Įdomu tai, kad R. T. Erdoğanas tapo ir žurnalo antireitingo lyderiu, jo priešininkų atsirado net daugiau nei palaikančiųjų – 180 tūkstančių. Tai simbolizuoja prieštaringą Turkijos žengimą į įtakingų geopolitinių lošėjų klubą.
Rugsėjo pabaigoje R. T. Erdoğanas interviu žurnalui „Time“ teigė, kad jo šalis gali būti pavyzdys Arabų pavasarį išgyvenančioms Artimųjų Rytų bendruomenėms, nes yra demokratiška, socialiai atsakinga ir pasaulietinė valstybė. Kalbėdamas apie santykius su JAV, Turkijos ministras pirmininkas sakė, kad su prezidentu Baracku Obama kalbasi atvirai, ir jokios trinties tarp abiejų valstybių nėra. Dėl Izraelio požiūriai į kai kuriuos dalykus gali skirtis, bet tai ne pretekstas visai nutraukti santykius.
Kai žurnalistai paklausė, ar Turkija tebesiekia stoti į Europos Sąjungą (ES), ministras pirmininkas atsakė, kad po to, kai Vokietijos ir Prancūzijos lyderiais tapo Angela Merkel ir Nicolas Sarkozy, jį nustojo kviesti į Europos lyderių susitikimus. Vis dėlto Turkija, kurios tik 3 proc. teritorijos yra Europoje, o 97 proc. priklauso Azijai, neatsisako integracijos į Senąjį žemyną. Atrodo, kad nuo 1962-ųjų į Europą besibeldžianti Ankara kantrybės meno išmoko.
Tarp Rytų ir Vakarų
1923 m. Mustafos Kemalio Atatürko įsteigtoje į Vakarus orientuotoje Turkijoje konstituciniai pasaulietiškumo sergėtojai visada buvo kariškiai, kaip ir pats modernios Turkijos steigėjas. Šios šalies generolai XX a. kelis kartus kišosi į politiką, kad apgintų kemalizmą. Dabartinė valdančioji Teisingumo ir raidos partija turi islamiškas šaknis ir mėgina riboti kariškių vaidmenį. Nuo 2002 m. valdantis ministras pirmininkas R. T. Erdoğanas sugebėjo įrodyti savo galią ir net pasodino į kalėjimą įtakingą atsargos generolą İlkerą Başbuğą, kurį Turkijos prokuratūra apkaltino sąmokslu, siekiant nuversti vyriausybę.
Nepaisydama prieštaravimų šalies viduje ir aplink ją, Turkija veržliai juda į priekį. Šalies ekonomika – sudėtingas derinys, kurį sudaro moderni gamyba, prekyba ir tradicinis žemės ūkis, kuriame sukuriama 35 proc. darbo vietų, nors šio sektoriaus indėlis į bendrąjį vidaus produktą (BVP) nesiekia nė 9 procentų. Daugiausia pajamų – per 60 proc. – turkai gauna iš paslaugų sektoriaus.
Nuo XXI a. pradžios BVP metinis augimas siekė 5–6 proc., o 2004 m. buvo pakilęs iki 9 procentų. BVP dalis vienam gyventojui siekia 7 500 JAV dolerių. Pasak kai kurių apžvalgininkų, pavyzdžiui, Normano Stone’o iš dienraščio „The Times“, būtent aukšti ekonominiai rodikliai lemia, kad Turkija „gali sau leisti“ demokratiją. Beje, iki praėjusio amžiaus 5-ojo dešimtmečio šalyje veikė vienpartinė sistema.
Prieštaravimų šalies viduje ir aplink ją netrūksta. Praėjusių metų vasarį Turkijos ministras pirmininkas apsižodžiavo su amerikiečių rašytoju Paulu Austeriu po to, kai pastarasis turkų žiniasklaidai pareiškė nevyksiąs į Kiniją ir Turkiją, mat šiose šalyse yra daug kalinamų žurnalistų ir rašytojų. R. T. Erdoğano atkirtis buvo toks: „Koks kieno reikalas? Ir kas tu toks, kad kritikuotum?“ Be to, Turkijos ministras pirmininkas pasipiktino, kad P. Austeris neboikotuoja Izraelio, nors pastarasis bombarduoja Gazos Ruožą.
Karšta Turkijos lyderio reakcija į jo šalyje nelabai žinomo rašytojo (nors P. Austerio knygos Turkijoje leidžiamos) atskleidžia Ankaros jautrumą kritikai (ypač iš Vakarų) ir trapią, dvilypę šios kylančios valstybės situaciją – kaip NATO narė, Turkija palaiko ryšius su Vakarais, daugelis islamo šalių šią sunitų valstybę laiko demokratijos ir klestėjimo pavyzdžiu.
Pačioje 2010-ųjų pabaigoje 16-oje Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalių atliktoje apklausoje Turkiją palankiai įvertino 78 proc. respondentų. Jie ją vadino regiono lydere dėl demokratinės valdymo sistemos, ekonomikos plėtros ir musulmoniškumo. Kita vertus, organizacijos „Reporters sans frontières“ paskelbtame reitinge ši šalis užima tik 148 vietą tarp 179 valstybių pagal spaudos laisvę. Turkijos kalėjimuose dėl įvairių kaltinimų (pradedant terorizmu ir baigiant dalyvavimu sąmoksluose) kalinama dešimtys žurnalistų.
Analizuodamas savo šalies demokratijos kokybę, turkų analitikas Mustafa Akelis yra pastebėjęs, kad ji labai žemo lygio, palyginti, tarkim, su Didžiąja Britanija ar Švedija. Tačiau Artimųjų Rytų regione Turkijos patirtis labai vertinama. Tipiškas musulmoniškas mąstymas nepriima kitų civilizacijų (ypač vakarietiškosios) kultūrinio importo. Priežastis veikiausiai ta pati – musulmoniškumas. Gal todėl Turkijos kapitalistinio augimo skatintoja – vadinamoji islamo buržuazija – nuolat kartoja, kad pranašas Mahometas buvo prekybininkas. Turkų požiūris į Vakarus nuo Osmanų imperijos laikų dvilypis ir konfliktiškas – viena vertus, pavydima šiuolaikiškumo, kita vertus, smerkiama Vakarų įtaka. Bet ryšiams su Vakarais vargu ar kas gresia – beveik pusė Turkijos užsienio prekybos tenka Europai.
„Jokių problemų su kaimynais“
Dvilypė Turkijos padėtis – tai ir trapumas, ir stiprybė. Galbūt ši aplinkybė lėmė prieš keletą metų Turkijos užsienio reikalų ministro Ahmeto Davutoğlu suformuluotą politikos modelį „Jokių problemų su kaimynais“, kuris turėjo reikšti nesivėlimą į ginčus ir konstruktyvų tarpininkės vaidmenį. Libijos nacionalinio sutarimo vyriausybės vidaus reikalų ministras Fawzi Abdelis prieš Naujuosius pripažino, kad šalies konstitucija rašoma remiantis Turkijos ir Malaizijos konstitucijomis, o šiuo klausimu nuolat konsultuojamasi su Turkijos ministru pirmininku ir kai kuriais jo kabineto nariais.
2011 m. R. T. Erdoğaną iškilmingai sutikdavo Kaire ir Tripolyje, musulmonų apgyventuose Serbijos ir Bosnijos rajonuose, kuriuos kadaise valdė Osmanų imperija. Turkijos ministras pirmininkas susitiko ir su Vakaruose teroristiniu laikomo islamistų judėjimo „Hamas“ lyderiu Ismailu Haniyeh ir pareiškė, kad Izraelio ir palestiniečių konflikto sureguliuoti neįmanoma, jei į procesą nebus įtrauktas „Hamas“.
Turkai siekia labiau suartėti su broliškomis tiurkiškomis Centrinės Azijos respublikomis ir Azerbaidžanu. 2011 m., kai Centrinės Azijos respublikos šventė nepriklausomybės dvidešimtmečius, Ankaros iniciatyva pamėginta suaktyvinti tiurkiškai kalbančių šalių bendradarbiavimo tarybos veiklą. Tiesa, į susitikimą Astanoje Uzbekistano ir Turkmėnistano atstovai neatvyko.
Ryšiai su Baku ir šiaip glaudūs, tarkim, Turkijos Izmiro provincijoje statomos naftos perdirbimo gamyklos „Star“ viena akcininkių yra Azerbaidžano naftos bendrovė „Sokar“. Bendradarbiaudama su Azerbaidžanu, Turkija siekia įtvirtinti savo, kaip energijos išteklių tiekėjos, vaidmenį. Vamzdynu Baku–Tbilisis–Džeichanas nuo 2011-ųjų sausio iki lapkričio transportuota 30,58 mln. tonų azerbaidžanietiškos ir 195 850 tonų turkmėniškos naftos.
Artimųjų Rytų ruletės
Esant sudėtingoms geopolitinėms slinktims Artimuosiuose Rytuose ir pasaulyje bei pinantis interesams, likti vien tarpininke vis sunkiau. Kaip yra pastebėjęs turkų tarptautinių santykių profesorius Soli Özelis, Turkija save laiko išmintinga vyresnėle, bet iš tiesų nelabai pajėgia daryti įtaką regiono įvykiams. Iranas ilgai klausė Ankaros patarimų, net buvo sutikęs Turkijoje sodrinti savo uraną.
Bet kai turkai sutiko dislokuoti savo teritorijoje NATO priešlėktuvinės gynybos elementus, skirtus iš Irano leidžiamoms tolimojo nuotolio raketoms aptikti ir naikinti, Teheranas tai palaikė išdavyste. Beje, kai kurie ekspertai mano, kad šiais metais Sirijoje paaštrės konfrontacija tarp Irano ir Turkijos. Internete jau galima pasižiūrėti animacinių filmukų šia tema, kai kardais ginkluotas janyčaras ir persas mėgina sunaikinti vienas kitą.
Stambule neseniai išleista knyga, kurioje mėginama įrodyti, kad Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas yra etninis turkas.
Į klausimą apie požiūrį į Sirijos vadovą Basharą al Assadą, su kuriuo anksčiau Turkijos ministrą pirmininką siejo draugiški ryšiai, R. T. Erdoğanas atsakė, kad neįmanoma tęsti draugystės su žmogumi, kuris atakuoja savo šalies žmones. Iki kruvinų įvykių Sirijoje pradžios prekyba tarp 850 km sieną turinčių valstybių išaugo dešimteriopai, šalys vienijo pastangas prieš nepriklausomos kurdų valstybės įkūrimo siekiančią Kurdistano darbo partiją, abiejų šalių piliečiams panaikinti vizų ribojimai.
Vertinant retrospektyviai, tokie požiūrio vingiai lyg ir neturėtų stebinti. Turkijos ir Sirijos santykius paskutiniais dešimtmečiais lemdavo interesai, tarkim, kai 2003 m. prasidėjo antroji karinė Irako kampanija, abi valstybes vienijo interesas neleisti atsirasti nepriklausomam Kurdistanui Irako šiaurėje. Kai musulmonų maištas pasiekė Siriją, sunitas R. T. Erdoğanas greitai stojo sukilėlių pusėn ne tik dėl religinio bendrumo su protestuojančiaisiais, bet ir siekdamas riboti Sirijos sąjungininko šiitiško Irano lyderystės ambicijas.
Ankara mėgina inicijuoti tarptautinę konferenciją Sirijos problemai spręsti, tačiau deryboms ir kompromisams reikia bent šiek tiek geros valios, o Sirijos konflikte nueita per toli, viskas krypsta gal net regioninio konflikto pusėn. Jei toks prasidėtų, Ankara turėtų reikalų su įniršusia Maskva ir priešišku Iranu, iš kurio, beje, gauna du trečdalius savo naudojamų energijos išteklių.
Dabartiniuose Artimuosiuose Rytuose atspėti sėkmingą statymą labai sudėtinga – prieš neramumas Libijoje turkų bendrovės šioje valstybėje buvo pasirašiusios milijardines statybos sutartis, joms dirbo 25 tūkst. darbininkų. Nukentėjo ne tik Turkijos verslas. Ankarai delsiant reaguoti į sukilimą, Libijos sukilėliai Turkiją, NATO narę, apkaltino parama Muammaro al Kaddafi režimui.
Vasarį šiame regione pagreitį pradėjo įgauti dar vienas ginčas, kurį Amerikos leidinys „The National Interest“ pavadino „The Coming Mediterranean Energy War“ (liet. „Naujas energijos karas Viduržemio jūroje“). 2011 m. gruodį JAV bendrovė „Noble Energy“ netoli Kipro salos pietinės pakrantės aptiko gamtinių dujų telkinį, kurio jau patvirtintos atsargos siekia maždaug 200 mlrd. kub. m dujų. Į lenktynes dėl išteklių įsijungė ne tik Europos Sąjungai priklausantis graikiškasis Pietų Kipras, kurio skolinimosi reitingą agentūros pernai mažino keturis kartus, bet ir jo naujas partneris Izraelis, kurio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu vasarį apsilankė graikiškosios Kipro dalies sostinėje Nikosijoje.
Turkija priešinasi Pietų Kipro iniciatyvoms ir reikalauja paisyti turkiškosios šiaurinės salos dalies interesų. Vasarį jos įmonė „Turkish Petroleum Corporation“ pradėjo gręžimo darbus prie Kipro šiaurinės pakrantės. Kaip žinoma, Kipras jau 40 metų padalytas į graikiškąją Kipro Respubliką ir turkiškąją Šiaurės Kipro Respubliką, kurią pripažino tik Turkija (be to, ji ten yra dislokavusi apie 40 tūkst. savo kariškių). Beje, į derybas dėl naujo telkinio eksploatavimo, be žydų valstybės, įsitraukė ir Graikija, kuri tradiciškai palaiko Izraeliui besipriešinančius palestiniečius. Energetika buria netikėtas sąjungas. Kaip pastebėjo Nikosijos politikos ekspertas Garry Lakesas, 2012-ieji šiame regione bus įdomūs, jei tik kas nors nepames galvos.
Sudėtingo regiono sudėtinga lyderė
Kai Prancūzijos Nacionalinė asamblėja priėmė įstatymą, draudžiantį neigti armėnų genocidą Pirmojo pasaulinio karo metais, Turkijos ministras pirmininkas reagavo labai emocionaliai ir paskelbė apie sankcijas Paryžiui. Panašių įvykių būta prieš porą metų. JAV prezidentui Barackui Obamai prieš pat metinį pranešimą reikėjo spręsti sudėtingą dilemą: 2010 m. kovą JAV parlamento Užsienio reikalų komitetas paskelbė rekomendacinę rezoliuciją, raginančią 1915–1917 m. įvykius įvardyti kaip armėnų genocidą.
Ankara ir tada buvo atšaukusi pasiuntinį iš Vašingtono, o Turkijos ministras pirmininkas, praėjus vos kelioms minutėms po rezoliucijos priėmimo, paskelbė pareiškimą, kuriame išreiškė susirūpinimą dėl Turkijos ir JAV santykių perspektyvos. Skaitydamas metinį pranešimą JAV prezidentas tada žodžio genocidas nepasakė, vietoj jo pavartojo armėnišką posakį, kuris reiškia „didelė nelaimė dėl žmonių kaltės“. Turkija iš principo neneigia žudynių fakto, ginčas vyksta dėl masto ir žodžio genocidas.
Konfliktas su Paryžiumi kiek paradoksaliai „prasiveržė“ Kalnų Karabacho ir net Izraelio kryptimi. Sausio pabaigoje Turkijos užsienio reikalų ministras A. Davutoğlu CNN laidoje pareiškė, kad reikia apsvarstyti Prancūzijos dalyvavimo prasmę konfliktą dėl Kalnų Karabacho narpliojančioje vadinamojoje Minsko grupėje.
Pasak ministro, Prancūzijos prezidentas per praėjusį rudenį vykusioje kelionėje po Pietų Kaukazą Armėnijoje viešėjo porą dienų, o Azerbaidžane užtruko vos kelias valandas ir taip parodė, kieno pusėje yra oficialusis Paryžius. A. Davutoğlu teigimu, iš „pašalinių“ Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas aktualiausias rusams ir turkams. Taigi arba prie derybų stalo dėl Kalnų Karabacho turi sėdėti Turkija, arba iš taikytojų penketo turi būti pašalinta Prancūzija.
Arabų televizijos kanalo „Al Jazeera“ analitikai metų pabaigoje padarė prielaidą, kad Kalnų Karabacho konflikto reguliavimo iniciatyvą šiais metais gali perimti Vašingtonas. Jų manymu, kitas Armėnijos ir Azerbaidžano lyderių Serzho Sargsyano ir Ilhamo Aliyevo susitikimas gali įvykti JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton ir Turkijos užsienio reikalų ministro iniciatyva. Šią prielaidą galima susieti su Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos generalinio sekretoriaus Lamberto Zanniero pasakymu, kad Kalnų Karabacho konfliktui sureguliuoti trūksta Turkijos, nebūtinai kaip oficialios, tačiau aktyvios dalyvės.
Tokiam scenarijui reikia labai tikslių koordinavimo pastangų, o be Turkijos ir Izraelio Vašingtonas regione daugiau nelabai turi kuo remtis. Jis objektyviai suinteresuotas Ankaros įtakos stiprėjimu, mat, išvedus karius iš Irako ir Afganistano, reikia kam nors deleguoti dalį atsakomybės už saugumą regione. Kaip žinome, po to, kai Tel Avivas atsisakė atsiprašyti už žydų valstybės kariškių operaciją prieš laivų flotilę, mėginusią prasibrauti į uždarytą iš jūros pusės Gazą, per kurią žuvo Turkijos piliečių, Ankara įšaldė santykius su Izraeliu maždaug taip pat, kaip dabar – su Prancūzija. Atrodo, kad Vašingtonas nepraranda vilties sutaikyti Ankarą ir Tel Avivą.
Tarptautiniai reikalai šių laikų pasaulyje klostosi dinamiškai ir dažnai turi netikėtų padarinių. Net gali būti, kad būtent audringai kunkuliuojantys Artimieji Rytai dabar diktuoja pasaulines geopolitikos madas. Tokiu atveju veržlios, bet ir jautrios šiuolaikinės Turkijos ambicijos tapti reikšminga ne tik regiono, bet ir pasaulio politikos lošėja atrodo logiškai, išteklių šiam tikslui – bent kol kas – Ankara turi.