M. Ahmadinejadas ne kartą neigė Izraelio teisę egzistuoti, o pastarasis Iraną laiko didžiausiu priešu ir pagrindine terorizmą finansuojančia valstybe. Beveik tuo pat metu ūmai atvėso Didžiosios Britanijos ir Argentinos santykiai. Argentinos užsienio reikalų ministras Héctoras Timermanas apkaltino Londoną Pietų Atlanto regiono militarizavimu, kai pasklido gandai apie britų branduolinio povandeninio laivo dislokavimą šiame regione. Be to, artėja karo dėl Folklando salų 30-metis, kai Argentina nesėkmingai mėgino atimti salas iš britų.
Du labai skirtingi pavyzdžiai, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje jie nėra vieninteliai. Planetoje yra daugiau kaip 650 mln. įvairios ginkluotės vienetų, šie ginklai panaudoti 49 konfliktuose nuo 1990 iki 2006 m., juose žuvo apie 4 mln. žmonių.
Irano ataka: dabar arba niekada
Įtampa aplink Iraną didžiulė ir neslūgsta ilgą laiką. Problema jau ne vien Irano branduolinė programa, nors konfliktas sukasi apie ją. Beatodairiškas Teherano siekis tęsti programą galop išprovokavo labai kietą retoriką iš visų pusių. Vasario pradžioje Irano dvasinis lyderis Ali Khamenei perspėjo JAV, kad karas joms bus pražūtingas. Ir pareiškė, kad jo šalis rems bet kurią valstybę ar grupuotę, kuri kovos su Izraeliu. Žydų valstybę A. Khamenei pavadino regiono pūliniu, kuris bus pašalintas.
Nuo metų pradžios žinoma, kad Iranas urano sodrinimo gamyklas perkelia po žeme – į 80–90 m gylį, kur jų nepasieks net naujausia amerikietiška bomba „Massive Ordnance Penetrator“, sverianti beveik 14 tonų. Izraelio gynybos ministro Ehudo Barako nuomone, rugsėjį Irano puolimo galimybė bus neišnaudota, nes iki to laiko Teheranas visus branduolinius objektus pakiš po žeme. Šios šalies karinės žvalgybos vadas generolas Avivas Koshavi pareiškė, jog Iranas sukaupė pakankamai radioaktyviųjų medžiagų, kad galėtų pasigaminti keturias branduolines bombas.
Vakarų specialiosios tarnybos yra tos nuomonės, kad Iranas šiuo metu nėra apsisprendęs dėl branduolinės bombos gamybos, bet tobulina tam reikalui būtinas technologijas, kad, aplinkybėms susiklosčius, galėtų kuo greičiau žengti paskutinį žingsnį.
Vasario 14 d. Izraelio karinių oro pajėgų vadas Amiras Eshelis nurodė, kodėl reikia žūtbūt atgrasyti Iraną nuo branduolinės bombos įsigijimo.
Pirma, jei Teheranas įsigis bombą, Artimuosiuose Rytuose prasidės šaltasis karas ir ginklavimosi varžybos, nes dėl branduolinio ginklo ims konkuruoti Egiptas, Saudo Arabija ir Turkija. Antra, branduolinė bomba Irano rankose įkvėps jo sąjungininkes – islamistų grupuotes „Hezbollah“ Libano pietuose ir „Hamas“ Gazos Ruože – tęsti sekinančią kovą su Izraeliu.
JAV gynybos ministras Leonas Panetta interviu dienraščiui „The Washington Post“ vasario pradžioje pareiškė, kad Izraelis Irano branduolinius objektus gali atakuoti pavasarį arba vasaros pradžioje.
Tačiau Teheranas pažeidė vadinamąją imuniteto zoną ir pradėjo kurti branduolinį ginklą. Izraelio gynybos ministro nuomone, priešintis branduoliniam Iranui bus sudėtinga, tai pareikalaus daugiau gyvybių nei dabar smogtas prevencinis smūgis. Kalbėdamas Izraelyje surengtoje konferencijoje saugumo klausimais, E. Barakas pareiškė, kad tarptautinė bendruomenė vis labiau linksta svarstyti karinio smūgio Iranui klausimą, jei sankcijos nebus veiksmingos. Izraelio nuomone, sankcijos nebus veiksmingos, nebent prie jų prisijungs Kinija, Rusija ir Indija.
Esama manančiųjų, kad Izraelis pasinaudos Basharo al Assado režimo kritimu, kuris dabar atrodo beveik neišvengiamas, ir, prasidėjus sumaiščiai, atakuos Iraną. Izraeliui drąsos gali įkvėpti ankstesnių smūgių sėkmė – 1981 m. Izraelio karinės oro pajėgos netikėta ataka sunaikino Irako Osirako branduolinį reaktorių, 2007 m. šios šalies naikintuvai smogė Sirijos kariniam objektui Al-Kibare. Abu puolimai Izraeliui buvo sėkmingi, mat užpultos šalys nesiryžo kariniam ar teroristiniam atkirčiui.
Pasak Jeruzalės politologo, Bar-Ilano universiteto profesoriaus Zeevo Hanino, Izraelyje ilgai egzistavo vadinamieji Irano optimistai ir Irano pesimistai. Pirmieji tikėjo, kad su Teheranu susitarti galima, ir manė, kad nieko baisaus nenutiks, jei Iranas apsirūpins branduolinėmis technologijomis, esą vėliau nusiramins ir bus galima plėtoti santykius, kokie Šaltojo karo metais susiklostė tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Dabar Irano optimistų Izraelio politinėje klasėje beveik neliko. Pesimistai nuo konflikto pradžios buvo įsitikinę, kad gavęs branduolinį ginklą Teheranas ras būdą, kaip jį panaudoti.
JAV naujas karas Artimuosiuose Rytuose vertinamas skeptiškai. Niekas nepatikėtų, kad JAV prie to niekaip neprisidėjo, ir sudėtingi Vašingtono santykiai su musulmonų kraštais dar labiau komplikuotųsi. Be to, JAV beveik neišvengiamai veikiausiai anksčiau negu vėliau būtų priverstos įsitraukti į Persijos įlankoje prasidėjusį konfliktą – akivaizdu, kad konfrontuojančios pusės su priemonėmis nesiskaitytų, taigi Hormuzo sąsiaurio blokavimas beveik garantuotas, o JAV to negali leisti.
Be to, Vašingtonas turi paisyti savo sąjungininkės Saudo Arabijos ir kaip nors rasti sąlyčio taškų niekada nederėjusiuose Jeruzalės ir Er Rijado interesuose. Gana painus politinis pasjansas – sunitiška Saudo Arabija yra šiitų valdomo Irano priešininkė, bet Izraeliui irgi nejaučia jokio palankumo. Jeruzalę vargu ar tenkintų scenarijus, kai po Izraelio karinių veiksmų stebėtojas išlikęs Er Rijadas apkaltintų žydų valstybę nusikaltimais žmogiškumui.
Viena pagrindinių priežasčių, galinčių sustabdyti Tel Avivą, – galimas visus Artimuosius Rytus apimsiantis konfliktas. Tačiau vis daugiau apžvalgininkų mano, kad konflikto paaštrėjimas gal net būtų naudingas Izraeliui – žydų karinė mašina galėtų smogti ne tik branduoliniams, bet ir pramoniniams bei energetiniams objektams, taip pat Irano komunikacijų sistemai.
Viskas krypsta į tai, kad šiuo metu karščiausias planetos taškas – Iranas – gali suliepsnoti 2012 m. arba nesuliepsnos visai. Ir pasaulis tiesiog susitaikys su tuo, kad islamo respublika taip pat priklausys branduolinių valstybių klubui.
Pietryčių Azijos rebusai
Indija metų pradžioje nusprendė pirkti 126 prancūzų bendrovės „Dassault Aviation“ kovinius lėktuvus, taip pat išperkamosios nuomos būdu už 1 mlrd. JAV dolerių įsigijo rusų branduolinį povandeninį laivą „Nerpa“ ir rengiasi priimti pirmą lėktuvnešį. Pagal Prancūzijos licenciją pačioje Indijoje statomi šeši povandeniniai laivai, sandorio suma – 5 mlrd. JAV dolerių. 2010 m. Indija tapo didžiausia planetoje ginkluotės importuotoja – jai teko 9 proc. viso pasaulio ginklų importo.
Kuriam galui toks militaristinis užmojis? Atsakymą nurodo JAV leidinio „The Huffington Post“ straipsnio pavadinimas – „India Military Modernized with China in Mind“ (liet. „Indija modernizuoja armiją, galvodama apie Kiniją“). Dvi Azijos milžinės turi ilgą konfliktų istoriją, kurios pradžia – 1962-ųjų pasienio karas.
Delis su nerimu stebi, kaip Kinija didina įtaką Indijos vandenyne, finansuodama Pakistano, Šri Lankos, Bangladešo ir Mianmaro uostų plėtrą. Atsidūrus tokioje apsuptyje, nori nenori tenka rūpintis savo galios stiprinimu.
Indija ir Kinija tebeturi neišspręstų teritorinių ginčų. Indija suformavo dvi papildomas kalnų divizijas ir pasiuntė 36 tūkst. karių į šalies šiaurės rytus, prie Arunačal Pradešo valstijos, kurią Kinija vadina savo teritorija. Nors karinio konflikto tikimybė maža, ekspertai neatmeta trumpo, bet kieto susidūrimo dėl Himalajų kalnų.
Beje, prie įtampos su kaimynais Indija, jei galima taip sakyti, pripratusi – jau daug metų taip „sugyvenama“ su senu priešu – Pakistanu. Vasario pradžioje Delio iniciatyva surengtuose kariniuose jūrų mokymuose dalyvavo 14 valstybių. Kinija ir Pakistanas pakviesti nebuvo.
Antrą pagal dydį pasaulyje (po JAV) karinį biudžetą turinčios Kinijos stiprėjimas nerimą kelia ne tik Deliui. Praėjusių metų rudenį Kinijos Komunistų partijos dienraštyje „People’s Daily“ paskelbtame straipsnyje kritikuojamos valstybės, manančios, kad gali neutralizuoti Kinijos įtaką pasitelkdamos JAV karinę galią. Gali būti, kad tai buvo atsakymas į Japonijos ir Filipinų bendrą pareiškimą, kuriuo šalys įsipareigojo tęsti karinių laivynų bendradarbiavimą ir ginčijo Pekino teritorines pretenzijas Pietų Kinijos jūroje.
Straipsnis galėjo būti perspėjimas Vietnamui, Indijai, Pietų Korėjai ar Taivanui, mat šios šalys praėjusiais metais taip pat sustiprino karinius ryšius su JAV. Metų pradžioje dėl trišalio karinio bendradarbiavimo susitarė Indija, JAV ir Japonija. Sutartyje numatyta, kad šalys kasmet rengs bendras karines pratybas.
Ironiška, kad karinga Kinijos laikysena stumia jos kaimynes į JAV glėbį. Per pastaruosius porą metų paaštrėjo Pekino ginčai su Vietnamu ir Japonija, Pietų Korėjai nerimą kelia Pekino ryšiai su Pchenjanu.
Kita vertus, augant ekonomikai, didėja ir Pekino ambicijos. Kinija yra didžiausia energijos vartotoja, didžiąją dalį energijos išteklių Pekinas importuoja Malaiziją ir Indoneziją skiriančiu Malakos sąsiauriu, kurį kontroliuoja Singapūre dislokuotas JAV karinis laivynas. Kinijoje į valdžią ateina nauja karta, užauginta teiginių, kad kitos šalys skriaudė Kiniją, todėl ji buvo silpna. Dabartinei kinų politinei klasei pažeminimas yra tai, kad jų veržli šalis priversta energijos išteklius įsivežti JAV kariškių kontroliuojamais vandens keliais.
Argentinos ir Didžiosios Britanijos žodžių karas
Vasarį į tarptautinės žiniasklaidos apyvartą trumpam, bet patikimai buvo sugrįžusi Folklando tema. Argentina pareiškė skųsianti Didžiąją Britaniją Jungtinėms Tautoms dėl to, kad pastaroji militarizuoja Pietų Atlantą. Prezidentė Cristina Fernández de Kirchner tai pareiškė sakydama kalbą parlamento deputatams, ministrams ir karo dėl Folklando (Argentinoje šios salos vadinamos Malvinų salomis) veteranams.
Didžioji Britanija kontroliuoja salas nuo 1833-iųjų, o Argentina tvirtina, kad Jungtinė Karalystė salas iš jos pavogė. Britai balandį planuoja paminėti karo dėl salų 30-metį – ši aplinkybė veikiausiai irgi užgavo Argentinos savimeilę.
Gruodį Pietų Amerikos prekybos tinklo „Mercosur“ šalys uždarė savo uostus laivams, plaukiojantiems su Folklando salų vėliava. „Mercosur“ sprendimas rodo, kad Buenos Airės sugebėjo užsitikrinti Brazilijos ir Urugvajaus paramą, Argentiną palaikė ir Čilės užsienio reikalų ministras. Jungtinės Karalystės diplomatai Buenos Aires kaltina siekiu izoliuoti Folklandą – Argentinos valdžia grasina nutraukti skrydžius į Punta Arenasą ir Port Stenlį, kuriuos vykdo Čilei priklausančios oro linijos. Net jei jos nesutiks, Argentina paprasčiausiai uždraus naudotis savo oro erdve.
Tai vienintelis salų oro ryšys su Pietų Amerika ir pagrindinis susisiekimo maršrutas su pasauliu, dėl kurio sutarta 1999 metais. Britų pareigūnai mano, kad skrydžiai gali būti nutraukti dėl Argentinos noro Folklando salas paversti per didele finansine našta Jungtinei Karalystei.
Atsikirsdama į kaltinimus dėl Pietų Atlanto militarizavimo, Didžioji Britanija apkaltino Argentiną kolonializmu. Sakydamas kalbą parlamente britų ministras pirmininkas Davidas Cameronas pareiškė, kad Folklando žmonės nori būti britais, ir Londonas apgins tokį jų pasirinkimą. Sausį Didžioji Britanija paskelbė, kad ketina prie Folklando siųsti naujausią eskadrinį minininką „Dauntless“.
„Dauntless“, vienas galingiausių priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos laivų pasaulyje, į salas turi išplaukti kovo pabaigoje. Vienas Karališkojo jūrų laivyno šaltinis laikraščiui „The Daily Telegraph“ sakė, jog šis serijos „Type 45“ eskadrinis minininkas galėtų sunaikinti visus Pietų Amerikos lėktuvnešius, o ką jau kalbėti apie Argentiną.
Be to, į salas šešių mėnesių stažuotei nusiųstas karalienės Elžbietos II vaikaitis princas Viljamas – antrasis eilėje į sostą. Villjamas yra paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnio lakūnas. Prieš prasidedant princo misijai, Argentina jį išvadino konkistadoru.
Esama ir pragmatiško intereso. Pasak dienraščio „The Guardian“, viena iš dabartinės įtampos priežasčių yra britų bendrovių sprendimas pradėti gręžimo darbus naftingame Folklando salų pakrantės šelfe. Į šiuos telkinius pretenduoja ir Argentina.
Konfliktai dėl išteklių
Pasaulyje išlieka ginkluotų konfliktų grėsmė dėl išteklių ir energijos, tebevyksta vietos karai. 2010 m. užfiksuota, kad pasaulinė energijos paklausa padidėjo 5 procentais. Kol kas ekonomikos kilimas daugiau kaip 80 proc. paremtas iškastinių išteklių naudojimu.
Regionai ir šalys, kuriuose gausu naftos ir dujų atsargų, tampa traukos centrais.
2008 m. paskelbtais JAV geologinės tarnybos duomenimis, Arkties žemyniniame šelfe glūdinčios naftos atsargos siekia 90 mlrd. barelių, tai yra 13 visų neišžvalgytų pasaulinių naftos atsargų. Gamtinių dujų atsargos vertinamos 48 mln. kub. m ir sudaro 30 proc. neištirtų atsargų. 84 proc. šių išteklių glūdi Arkties dugne, 500 m gylyje. Kitaip nei kitų vandenynų, pastarasis yra plokščias. Taigi paieškos darbų čia nereikia atlikti labai dideliame gylyje, kaip, pavyzdžiui, Meksikos įlankoje. Ginčas dėl šių gėrybių (kaip ir dėl nežinia kada laivybai atsiversiančio šiaurės kelio) jau vyksta, Rusija pareiškė ginsianti savo interesus Arktyje net ir karinėmis priemonėmis.
Į Arktį dar pretenduoja Kanada, JAV ir Skandinavijos šalys. Vis dėlto šis ginčas sprendžiamas derybomis. Kanados ministro pirmininko nusifotografavimas Arkties ledynuose praskrendančių Kanados naikintuvų fone laikytinas reklamos akcija.
Pasak kai kurių ekspertų, šį šimtmetį vyks ir vandens karai. Kova dėl vandens išteklių privatizavimo Bolivijos Kočabambos regione virto mažu karu, į kurį įsitraukė armija.
Delio valdžia sunerimusi dėl Kinijos planų statyti 38 tūkst. megavatų hidroelektrinę ant Bramaputros upės, šalia teritorijų, dėl kurių priklausomybės abi valstybės nesutaria. Nepasitenkinimą Kinijos veiksmais reiškia Rusija ir Kazachstanas. Dėl Pekino Irtyšiaus ir Amūro upių vandens naudojimo ištisi šių valstybių regionai gali likti be vandens. Knygos „Water Wars: Coming Conflicts in the Middle East“ (liet. „Vandens karai: Būsimi konfliktai Viduriniuose Rytuose“) vienas autorių, žurnalistas Adelis Darwishas spėja, kad naujas vandens karas kils tarp Jemeno šiaurės ir pietų, o aplinkinės šalys į jį įsitrauks.
Šie ir kiti įtampos židiniai labai skirtingi, juose ar dėl jų – tikėkimės – nebūtinai kils ginkluoti konfliktai. Įtampos židinių palaikymą lemia ilgalaikiai interesai, o tai stabdo žmonijos raidą. Pavojingiausia planetos vieta tapęs Iranas toks lieka ne tik dėl to, kad naftą iš jo gaunančios Kinija ir Indija atsisako prisijungti prie sankcijų Teheranui.
Maskvai Irano naftos nereikia, užtat tai puiki galimybė šantažuoti Vakarus – jie verčiami į šio konflikto gesinimą investuoti pinigus ir eikvoti organizacinius išteklius, užuot panaudoję tai naudingesniems dalykams. Kai Vokietijos užsienio reikalų ministro Guido Westerwelle vokiečių žurnalistai paklausė apie padarinius, jei Teheranas įsigis branduolinę bombą, šis pasiūlė pagalvoti, ką tarptautinei bendruomenei reikėtų daryti, jei Hormuzo sąsiaurį blokuoti pagrasintų jau branduolinis Iranas.
Kremliaus užsispyrimą maitina pagieža Vakarams, logikos ar konstruktyvumo dabartinėje Maskvos laikysenoje ieškoti neverta. Rusijos režimas tiesiog mėgina išlikti, taigi susidės su bet kuo.