M.Fraga priklausė diktatoriaus generolo Francisco Franco ministrų kabinetui, tačiau po jo mirties 1975 padėjo parašyti konstituciją, pavertusią Ispaniją konstitucine monarchija.
Šaliai perėjus prie demokratijos, M.Fraga 16 metų vadovavo savo gimtajam Galisijos regionui Ispanijos šiaurėje, kol jam sukako 82 metų. Jis dar šešerius metus dirbo senatoriumi, kol galiausiai atsistatydino pernai rugsėjį.
7-ame dešimtmetyje M.Fraga vadovavo Turizmo ir informacijos ministerijai, kuri faktiškai rūpinosi cenzūra per beveik 40 metų trukusį F.Franco valdymą.
Vėliau paskirtas vidaus reikalų ministru, jis vadovavo sudėtingam perėjimui prie demokratijos 8-ame dešimtmetyje, griežtai malšindamas protestus ir paskelbęs, kad "gatvės priklauso man".
M.Fraga padėjo įkurti Liaudies partiją (PP) ir išliko įtakingu veikėju tarp konservatyvių politikų bei prisidėjo prie Jose Marios Aznaro, vadovavusio ministrų kabinetui 1996-2004 metais, iškilimo.
Dabartinės PP vadovaujamos vyriausybės premjeras Mariano Rajoy prisiminė, kad su M.Fraga susipažino vieną vakarą klijuodamas savo partijos plakatus prieš 1977 metais vykusius pirmuosius demokratinius rinkimus.
"Tiesa, jog jis man padarė didelį įspūdį. Mūsų partija šiandien tikriausiai neegzistuotų dabartiniu pavidalu, jeigu ne milžiniškas Manuelio Fragos darbas..., atliktas per daugelį metų", - pabrėžė M.Rajoy.
Vyresni ispanai tebeprisimena, kaip M.Fraga 1966 metais pozavo televizijos kameroms maudydamasis jūroje, mėginant įtikinti, jog keturios termobranduolinės bombos, pamestos Ispanijos pietinėje pakrantėje per JAV bombonešio B-52 katastrofą, nekelia pavojaus sveikatai, nors incidento vieta buvo užteršta radioaktyviu poloniu.
M.Fraga save mėgo lyginti su ilgai gyvenusiais lyderiais, tokiais kaip Konradas Adenaueris, Winstonas Churchillis ir Charles'is de Gaulle'is bei buvo nelinkęs atsisakyti valdžios.
Jo darbas Galisijos prezidento poste baigėsi po keturių kadencijų 2005 metais, kai dvi opozicijos partijos susivienijo, kad jį nuverstų. Vėliau M.Fraga buvo paskirtas į parlamento aukštuosius rūmus - Senatą.
Nepaisant milžiniškų ideologinių skirtumų, jis palaikė glaudžius ryšius su ilgamečiu Kubos lyderiu Fideliu Castro, kurio tėvai buvo kilę iš Galisijos, o M.Fragos tėvai gyveno Kuboje.
Jis kartą yra pajuokavęs: "Būčiau galėjęs tapti Fideliu Castro."
Gyvenimo pabaigoje M.Fraga buvo prikaustytas prie vežimėlio, o per televizijos žinių laidose būdavo rodomi titrai, kad žiūrovai galėtų suprasti jo vis labiau nerišlią kalbą.
Daugelis ispanų M.Fragą laiko tikru galisiečiu, kurio charakteris būdingas žmonėms, gyvenantiems izoliuotame šiaurės vakarų rajone, išsiskiriančiame drėgnu klimatu ir garsėjančiame jo sostinėje Santjago de Komposteloje stūksančia įspūdinga barokine Šv.Jokūbo katedra, šimtmečius traukiančia maldininkus.
Iš šio regiono taip pat yra kilęs M.Rajoy ir F.Franco.
Ilgai užsitęsęs M.Fragos darbas Galisijos prezidento poste jau buvo tapęs anekdotų tema: jeigu F.Franco prisikeltų iš numirusių, pamatytų, kad daugelio jo seniai mirusių bendražygių postus užėmę jų sūnūs ir anūkai, tačiau M.Fraga tebedirba pats.
Daugelio nuomone, M.Fraga šį anekdotą sukūrė pats.