Po kelių savaičių paaiškėjo, kad B.al Assadas klydo, kai kelios dešimtys protestuotojų kovo 15 dieną išėjo į Damasko gatves, reikalaudami didesnės laisvės ir tapdami vieno iš ilgiausiai užsitęsusių bei kruviniausių arabų sukilimo pranašais.

Kita vertus, nors Arabų pavasario banga nušlavė Tuniso, Egipto, Libijos ir Jemeno lyderius, 46 metų B.al Assadas iki šiol atsilaikė jau metus trunkančiame sąmyšyje, siųsdamas tankus, elitines pajėgas ir artileriją malšinti sukilimo visoje šalyje.

Praeitą mėnesį ilgai trukęs Homso miesto bombardavimas baigėsi sukilėlių pralaimėjimu, o šią savaitę režimo pajėgos susigrąžino kontrolę didelėje kito neramumų židinio Idlibo dalyje. Šie įvykiai leidžia manyti, kad daugelio dar prieš kelias savaites keltoms prielaidoms, esą B.al Assadas bus priverstas atsistatydinti, matyt, nelemta išsipildyti artimiausiu laiku.

Artėjant sukilimo Sirijoje metinėms, šį konfliktą netgi imta lyginti su beveik ketverius metus trukusiu karu Bosnijoje tarp serbų, musulmonų ir kroatų pajėgų, smarkiai nuniokojusiu šią Balkanų šalį.

Griežtas B.al Assado susidorojimas su opozicija, pasak Jungtinių Tautų (JT), nusinešęs daugiau nei 8 tūkst. žmonių gyvybių, išprovokavo Vakarų šalių pasmerkimą ir sankcijas. Arabų šalys taip pat ragino B.al Assadą atsistatydinti; šalies ekonomiką apėmė nuosmukis, o Sirijos svaro kursas nukrito perpus.

Sausį sukilėliai buvo trumpam užėmę Damasko rytiniu priemiesčius vos už penkių kilometrų nuo prezidento galios centro, taip pat kontroliavo didžiąją dalį Homso, kuris yra trečias didžiausias miestas ir svarbus pramonės centras.

Tačiau B.al Assado pajėgos vėl užplūdo priemiesčius, nugriovė sukilėlių patikros postus ir susigrąžino kontrolę Homse po mėnesį trukusio apšaudymo artilerijos sviediniais ir raketomis.

Praėjus metams po pirmųjų protestų, kurie greitai išplito pietiniame Derijos mieste, kai žmonės pradėjo protestuoti prieš dešimčių vaikų, sučiuptų rašinėjant ant namų sienų šūkius prieš B.al Assadą, kankinimo, prezidentas tebevadovauja šaliai, mesdamas iššūkį Arabų pavasario aktyvistų pareiškimams apie liaudies galią ir prognozėms, kad jo dienos suskaičiuotos.

"Pergalė labai arti, jeigu išliksime tvirti", - B.al Assadas sakė prieš du mėnesius, neigdamas savo oponentų kurstomus gandus, esą jis mėgins palikti šalį arba perduoti valdžią.

"Gėda jums. Nesu žmogus, kuris atsisakytų savo pareigų", - sakė prezidentas, perėmęs valdžią po savo tėvo mirties prieš beveik 12 metų, pratęsdamas al Assadų šeimos valdymą, trunkantį daugiau nei keturis dešimtmečius.

Vakarų impotencija

Jau daug mėnesių B.al Assado oponentai tvirtina, kad prezidentas bus priverstas atsistatydinti, tik klausimas kada.

Tačiau pasaulio galybės nesutaria, kaip reaguoti į konfliktą Sirijoje, o garsus tarptautinės bendruomenės choras, smerkiant armijos puolimą prieš Homso rajoną Baba Amrą nesugebėjo nuslėpti, kas nesiimama jokių praktinių veiksmų kraujo liejimui nutraukti.

Vienas Vakarų diplomatas pastarosiomis savaitėmis kelių šalių priimtus sprendimus uždaryti savo ambasadas Damaske vadino impotencijos demonstravimu, akivaizdžiai neturint kitų priemonių paveikti Sirijos valdžią.

Prieštaraudamas savo vyriausybės, taip pat raginančios B.al Assada atsistatydinti, pozicijai, diplomatas sakė, kad prezidentas turės dalyvauti bet kokiame sprendinyje, net jeigu būtų susitarta dėl pereinamojo laikotarpio, po kurio jis "galiausiai pasitrauktų".

"Opozicija negali laimėti karinėmis priemonėmis dėl valdžios karinės galios bei pasiryžimo ją naudoti intensyviai ir be skrupulų, - aiškino jis. - Basharas delegitimizuotas ir negali išsilaikyti ilgalaikėje perspektyvoje. Tačiau jis gali išlikti dar ilgai."

B.al Assado ryžtas priešintis sukilimui sudaro aiškų kontrastą nuolatiniams nesutarimams tarp jo oponentų.

Pagrindinė opozicijos organizacija - Sirijos nacionalinė taryba (SNT) - tėra užsitikrinusi ribotą tarptautinį palaikymą ir praktiškai neturi jokios įtakos Sirijoje veikiantiems protestuotojams prieš B.al Assado režimą ir ginkluotiems sukilėliams, atakuojantiems saugumo pajėgas.

Antradienį SNT patyrė dar vieną skaudų smūgį, kai iš jos pasitraukė iškilus disidentas ir buvęs teisėjas Haithamas al Maleh, skųsdamasis dėl skaidrumo stygiaus šiame judėjime. Jis teigė, kad artimiausiu laiku iš organizacijos pasitrauks daugiau jos narių.

Sukilėliai taip pat yra susiskaldę. Nors kovotojai yra pasivadinę Laisvąja Sirijos armija, iš tiesų jiems vadovauja vietos vadai, beveik nepriklausomi nuo jų formalios vadovybės, įsikūrusios kitapus sienos Turkijoje.

Po mėnesį trukusios karinės apsiausties Homse sukilėliai buvo priversti atsitraukti, o kariškiai pradėjo spausti kovotojus šalies šiaurėje esančioje Idlibo provincijoje, besiribojančioje su Turkija.

"Naujausios armijos operacijos sustiprino režimo pasitikėjimą jos pajėgumai", - sakė vienas Libano pareigūnas, palaikantis glaudžius ryšius su Sirija.

Pasak jo, šios operacijos "sutampa su tarptautinės pozicijos (dėl Sirijos) pokyčiais, pirmiausiai iškilus abejonėms, ar opozicija gali sudaryti vieningą frontą, kuris galėtų tapti alternatyva režimui".

Ar B.Assadas gali išlikti?

Nepaisydamos žmonių, vasarį atsidūrusių armijos apsiaustyje bombarduojamame Homse, raginimų, Vakarų valstybės atmetė karinės intervencijos Sirijoje galimybę, nors NATO operacijos padėjo nuversti Libijos lyderį Muammarą Gaddafi.

Be užsienio intervencijos, kaip nurodo oponentai, tvirtinantys, kad B.al Assado dienos yra suskaičiuotos, jo žlugimą gali išprovokuoti trys dalykai: neramumų ir sankcijų naftos pardavimui sukeltas visiškas ekonomikos krachas, perversmas arba aukšto rango karininkų ir verslo elito perbėgimo banga, Alepo arba Damasko kontrolės paveržimas iš vyriausybės.

Pastaraisiais mėnesiais prezidentas patyrė nesėkmių visuose tuose trijuose frontuose, bet lemtingas smūgis jo valdymui nebuvo suduotas.

"Įmanoma, kad Assadas gali užkirsti kelią visiems tiems trims dalykams, kaip tai darydavo iki šiol", - sakė Londono universiteto Artimųjų Rytų specialistas Chrisas Phillipsas.

"Tokiu atveju nenustebčiau, jei kitais metais tokiu metu vis dar matyčiau Assadą valdžioje - daug silpnesnį Sirijos režimą, kariaujantį neintensyvų pilietinį karą, bet teoriškai vis dar valdantį Damaske", - sakė jis.

Tarptautiniu mastu kol kas B.al Assado pozicijas stiprina Rusijos ir Kinijos veto dėl Jungtinių Tautų (JT) rezoliucijų, kuriomis būtų buvęs pasmerktas protestų slopinimas Sirijoje. Regiono mastu B.al Assadą remia Iranas ir šiitų kovotojų grupuotė "Hizbollah".

Pačioje Sirijoje prezidentą remia daugelis alavitų, kuriems priklauso ir jis pats. Kitos mažumos, tarp jų - krikščionys ir drūzai, vengia prisijungti prie protestų judėjimo, kuriame dalyvauja daugiausia musulmonai sunitai.

B.al Assadas gali guostis tuo, kad kai kurie kiti arabų lyderiai sėkmingai slopino maištus - Saddamas Husseinas po 1991 metų Persijos įlankos karo neteko 15 iš 18 Irako provincijų kontrolės, bet atkovojo pozicijas ir pratempė dar 12 metų, o paties B.al Assado tėvas 9-ajame dešimtmetyje nuslopino islamistų sukilimą.

Tačiau tas šiitų sukilimas prieš Saddamą Husseiną buvo trumpalaikis, o Hafezas al Assadas susidūrė su riboto masto islamistų kovotojų sukilimu. Basharas, priešingai, susiduria su opozicija visoje šalyje, kuri per pastaruosius metus didėjo, o ne slopo.

Jeigu Laisvos Sirijos armijos sukilėliai gaus karinę paramą, kaip siūlo Saudo Arabija ir Kataras, juos bus dar sunkiau galutinai įveikti.

"Jaučiu, kad režimas vienaip ar kitaip žlugs. Režimas jau baigiasi, tiesiog ta pabaiga gali labai ilgai užtrukti", - sakė Volkeris Perthesas, Vokiečių tarptautinių ir saugumo reikalų instituto direktorius.

Pasak jo, jeigu Sirija giliau įklimptų į pilietinį karą, B.al Assadas gali nuspręsti atiduoti ne tokių svarbių teritorijų kontrolę ir dislokuoti ištikimiausias savo pajėgas aplink gyvybiškai svarbius centrus - Damaską, šalies rytuose esančius naftos telkinius, Alavitų kalnus netoli Viduržemio jūros ir du pagrindinius uostamiesčius, Tartusą ir Latakiją.

Ch.Phillipsas tikisi "labai labai lėtos ir valstybės, ir pajėgų erozijos", taip pat - laipsniško konflikto plėtimosi, tačiau priduria, kad įvykiai Sirijoje per pastaruosius metus daugiausia klostėsi kitaip nei prognozuota iš pradžių, todėl numatyti, kas vyks artimiausiais mėnesiais, sunku.

"Prieš metus žmonės galvojo, kad tai vyks vienu iš kelių būdų. Arba Assadas žlugs labai greitai, arba jis bus priverstas atverti sistemą, arba sėkmingai užgniauš (protestus). Neįvyko nė vienas šių dalykų. Žmonės tikrai nemanė, kad yra lėtai rusenančio pilietinio karo tikimybė. Bet gavome kaip tik tai", - pažymėjo jis.