Prieš tapdama vienuole, Marija Patricija vadinosi Ellen Mockler, gimė ji Airijoje. Jos vyresnioji sesuo gyveno Niujorke. Per interviu vienuolė yra sakiusi, jog gimtąjį Golvėjų palikti ir vykti į JAV pasiryžo vedina nuotykių troškulio. Tačiau tikrai negalėjo nutuokti, kokį nuotykį jai parengė likimas.

Ji ir keturi jos draugai – trys vaikinai ir mergina, į „Titaniką“ įlipo 1912 metų balandį. Tai buvo pirmoji šio didžiulio laivo kelionė per Atlanto vandenyną. Viskas vyko sklandžiai iki tos lemtingos balandžio 14 dienos prieš praktiškai šimtą metų.

„Titanikas“ – vienas didžiausių kada nors pastatytų laivų – buvo vadinamas nenuskandinamu, tačiau užplaukė ant ledkalnio, pramušusio lemtingą skylę jo dešiniame šone. Po susidūrimo praėjus pustrečios valandos laivas perlūžo pusiau ir nuskendo. Iš 2 tūkst. 224 keleivių ir įgulos narių 1 tūkst. 513 nuskendo arba sušalo lediniame vandenyje. Išgyveno tik 711. E. Mocker buvo viena iš tų laimingųjų.

Štai ką per interviu „The Catholic Free Press“ vienuolė papasakojo 1953 metais.

Kai įvyko laivo ir ledkalnio akistata, „išgirdau keistą garsą, rėžiantį ausis, o tuomet visi pradėjo garsiai kalbėti ir šaukti“.

Vienuolė su draugais, kaip ir dauguma keleivių, nuskubėjo į bendrą laivo patalpą ir maždaug valandą pralaukė naujienų.

„Dauguma žmonių net nenutuokė, kas nutiko, o jeigu ir numanė, nesuprato tragedijos masto. Vienas vaikinų sužinojo, kas nutiko ir nusivedė mus į pirmosios klasės denį, kur tvyrojo tikra panika.

Juozas Montvila
Žmonės leido gelbėjimo valtis. Tuomet tas pats vaikinas parkrito ant kelių ir pradėjo kalbėti rožinį. Prie jo prisidėjo nemažai aplinkinių. Laive buvo ir du kunigai, kurie keleiviams suteikė nuodėmių atleidimą“, - pasakojo vienuolė.

Moteris kunigų pavardžių nepateikė. Be to, gali būti, jog laive jų buvo ir daugiau. Žinoma tik tiek, jog vienas iš laive buvusių dvasininkų – tėvas Juozas Montvila. „Titaniku“ iš Romos jis vyko į Ameriką sielovados darbo dirbti Atolo parapijoje. Per laivo tragediją jaunas dvasininkas žuvo.