Baltarusijoje dramatiška padėtis. Jei prieš prezidento rinkimus 2010 m. dar buvo kiek vilties, kad ši šalis taps demokratiškesnė, dabar tam nebeliko jokio pagrindo, rašo autorius.
Lietuva - nors ji ir yra ES narė, bet Varšuvos ir Vilniaus santykiai seniai nebebuvo tokie blogi. Su Rusija, laimei, pastaruoju metu nekyla jokių didelių problemų, bet sunku būtų teigti, kad Lenkijos ir Rusijos santykiai klostosi puikiai, nes kartais mūsų veiksmai, ypač Ukrainos ir Baltarusijos atžvilgiu, yra visiškai priešingi.
Dar neseniai Ukraina teikė daug vilčių. Nors prezidentas Viktoras Janukovyčius turėjo „prorusiškojo“ etiketę, bet rodė valią integruotis į Europos Sąjungą (ES). Ukrainos ir ES asociacijos sutartis jau buvo beveik parengta ir, atrodytų, bus parafuota dar Lenkijai pirmininkaujant ES. Deja, viskas susikomplikavo, kai pagrindinė V. Janukovyčiaus konkurentė Julija Tymošenko pateko į kalėjimą.
Praeitą trečiadienį Radoslawo Sikorskio vizito Kijeve metu padvelkė šaltuku ir tapo aišku, kad mūsų Rytų kaimyno „europinė perspektyva“ tapo vienu dideliu klaustuku. Gana simboliška, kad Ukrainos diplomatijos vadovas savo svečią iš Lenkijos pavadino brangiu kolega, nors ankstesnių susitikimų metu ministrai vienas į kitą kreipdavosi „mano bičiuli“.
Ką visa tai reiškia? Išvada paprasta - Lenkijos diplomatai Rytuose turės daug daugiau darbo nei ligi šiol. Ir ne tik diplomatai, bet ir prezidentas, ministras pirmininkas, kiti ministrai, senatoriai, Seimo nariai ir nevyriausybinės organizacijos, rašo „Rzeczpospolita“ publicistas.
Priežastis
Reikėtų vienąkart aiškiai sau pasakyti: dėl prastų Lenkijos santykių su mūsų Rytų kaimynais negalima kaltinti mūsų diplomatų, nors kai kurie opoziciniai politikai ar vyriausybės kritikai mielai tai daro. Praeitą trečiadienį Ukrainos opozicijos atstovai (Julijos Tymošenko pavaduotojas partijoje „Batkivščyzna“ Oleksandras Turčyna, buvę URM vadovai ir dabartiniai opozicijos lyderiai Borysas Tarasiukas ir Arsenijus Jaceniukas) pabrėžė, kad jų manymu, Lenkija padarė viską, ką galėjo, siekdama įkalbėti Ukrainos valdžia integruotis į ES ir taikyti europines demokratijos normas bei taisykles.
Galima netgi pasakyti, kad mums pavyko padaryti daugiau, nei iš mūsų tikėtasi, nes disponuojame santykinai nedideliais pajėgumais (be Užsienio reikalų ministerijos, į Rytų klausimus gilinasi maža Lenkijos politikų grupė), teigia laikraščio apžvalgininkas. Tai pasakytina apie Ukrainą ir Baltarusiją, kurioje ypač pasižymėjo ministras R. Sikorskis, bandydamas 2010 m. įtikinti Aleksandrą Lukašenką, kad prezidento rinkimai vyktų demokratiškai ir sąžiningai, deja, viskas susiklostė kitaip.
Lietuvos atveju taip energingai rėmėme lenkų mažumas, kad dėl Lenkijos URM ryžtingų veiksmų Lenkijos diplomatijos vadovas lietuviams tapo išties odiozine figūra, rašo J. Ostałowskis.
Juk stengėmės, tai kodėl gi nepavyko? Ogi dėl įvairių priežasčių. Mūsų Rytų kaimynų atveju - dėl Rusijos įsikišimo, nes nei A. Lukašenkos padėties susilpninimas, nei Ukrainos suartėjimas su ES Rusijai visiškai netinka. Maskva taiko gerai žinomus metodus: mažina naftos ir dujų kainą arba žada mažinti kainą mainais už konkrečias politines ir ekonomines nuolaidas. Kitą vertus, A. Lukašenka nenori, kad jo valdžia susilpnėtų, o V. Janukovyčius ir jo aplinka nėra labai suinteresuoti šalies demokratizavimu ir nemato asmeninės naudos integracijoje į ES. Lietuvos atveju yra kiek kitaip - čia kalčiausias daugumos lietuvių politikų perdėtas nacionalizmas ir tradiciniai nuogąstavimai dėl Lenkijos ir lenkų.
Išeitis iš akligatvio
Ukrainos opozicionierius Arsenijus Jaceniukas po susitikimo su R. Sikorskiu pasakė, kad Lenkijos ministras atrodė susinervinęs ir nusivylęs, nes Ukrainos atveju turime patinę situaciją. Ką daryti su V. Janukovyčiumi? O su J. Tymošenko? Ką apskritai galima padaryti?
J. Tymošenko, deja, nėra tyra it krištolas, ir galbūt iš tiesų turi būti kažkaip nubausta už savo veiksmus, pvz. už labai nenaudingą dujų sutartį su Rusija. Neatsitiktinai R. Sikorskis kritikavo buvusios ministrės pirmininkės proceso kokybę, o ne patį procesą. Esmė ta, kad Ukrainoje yra ir daugiau asmenų, kuriuos būtų galima pagrįstai apkaltinti neteisėtais veiksmais, bet taip keistai sutampa, kad už grotų atsiduria opozicijos lyderiai (šalia geležinės Julijos į kalėjimą pateko buvęs VRM vadovas ir vienas oranžinės revoliucijos vadų Jurijus Lucenka).
V. Janukovyčius ir jo bendradarbiai elgiasi taip, tarsi apskritai nesuprastų Lenkijos ir platesne prasme visos Europos Sąjungos kritikos. Jie nusprendė, kad turi valdžią ir gali ja naudotis. Niekas neturi tam kliudyti. Su opozicija jie kovoja savaip: jei ne grasindami, tai papirkinėdami. Provyriausybinių parlamentarų gretos vis gausėja. Kaip čia yra, kad ligšioliniai V. Janukovyčiaus priešininkai staiga pakeičia nuomonę? Šiemetiniai parlamento rinkimai taps lakmuso popierėliu Ukrainos demokratijai. Ukrainos prezidentas įtikinėjo Lenkijos ministrą, kad rinkimai bus sąžiningi ir demokratiški. Tačiau ar V. Janukovyčius sąžiningumą ir demokratiją supranta taip pat kaip mes?
Situacija Baltarusijoje atsidūrė dar didesniame akligatvyje. Jei anksčiau Baltarusijos opozicija tikino, kad „dar pusmetis ir A. Lukašenkos režimas grius...“, dabar niekas nebando net taip juokauti. Nematyti jokių perspektyvų šiai šaliai liberalizuotis ar demokratizuotis. Vis didėjančių milžiniškų ekonominių problemų akivaizdoje A. Lukašenka gabalėlis po gabalėlio atiduoda viską, ką turi vertingiausio, Rusijai, kad tik išlaikytų valdžią savo rankose. Jo atveju neveiksminga nei lazda (sankcijos), nei morka (finansinės paramos pažadai). Veikiausiai tik dramatiškos ekonomikos krizės pasekmės sukeltų jo režimo griūtį, bet sunku būtų linkėti baltarusiams (ir keliems šimtams tūkstančių šioje šalyje gyvenantiems lenkams) tokios krizės. Taigi sukurti kokią nors teigiamą programą Baltarusijai yra misija neįmanoma.
Pasak autoriaus, Lietuvos situacija yra kiek kitokia, nes tai Europos Sąjungai priklausanti demokratinė valstybė. Nepalankus požiūris į Lenkiją stiprėjo ne nuo šiandienos, o dar nuo prieškario laikų. Norime mes to ar ne, daugelis lietuvių jaučia grėsmę iš didelės valstybės, kuria jie laiko Lenkiją, pusės. Net jei ta grėsmė yra absurdiškas išsigalvojimas, jos nugalėti taip lengvai ir paprastai nepavyks, rašo apžvalgininkas.
Lenkijos ir Rusijos santykių tema yra per plati nagrinėti šiame straipsnyje, nors akivaizdu, jog ji yra pamatinė Lenkijos bendradarbiavimui su Ukraina ir Baltarusija.
Diplomatinis pozityvumas
Deja, nėra paprasto recepto, kaip pakeisti šią situaciją. Jei tokie receptai egzistuotų, jie tikrai jau būtų panaudoti. Taigi, ką turėtume daryti? Pirmiausia, ryžtingai tęsti veiksmus, davusius kokių nors teigiamų rezultatų. Turėtume nuolat įtikinėti ukrainiečius, kad integracija į Europos Sąjungą yra prasminga ir duos teigiamų rezultatų ir Lvove, ir Kijeve, ir Donecke; nuolat dėti pastangas Baltarusijai demokratizuoti, vystant, kiek tai įmanoma, dialogą su valdžia ir remiant Baltarusijos pilietinę visuomenę; nuolat įtikinėti lietuvius, kad nei Lenkija, nei Lietuvos lenkai nekelia jiems jokios grėsmės.
Tam nepakaks vien tik Užsienio reikalų ministerijos, turinčios ribotą diplomatų skaičių ir ribotas lėšas, pastangų. Nepakaks ir tų kelių europarlamentarų, Seimo ar Senato narių, ryžtingai veikiančių rytinėje Bugo pusėje (kuriuos galima suskaičiuoti jei ne ant vienos rankos, tai daugiausiai ant dviejų rankų pirštų). Nepakaks ir nevyriausybinių organizacijų aktyvumo, kad ir nemenko. Čia reikia tikros mobilizacijos.
Taip pat turime veikti ir Vakarų kryptimi. Įtikinėti Briuselį - šiuo metu labiausiai susirūpinusį euro zonos krize, - kad už Europos Sąjungos sienos kaupiasi problemos ir kad jos yra taip pat svarbios ir nerimą keliančios kaip ir ši krizė. Tai nebus lengva, nes prancūzams ar vokiečiams Minsko ar Kijevo problemos yra gana tolimos. Tačiau reikia tai daryti, nes mūsų stiprybė - veikimas per Europos Sąjungą ir su Europos Sąjunga.