Tam tikras dangaus kūnų išsidėstymas būna neilgą laikotarpį per saulėlydžius vasario viduryje, esant palankioms oro sąlygoms. Šiomis dienomis besileidžianti saulė taip tiksliai apšviečia vieną iš mažiau žinomų parko krioklių, kad jis atrodo tarsi išsilydžiusios lavos srovė virš El Capitano uolos.
Kasmet į parką susirenka vis daugiau fotografų ir tiesia kaklus į Horsetail (liet. arklio uodega) krioklį, tikėdamiesi, kad dangus bus skaistus ir jiems pavyks pakartoti 1973 m. pirmą kartą dabar jau mirusio garsaus fotografo Galeno Rowello spalvotose nuotraukose įamžintą reginį.
„(Krioklys) Horsetail yra be galo unikalioje vietoje, kažin ar koks kitas krioklys žemėje sulaukia šitokio apšvietimo, – teigė knygos „Fotografo gidas po Josemito nacionalinį parką“ autorius Michaelas Frye‘as. – Kiek krioklių yra ant aukštų uolų atvirose vietose? Dauguma – nišose ar kanjonuose, jų neapšviečia saulė. Krioklys išskirtinis, nes Josemito (nacionalinis parkas) yra unikalioje vietoje.“
Prieš keturiasdešimt metų fotografai galėjo be didelio vargo nufotografuoti kitą Josemito parko garsenybę – žarijų ir pelenų kaskadą vasaros naktimis nuo apžvalgos aikštelės Glacier Point.
Na o norint nufotografuoti Horsetail krioklį, reikia astronomijos, fizikos ir geometrijos žinių, kad būtų galima apskaičiuoti azimuto (kampas tarp šiaurės krypties ir krypties į tam tikrą objektą vietovėje – DELFI) laipsnius, Žemės orbitos padėtį Saulės atžvilgiu ir tinkamiausią dieną fotografavimui.
Fotografai ieško žemiausio šviesos kampo, kai saulėlydis nudažo krioklį visomis vaivorykštės spalvomis ir apšviečia už vandens srovės stūksančią granito sieną. Aprašytas reginys kasmet trunka po dvi savaites.
