Išgėrusi kelis puodelius tirpios kavos „Nescafe“, drėgną vasaros popietę prie žydros Marmaros jūros Suzan pasakoja savo istoriją. Kol ji kalba, jos telefonas skamba beveik kas 15 minučių. „Klientai“, - paaiškina ji. Tai aistros užvaldytų vyrų, trokštančių jos dėmesio, sinkopė.

Tėvas ją ištekino, kai jai tebuvo 16 metų. Tuo metu ji buvo baigusi tik pradinę mokyklą. Ji paliko geriantį ir kortomis lošiantį savo vyrą, nuo jo pagimdžiusi septynis vaikus, kurių vienas kūdikystėje mirė. Kad išlaikytų likusius šešis vaikus, ji dirbo viską: pardavinėjo pigius drabužius vietos turguje, dirbo fabrike, nešiojo arbatą vienoje kavinukėje. Tačiau kuklaus jos uždarbio nepakakdavo šešių vaikų mokyklos mokesčiams apmokėti. Atsitiktinė pažintis su viena prostitute laukiant traukinio padėjo jai įsitikinti, kad reikia imtis kitokios veiklos.

Nors už seksualines paslaugas iš vieno kliento ji gaudavo tik nuo 15 iki 30 JAV dolerių (nuo 39 iki 78 litų), ji pamatė, kad gali gerai gyventi, ypač kai atsirado nuolatinių klientų, kuriems ji patiko ir kurie ja pasitikėjo. Tačiau priešingai negu kiti darbai, pastarasis kirtosi su įstatymu.

Per 20 metų, pradirbtų šioje srityje, policija ją buvo nubaudusi kur kas daugiau kartų, negu ji gali prisiminti. Vien prieš teismą ji stojo daugiau kaip 50 kartų. Prieš ketverius metus ji pusę metų praleido kalėjime, kol policija tyrė įtarimus, esą ji susijusi su narkotikais ir nepilnamečių prostitucija. Jokių įrodymų policija nerado ir Suzan buvo paleista, nepateikus jokių kaltinimų.

Iki to laiko ji slėpė savo profesiją nuo vaikų. Tačiau šeši mėnesiai, praleisti kalėjime, privertė prisipažinti, kur ji buvo ir kodėl. Emocijų persunktu balsu ji prisiminė, kaip vaikai ją guosdavo, kai kiekvieną savaitę atvykdavo į kalėjimą jos aplankyti. „Jie man sakė: „Mamyte, viskas gerai. Tu mus užauginai ir atnešdavai mums duonos. Ar galime ateiti ir pakalbėti su teisėju? Mes jam pasakysime, kad tu buvai nuostabi mama“, - pasakojo ji.

Kai paskutinė jos atžala baigs mokyklą, ji ketina visam laikui atsisveikinti su sekso industrija.

***

Stambulas nėra Bankokas. Prekyba seksu jame yra beveik nematoma. Tačiau prostitucija, tiek teisėta, tiek neteisėta, Turkijoje turi ilgą ir išskirtinę istoriją, siekiančią Osmanų imperijos klestėjimo laikmetį. XXI amžiuje ją tyliai mėgina pažaboti islamistų vyriausybė, kurios trokštamas Turkijos įvaizdis - šiuolaikiškos, pamaldžios ir aukštyn kylančios šalies vaizdinys – palieka mažai erdvės Suzan ir jos kolegių darbui.

Sveikatos ministerijos duomenimis, Turkijoje šiuo metu yra 3 tūkst. legalių sekso darbuotojų, kurios seksualines paslaugas teikia 56 valstybės prižiūrimuose viešnamiuose, kurie vadinami „bendraisiais namais“.

Nelegalių sekso darbuotojų skaičius siekia 100 tūkst. Maždaug pusę jų sudaro užsienietės (Turkijoje ypač daug prostitučių iš Rytų Europos, vadinamų Natašomis. Jos atvyksta dirbti savo noru arba yra tapusios prekybos žmonėmis aukomis).

Išėjusi iš kalėjimo Suzan pateikė prašymą įkurti savo pačios valstybės prižiūrimą viešnamį. „Buvau pasirengusi mokėti mokesčius. – sakė ji. – Aš turiu šeimą. Žinau, ką reiškia turėti šeimą. Nebenoriu to daryti daugiabutyje, kuriame gyvena šeimos, ar automobilyje, kaip darau dabar“.

Tačiau jos prašymas buvo atmestas. Toks sprendimas buvo motyvuotas „vietos stoka“. Tačiau jos atvejis ne vienintelis. Per pastarąjį dešimtmetį islamistinė Teisingumo ir plėtros partija (AKP) savo rankose telkė vis daugiau valdžios galių. Išduodamų licencijų skaičius smarkiai mažėjo, o per pastaruosius trejus metus jų visai nebuvo išduota.

Iki šiol egzistuojantys bendrieji namai uždaromi arba perkeliami į užmiestį. Kai kuriuose miestuose šis procesas vyksta tyliai, o kai kur išsišiepę miestų merai šalia nugriautų „nuodėmių irštvų“ rengia triumfuojančias spaudos konferencijas. Tokioms moterims kaip Suzan galutinis rezultatas yra tas pats: sumažėjęs skaičius vietų, kur jos gali dirbti nebijodamos priekabiavimo, smurto ir areštų.

Turkija ilgą laiką tiek politiškai, tiek kultūriškai mėgino apžergti ir Europą, ir Artimuosius Rytus, ir besikeičiantis požiūris į prostituciją yra platesnės tapatybės krizės dalis. Jei Turkija laiko save europietiška šalimi, tuomet jos politika prostitucijos atžvilgiu dera su tokiomis šalimis kaip Suomija, Vokietija, Olandija ir Ispanija, kur seksualinės paslaugos yra legalizuotos. Tačiau jei Turkija regi save Artimųjų Rytų dalimi, tuomet jos pozicija prostitucijos atžvilgiu tampa akį rėžiančia anomalija. Nors šiame arabų regione prekyba seksu klesti – irakiečių moterys ir merginos, norėdamos išgyventi, pardavinėja savo kūną Damaske ir Amane, moterys iš Rytų Europos parduodamos Dubajuje, o vyresnio amžiaus vyrai iš Persijos įlankos šalių Egipte kuriam laikui veda vaikus nuotakas – tai vyksta tik šešėlyje.