Vidurio Europa su Lenkija priešakyje galėtų vaidinti žymiai reikšmingesnį (lyginant su dabartiniu) vaidmenį, bet Lenkijos vadovai pernelyg nesiveržia bendradarbiauti su regiono valstybėmis, vadovaudamiesi klaidinga nuostata, kad į pirmą žaidėjų lygą galime įjoti tik ant vokiečių sprando. Užsidegimas dirbti su mums artimais (nors ir mažesniais) partneriais išgaravo, nes tai sudėtingas ir daug pastangų reikalaujantis procesas, o rezultatai matyti tik po tam tikro laiko. Tuo pačiu neišnaudojame galimybės suburti stiprią stovyklą, kuri įgalintų Lenkiją vykdyti savarankišką ir veiksmingą užsienio politiką. Šią galimybę vis dar galime išnaudoti, o klaidas ištaisyti.
Neišnaudota galimybė
Dėl Vengrijos ir Lenkijos pirmininkavimo Europos Sąjungai 2011 metai paskelbti Vidurio Europos metais. Neketinu teigti, kad mūsų pirmininkavimas buvo visiškai nesėkmingas, bet akivaizdu, kad neišnaudojome šio palankaus momento Lenkijos, kaip lyderės ar naujosios Europos valstybių stovyklos koordinatorės, pozicijai sukurti ir sustiprinti. Šiuo atžvilgiu - tai niekais paleisti metai.
Kodėl dešimt valstybių, kurios jau septyneri metai yra visateisės Bendrijos narės, turi tiek neproporcingai mažai įtakos Europos Sąjungoje vykstantiems procesams? Kodėl Pietų Europos valstybių balsas yra svaresnis, lyginant su Europos Sąjungos centre ir rytuose išsidėsčiusiomis valstybėmis? Atsakymas lyg ir paprastas. Pirma: todėl, kad būdami naujokai, dar neišmokome tinkamai orientuotis Briuselio koridoriuose. Antra: per mažai naudojamės savo koziriu - dešimties valstybių, galinčių sudaryti vienalytį bloką Europoje, interesų bendrumu.
Imkime kad ir tokį pavyzdį: kai beveik visos eurozonai nepriklausančios valstybės su Lenkija priešakyje pradėjo žūtbūtinę kovą už kėdę prie „septynioliktuko“ posėdžių stalo, vertėjo pagalvoti apie galimybę pastatyti savo stalą ir pakviesti prie jo tuos, kieno situacija artima mūsiškei. Prie šio stalo susirinkusi grupė (būtų geriausia, kad ją sudarytų 10 valstybių) kurtų savo taisykles ir bendrą politiką (pvz. krizės valdymo politiką). Užuot taip padarę, Lenkijos politikai savo garbės reikalu laiko kovą už vietą prie eurozonos valstybių vadovų stalo, nenorėdami suvokti, kad net jei galiausiai ir pavyktų užimti šią taip trokštamą vietą, realios naudos iš jos nebus - Lenkija ir toliau neturės jokios įtakos, o mūsų balsas neturės jokio svorio, nes nepakito Lenkijos politinis ir ekonominis svoris. Tebesame per didelė valstybė, kad mus ignoruotų, bet per maža, kad su mumis iš tikrųjų skaitytųsi, tad šalys narės mūsų atžvilgiu daro įvairius geranoriškus gestus, kalba su mumis, kviečiasi į Veimaro trikampio posėdžius, bet de facto nežiūri į Lenkiją rimtai. Jų elgesys su mumis yra proporcingas mūsų tikrajai galiai.
Tai nepasikeis tol, kol žymiai nepadidės mūsų BNP arba kol nesugalvosime, kaip geriau panaudoti mūsų potencialą. Svarbia Veimaro trikampio veikėja tapsime tik tuomet, kai mus rems vienalytis Vidurio Europos blokas. Tik tuomet partnerystė su Prancūzija ir Vokietija galėtų būti išties prasminga.
Bendradarbiavimo agonija
Jau kadaise mūsų diplomatai bandė susaistyti Lenkiją su Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis. Prisiminkime jų aktyvumą devyniasdešimtųjų antroje pusėje - Vyšegrado grupė. Tuomet buvo pripažinta, kad mūsų valstybių situacija yra panaši, o mūsų interesai ir tikslai - artimi. Tuo tarpu dabar ne tik visa Lenkijos užsienio politika, bet ir ypač jos Vidurio Europos matmuo, prarado aiškią kryptį. Vidurio Europos bendradarbiavimą apėmė agonija.
Laimei, neseniai atgimė Čekijos, Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos atstovų susitikimų prieš Europos Sąjungos viršūnių susitikimus tradicija. Tačiau to per maža. Privačiuose pokalbiuose daugybė diplomatų ir ekspertų pripažįsta, kad susidomėjimas, ypač Lenkijos (nors reikėtų sąžiningai prisipažinti, kad ne tik jos), vis mažėja. Į viršūnių susitikimus siunčiami vis žemesnio rango diplomatai. Nėra idėjų, politinės valios ar vizijos, ką galima būtų padaryti su tuo keturkampiu, kaip integruotis iš naujo ir kaip išnaudoti bendrą potencialą. Tai išryškėja besikuriant naujajai ES diplomatijai, kurioje, palyginus su kitomis valstybėmis, mūsų regiono valstybės gauna mažiau postų. Juk ne veltui Rytų Partnerystė taip sunkiai skinasi kelią bendrasąjunginėje politikoje ir taip sunku gauti lėšų jai įgyvendinti.
Pastarajame viršūnių susitikime taip pat išryškėjo atskirtis. Lenkija su Slovakija nuėjo vienu keliu, O Vengrija ir Čekija - kitu. Sunku pasakyti, kieno kaltė didesnė, kad taip susiklostė interesai. Tačiau, jei kasdienis bendradarbiavimas būtų intensyvesnis ir vyktų su didesniu užsidegimu ir valia, tikriausiai būtų lengviau rengti bendrą poziciją ir išvengti problemų. Kiek kartų mūsų valdininkai buvo siunčiami į Vidurio Europos sostines? Ar dažnai Donald Tusk kalbėjo su partneriais iš Budapešto, Prahos, Bratislavos, jau nekalbant apie partnerius iš Talino, Rygos ar Bukarešto? Kokių iniciatyvų imamės kartu? Įdomi mintis sukurti Vyšegrado kovinę grupę yra viena nedaugelio bendrų iniciatyvų.
Mūsų bandymai įtraukti į Rytų projektus Vokietiją arba Švediją aplenkiant Baltijos valstybes ar kaimynus iš Pietų Europos mūsų partneriams didelio entuziazmo nekelia.
Trūksta valios
Galima būtų naiviai paklausti, kodėl taip vieni nuo kitų nutolome? Kas tokio drastiško nutiko? Ar pasikeitė mūsų geografinė padėtis? Ar pasikeitusi geopolitinė situacija stumia mus priešingomis kryptimis? Ar nebeturime bendro intereso kovodami dėl naujo europinio biudžeto? Ar energetinis saugumas mums nesvarbus? Ar plačiai suprantamas saugumas ką kitą reiškia estams ir ką kitą slovakams ar lenkams?
Atrodytų, kad mus tebesieja daugybė dalykų. Veikdami kartu, išnaudodami mūsų potencialą, kultūrinį artumą, bendrą istorinę patirtį, galėtume vaidinti didesnį vaidmenį ir kova dėl mūsų interesų taptų žymiai veiksmingesnė. Kol kas Vidurio Europos balsas yra silpnas. Toną duoda Prancūzija ir Vokietija, nors Vidurio Europos „dešimtuko“ potencialas yra nė ką mažesnis. Kalbant apie „dešimtuko“ potencialą, jis yra tikrai didesnis nei Beniliukso valstybių ir prilygsta Viduržemio jūros baseino bendradarbiaujančių valstybių potencialui. Tačiau neišnaudojame jo, nes labiausiai trūksta noro bendradarbiauti. Tai akivaizdžiausiai matyti Tusko komandoje.
Pasmerkti mažojo brolio vaidmeniui
Dabar, kai senosios Europos padėtis tampa vis keblesnė, būtų gerai iš naujo apsvarstyti strategiją Vidurio Europos atžvilgiu. Jei mūsų regiono valstybės turėtų noro ir idėjų, galėtų pasinaudoti galimybe ir įsibėgėjusios duoti toną buksuojančiai Europos Sąjungai. Kai kas neteisingai teigia, kad galime rinktis viso labo iš Rusijos arba Vokietijos. Ir kadangi Vokietija dabar kuria savo imperinę poziciją Europoje, turime laikytis jos bet kuria kaina. Išties, viena pati Lenkija Berlynui yra pernelyg silpna partnerė (nors tikrai patogi partnerė, nes mus lengva patenkinti). Nevertėtų dėl to įsižeisti, reikia realistiškai vertinti Vokietijos galią ir su ja bendradarbiauti. Visgi būtų geriau, kad tai darytume mums maksimaliai naudingomis sąlygomis. O tokias galėtume susikurti.
Stipriu politiškai ir ekonomiškai tebeaugančios Vokietijos partneriu galėtų tapti Vidurio Europos valstybių blokas. Vertėtų apsvarstyti ne tik Prahos, Bratislavos, Budapešto ir Varšuvos bendradarbiavimo bazės sukūrimą, bet ir įsteigti instituciją, koordinuosiančią Vilniaus, Rygos, Talino, Bukarešto, Sofijos, Liublianos ir (netrūkus) Zagrebo veiksmus. Toks blokas taip pat galėtų būtų patrauklus partneris vis labiau nusiviliančioms ir, deja, vis mažiau suinteresuotoms Europa Jungtinėms valstijoms. Jei Lenkija nori vaidinti iš tikrųjų svarbų vaidmenį, turi tapti tokio Vidurio Europos bloko stipri koordinatorė ir jo atstovė Briuselyje ir Vašingtone.
Siekiant tokios pozicijos, reikia stiprios valios ir gilaus sąlygų, kuriomis mums tenka veikti, išmanymo. Reikia suprasti silpnesnius ir pastebėti jų baimes. Galbūt, jei būtume jautresni lietuvių nuogąstavimams, šiuo metu tarp mūsų netvyrotų tokia įtampa. Jei suprasime, kas yra didžiausia politinė Talino problema, neprieisime iki to, kad Estija galutinai atsisuks į skandinavus.
Tokia politika suteiktų Lenkijai galimybę įtvirtinti savo poziciją Europoje. Žymiai realesnę galimybę nei šliejimasis prie turtingos Vokietijos. Turėkime omenyje, kad mažesniojo brolio vaidmenyje nepasieksime nieko ypatingo.