikalingus įstatymus ir prižiūri vykdomąją valdžią. Baigėsi kadencija – atstovai pasikeičia. Taip buvo Lietuvoje iš karto atkūrus nepriklausomybę. Tačiau paskui viskas surūgsta – dėmesio! – visame pasaulyje taip. Susiformuoja vadinamasis elitas, žmonės, kurie įpranta prie prestižo ir valdžios, jau negali be to gyventi, kurie įsitikinę, kad tik jie moka valdyti, kad jie nepamainomi, kad juos pakeisti būtų tautos tragedija. Tarp jų gali pakliūti ir keli netašyti stuobriai, įsikandę vieną arba kitą demagogišką šūkį. Žmonės už juos irgi balsuoja. Tokia atmosfera labai palanki papirkinėjimui ir kitokioms korupcijos formoms, blogiems, bet kam nors naudingiems įstatymams leisti.

„Teisės kūrimas – kaip dešrų gamyba: reikia laikyti kaip paslaptį, kas ten dedama“, – taip pasakė ne šmaikštus žurnalistas, o dabartinis Olandijos vidaus reikalų ministras. Slovakijoje dabar baisus skandalas. Dvejus metus tos respublikos žvalgyba įrašinėjo slaptus susitikimus viename Bratislavos privačiame bute. Stambių ir galingų finansinių grupių vadovai ten susitikdavo su įvairiais ministrais arba jų pavaduotojais, sutardavo, kokios sumos ir kam bus išmokamos, keisdavosi dovanomis. Vienas politikas kartą išėjo nešinas portfeliu, prigrūstu banknotų. Slaptosios tarnybos gavo per nagus ir tyrimas buvo sustabdytas, byla numarinta. Bet prieš mėnesį kažkas paskelbė tų pokalbių stenogramas internete. Slovakai buvo pritrenkti. Jie pamatė, kaip atrodo jų šalies politinis gyvenimas už uždarų durų. Įvyko priešlaikiniai rinkimai, slovakų dešiniosios grupuotės, kurios vis dėlto sukūrė šaunią ekonomiką, atvedė šalį į NATO ir Europos Sąjungą, įvedė eurą, buvo nušluotos. Į valdžią ateina kairieji, vadovaujami demagogo ir populisto Roberto Fico. Ir ką tu jam padarysi? Per skandalą jis buvo opozicijoje.

Islandams tokių istorijų daugiau nereikia. Jie nori matyti, kas dedama į dešrą. Daugiau – jie nori patys dešrą gaminti. Pradėjo nuo konstitucijos, norėjo ją pataisyti. Nieko neišėjo, reikia rašyti naują. Bet kas ją rašys? Vėl elitas? Naujai išrinktas parlamentas sušaukė visuotinį gyventojų suvažiavimą. Į jį buvo atrinkta tūkstantis piliečių. Bet atrinkta ne pagal partijas ar grupuotes ir ne balsuojant, o traukiant burtus. Jie išrinko 25 konstitucijos autorius. Kandidatams buvo keliama tik viena sąlyga – jie negalėjo priklausyti jokiai partijai. Kiekvienas rašomos konstitucijos skirsnis ir įvairūs siūlomi jo variantai iš karto būdavo skelbiami internete, piliečiai galėjo komentuoti ir teikti siūlymus. Žmonės dar turės naują konstituciją priimti arba atmesti referendume. Altingo deputatas Róbertas Marshallas, socialdemokratas, artimas žaliesiems, britų dienraščiui „The Guardian“ pasakė: „Norime iš naujo sugalvoti Islandiją.“ Gamtą pagrindinis šalies įstatymas vadina „šalies gyvenimo pagrindu“, įpareigoja vyriausybę ir gyventojus gerbti aplinką, užtikrina teisę turėti švarų vandenį, orą, nesuterštą gamtą. Vyriausybė privalės visą laiką bendrauti su piliečiais, viešai skelbti visus dokumentus. Islandija pasiūlė pasaulio žiniasklaidai be jokios cenzūros ir apribojimų naudotis jos teritorija. Į eilutę jau atsistojo didelis Vokietijos dienraštis ir Amerikos televizijos kanalai. Islandija ir iš ekonominės krizės išeina. Nedarbas sumažėjo, ekonomikoje – pliusas. „The Washington Post“ rašo: „Islandijos kelias nuo finansinių griuvėsių iki lėto gijimo – tai pamoka, kurios nenori išmokti kitos šalys, stovinčios ties bedugnės kraštu.“

O kaip su 4 mlrd. skola, kuri susidarė, kai britų, olandų ir kitų šalių piliečiai sunešė pinigus į Islandijos piramides? Islandai nepriima jokių pretenzijų. Sako: „Mūsų vaikaičiai neturi kentėti dėl bankų gangsterių.“ Logika paprasta – visi rizikavome, visi nukentėjome. Bet savo skolas – tai, ką jie patys pasiskolino iš bankų – islandų šeimos dar daug metų mokės.

Eksperimentas – kaip padaryti, kad žmonės patys valdytų šalį – tebesitęsia. Reikjavikas sukūrė piliečių forumą – kiekvienas gyventojas gali siūlyti, ką mieste reikia padaryti. Savivaldybė iš tų siūlymų kas mėnesį turi atrinkti penkis ir pradėti juos įgyvendinti. Kitas žingsnis – sukurti tokią sistemą parlamente. Tada – ministerijose.

Niekas nežino – gal islandams ne viskas pavyks. Bet į juos dabar žiūri daug akių pasaulyje.