Tačiau nors oranžinės Ukrainos revoliucijos teigiami rezultatai priklausys ukrainiečiams, jos veiksmas surežisuotas amerikiečių. Tai jau ketvirta valstybė per ketverius metus, kurioje įmantriai ir atsargiai, pasitelkiant vakarietiškus propagandos metodus, bandoma išgelbėti užstrigusius rinkimus bei nuversti nepageidaujamą režimą.

Pirmą kartą panaši kampanija buvo vykdoma Belgrade 2000 metais. Tuomet šioje valstybėje ne be vakarų pagalbos rinkimus pralaimėjo Slobodanas Miloševičius. Kampaniją rėmė ir organizavo JAV vyriausybė, pasinaudojusi įvairių viešosios nuomonės tyrimų organizacijų, diplomatų, didžiųjų JAV partijų ir nevyriausybinių organizacijų paslaugomis.

JAV ambasadorius Belgrade Richardas Milesas buvo bene svarbiausias asmuo visoje kampanijoje. Praėjusiais metais jis dirbo Tbilisyje (Gruzija), kur kampanija buvo pakartota ir į valdžią atėjo Eduardą Ševardnadzę pakeitęs Michailas Saakašvilis.

Praėjus dešimčiai mėnesių po vakarų pergalės Belgrade, Minske dirbęs ir daug patirties panašiuose reikaluose turintis JAV ambasadorius Michaelas Kozakas organizavo kampaniją, praktiškai identišką anksčiau Nikaragvoje jo paties vykdytai kampanijai, kurios tikslas buvo nuversti Baltarusijos diktatorių Aleksandrą Lukašenką.

Šis bandymas nepavyko. „Baltarusijoje Koštunicos nebus“, - primindamas pergalę Belgrade sakė A.Lukašenka.

Tačiau Serbijoje, Gruzijoje ir Baltarusijoje sukaupta patirtis buvo neįkainojama rengiant kampaniją Ukrainoje, kurios tikslas – pašalinti Leonido Kučmos režimą.

Ši operacija – demokratijos įvedimas per balsadėžes ir piliečių nepaklusnumo akcijas – dabar yra taip ištobulinta, kad metodus galima naudoti siekiant padovanoti pergalę vienam ar kitam rinkimuose dalyvaujančiam asmeniui.

Belgrado centre yra biuras, kuriame dirba daug išsilavinusių jaunuolių, vadinančių save Nesmurtinio pasipriešinimo centru (Centre for Non-violent Resistance). Jei norite sužinoti kaip nuversti žiniasklaidą, teisėjus ir teismus, saugumo sistemą ir balsavimo apylinkes kontroliuojantį režimą, samdykite jaunuosius aktyvistus iš Belgrado.

Šis jaunimas susibūrė per prieš S.Miloševičių nukreiptą studentų judėjimą „Otpor“ („Pasipriešinimas“). Skambus vieno žodžio pavadinimas jau savaime yra svarbus. Praėjusiais metais Gruzijoje panašus studentų sambūris pasivadino „Khmara“. Baltarusijoje buvo „Zubr“, o Ukrainoje – „Pora“. Organizacija „Otpor“ taip pat turėjo skambų, paprastą prieš S.Miloševičių nukreiptą šūkį, kuris Serbijoje 2000 metais mirgėjo visur – tai buvo žodžiai „gotov je“, reiškiantys „su juo baigta“.

Ukrainietiškas šio šūkio ekvivalentas yra tiksintis laikrodis, simbolizuojantis besibaigiantį L.Kučmos režimo laiką.

Jaunųjų aktyvistų ginklai – lipdukai, grafitti ir tinklalapiai. Visuomenės baimę labai sėkmingai mažina ironija ir vieši režimą pašiepiančių komedijų vaidinimai gatvėse.

Praėjusiais metais, prieš tapdamas Gruzijos prezidentu, Jungtinėse valstijose išsilavinimą įgijęs M.Saakašvilis keliavo iš Tbilisio į Belgradą kad perprastų masinio nepaklusnumo valdymo metodus. Baltarusijoje JAV ambasada organizavo skubią jaunųjų opozicijos lyderių kelionę į Baltijos šalis, kur įvyko susitikimas su iš Belgrado atkeliavusiais serbais. Serbijos atveju amerikiečiai perversmą organizavo ne tiesiai iš Belgrado, nes šiame mieste tuomet buvo nepalanki aplinka, o iš kaimyninės Vengrijos sostinės Budapešto.

Per pastarąsias savaites į Ukrainą išvyko keletas serbų. Į šią valstybę nebuvo įleistas vienas iš Nesmurtinio pasipriešinimo centro vadovų Aleksandaras Maricius.

Pagrindinės organizacijos, dalyvaujančios šiose masinėse kampanijose, yra JAV Demokratų partijos Nacionalinis demokratinis institutas, Respublikonų partijos Tarptautinis respublikonų institutas, JAV valstybės departamentas ir „USAid“. Svarbus vaidmuo tenka ir „Freedom House NGO“ bei milijardieriaus George‘o Soroso atviros visuomenės institutui.

JAV samdomi viešosios nuomonės tyrėjai ir profesionalūs konsultantai, organizuojantys pasipriešinimo grupes ir pagal išankstinę statistinę balsavimo rezultatų analizę rengiantys veiksmų planus.

Kad būtų bent kiek vilties nuversti veikiantį režimą, turi susivienyti paprastai susiskaldžiusi opozicija. Pagal pragmatikus ir objektyvius kriterijus pasirenkamas opozicijos lyderis – neprikausomai nuo to, ar jis yra nusiteikęs pro-, ar anti-amerikietiškai.

Serbijoje JAV statistinių tyrimų bendrovė „Penn, Schoen and Berland Associates“ išsiaiškino, kad nužudytas provakarietiškas tuometinės opozicijos lyderis Zoranas Djindjicius šeimoje buvo užgauliojamas ir neturėjo jokių galimybių sąžiningai laimėti rinkimus prieš S.Miloševičių. Jis buvo įtikintas užleisti lyderio poziciją antivakarietiškam politikui Vojislavui Kostunicai, kuris dabar vadovauja Serbijos ministrų kabinetui.

JAV politikai suorganizavo opozicinių Baltarusijos partijų vienijimąsi. Vieningai opozicijai vadovavo rūstus profsąjungininkas Vladimiras Gončiarikas, nes jis įtiko ir daugumai A.Lukašenkos rinkėjų.

Oficialiai JAV vyriausybės išlaidos organizuojant 1999 metų spalį prasidėjusią metų trukmės S.Miloševičiaus šalinimo operaciją siekė 41 mln. JAV dolerių. Manoma, kad Ukrainoje perversmo sąskaita bus apie 14 mln. JAV dolerių.

Amerikiečiai demokratinių perversmų siekia ne tik vienydami opoziciją ar remdami studentų judėjimą. Kitas labai svarbus elementas yra „lygiagretus balsų tabuliavimas“ – atsvara veikiančių režimų mėgiamam rinkimų rezultatų klastojimui.

Rinkimus stebi žmonės, priklausantys tokioms įstaigoms, kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija. Tačiau Ukrainos rinkimuose taip pat dalyvavo ir tūkstančiai vietinių rinkimų stebėtojų, kuruos apmokė vakarietiškos organizacijos.

„Freedom house“ ir Demokratų partijos institutas finansiškai parėmė didžiausią civilinę regioninę rinkimų stebėjimo iniciatyvą Ukrainoje. Buvo apmokyta daugiau nei 1000 stebėtojų., kurie taip pat organizavo balsavusiųjų asmenų apklausas prieš jiems paliekant rinkimų apygardas. Sekmadienio vakarą pagal šių apklausų duomenis V.Juščenko pirmavo 11 procentinių taškų – tai buvo bemaž pagrindinė vėlesnių procesų priežastis.

Balsavusiųjų asmenų apklausos yra labai svarbios, nes jos viešumo atžvilgiu įgyja pirmumą prieš režimo skleidžiamą informaciją. Tokių apklausų informacija visada susumuojama anksčiau nei sužinomi oficialūs rinkimų rezultatai, todėl ji būna išsamiai analizuojama žiniasklaidos apžvalgininkų bei verčia oficialiosios nuomonės formuotojus per daug neprieštarauti apklausų rezultatams.

Paskutinis JAV parengtos strategijos etapas yra reakcija į valdžioje esančių asmenų pastangas „pavogti“ pralaimėtus rinkimus.

Baltarusijoje prezidentas A.Lukašenko rinkimus laimėjo, taigi, tuo atveju reakcija buvo minimali. Belgrade, Tbilisyje ir dabar Kijeve valdžia stengėsi išlaikyti savo pozicijas nepaisant nepalankių rinkimų rezultatų, todėl organizuojamas ramus, bet ryžtingas pasipriešinimas: masinės visuomenės nepaklusnumo akcijos, kurios turi būti taikingos, tačiau tuo pačiu rizikuoti išprovokuoti valdžioje esančio režimo jėgos demonstravimą.

Jei Kijeve pasiteisins JAV strategija padedant vieniems ar kitiems asmenims laimėti rinkimus ir atimti valdžią iš nedemokratiškų vadovų, tuomet ji beveik neabejotinai bus panaudota ir kitose postsovietinio pasaulio valstybėse. Pirmiausia amerikiečiai dėmesį tikriausiai atkreips į Moldovą ir centrinės Azijos valstybes.