Tokios nuomonės laikosi Vilniaus universiteto Orientalistikos centro Šiuolaikinės Vidurio Azijos studijų centro koordinatorius Mindaugas Pauliukas.

Egdūnas Račius
Foto: A.Solomino nuotr.

Tuo tarpu Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius teigia, kad krikščionys arabų valstybėse nukenčia tik pavieniais atvejais, mat nestabiliais laikotarpiais padidėja įtampa tarp visuomenės grupių. Moterų teisių klausimu E. Račius laikėsi nuostatos, jog moterų padėtis galėtų blogėti žvelgiant iš europietiškos perspektyvos, nes tų kraštų moterys šiaip ar taip dažniausiai paisė esminių religinių priesakų ir anksčiau.

„Kai kalbame apie moteris, tai yra toks paprastas dalykas – kas yra atskaitos taškas? Ar atskaitos taškas yra europietė, lesbietė, auginanti įvaikintą vaiką, bet neturinti nei partnerio, nei partnerės? Ar ji yra atskaitos taškas, nes yra emancipuota, laisva, turi gerą išsilavinimą, karjerą? O gal mes kalbame apie moterį, kuri yra laiminga turėdama septynis vaikus ir gyvendama pakankamai uždarą gyvenimą, nesirodydama viešumoje, jau nekalbant apie jos išsilavinimą ar karjerą?“ - DELFI teigė E. Račius.

„Moterų teisių klausimas, žinoma, kad judės į vieną ar kitą pusę, bet jei atskaitos taškas yra ultraliberali moteris Europoje, galinti daryti bet ką, bet kur ir bet kada, tai tokiu atveju tada galima kalbėti, kad kai kuriuose arabų kraštuose tokių laisvių nebus: į jas nebus einama arba jei buvo kažkas panašaus, tai tos laisvės ar teisės bus apkarpytos. Tačiau tas klausimas yra subjektyvus“, - pridūrė politologas.

Saudo Arabijoje moterims leis balsuoti savivaldos rinkimuose

2010 m. gruodžio 17 d. apleistoje Tuniso provincijoje Sidi Buzide prasidėjęs vadinamasis „arabų pavasaris“ nerimsta iki šiol. Arabų atgimimo pasekmės visame regione nevienodos: pavyzdžiui, Tunise valdžia perduota taikiai, išrinktas parlamentas ir prezidentas, Egipte vyko susirėmimai tarp karinių pajėgų ir gyventojų, kuriuos dar labiau paaitrino musulmonų fundamentalistų išpuoliai prieš Egipte gyvenančius krikščionis-koptus.

Libijoje nuversti diktatoriui Muammarui Gaddafi prireikė net NATO oro antskrydžių, Sirijoje kruvini susirėmimai tebesitęsia, Jemene neramumai privertė trauktis ilgametį prezidentą Ali Abdullah Salehą, Bahreine, Omane, Kuveite, Jordanijoje, Libane ir Maroke apsiribota valdžios „lazdos ir meduolio“ principu.

Tarkime, Bahreine paleisti politiniai kaliniai, padaryta ekonominių nuolaidų, bet protestuotojai tramdomi policijos. Omane taip pat imtasi ekonominių nuolaidų, buvo pakeisti ministrai, įstatymų leidžiamoji valdžia perduota parlamentui. Kuveite atsistatydino vyriausybė, Jordanijos karalius Abdullah II, siekdamas įtikti protestuotojams, pakeitė jau dvi vyriausybes.

Libane 40 proc. pakelti atlyginimai, Maroke – karalius Mohammedas VI ėmėsi politinių nuolaidų, paskelbė konstitucinį referendumą, pažadėjo gerbti pilietines teises ir stabdyti korupciją.

Kiek menkesni protestai bei demonstracijos vyko ir Vakarų Sacharoje, Mauritanijoje, Sudane, Saudo Arabijoje, Alžyre ir Irake.

Saudo Arabijos karalius Abdullah netgi paskelbė, kad 2015-aisiais savivaldos rinkimuose galės balsuoti ir būti renkamos net moterys.

M.Pauliukas: islamo įtaka plėsis, bet porevoliucinės šalys netaps saudo arabijomis

Protestai Egipte

Vadinamasis „arabų pavasaris“ paskatino mintis apie dalies arabų valstybių visuomenių sąmonėjimą bei demokratėjimą, nors situacija po revoliucijų susiklostė labai skirtingai. Pavyzdžiui, Tunisas jau išrinko parlamentą, kuriame daugumą laimėjo nuosaiki islamiška partija „Ennahda“, bei surengė prezidento rinkimus – šalies vadovu tapo aktyvus žmogaus teisių gynėjas, buvęs opozicijos lyderis Moncefas Marzouki.

Egiptas baigė tik pirmąjį parlamento rinkimų etapą, jame triumfavo Musulmonų brolija bei ultrakonservatyvi salafitiška partija „al Nur“. Egipto kariuomenė taip pat žada iki liepos mėnesio perduoti valdžią išrinktam prezidentui, tuo tarpu Libijoje, o juo labiau Sirijoje, rinkimais dar nekvepia.

Nepaisant gana skirtingos valstybių padėties, netapačių tradicijų bei istorinės patirties, džiūgavimus dėl tironijos pančių nusimetimo pakeitė nuogąstavimai dėl pažeidžiamų visuomenės grupių teisių – ypač, kai Egipte per krikščionių koptų susirėmimus su policija buvo žuvusių, o suimtoms protestuojančioms moterims pareigūnai ėmė taikyti vadinamuosius „nekaltybės testus“, kurie šiuo metu formaliai uždrausti.

Vilniaus universiteto Šiuolaikinės Vidurio Azijos studijų centro koordinatorius M. Pauliukas teigia, kad „arabų pavasaris“ gali turėti ir savo pralaimėtojus – tai yra visuomenės grupes, kurios po revoliucijų gali ne įgyti daugiau teisių ir laisvių, o jas prarasti.

„Tam tikra prasme sutinku, kad po revoliucijų padėtis keisis ir nebūtinai į gerąją pusę. Kyla klausimas, kokia bus, pavyzdžiui, moterų padėtis Egipte, Libijoje, Tunise, kur iki revoliucijų islamas moterų teisių atžvilgi nebuvo taikomas kategoriškai. Egipte tos nuostatos jau tvirtėja, Libijoje moterims taip pat patariama elgtis kaip priklauso musulmonėms. Mano manymu, kad iškeltas klausimas – ar nebus pralaimėtojų – turi būti ne toks, aš manau, kad jau yra pralaimėjusių“, - DELFI teigė M. Pauliukas.

Jo teigimu, tarp tokių revoliucijos pralaimėtojų gali būti įrašomi ir krikščionys bei galbūt intelektualai, kuriems nuomonės laisvė gali netapti realybe.

„Tose šalyse diktatoriai valdė po dvidešimt, trisdešimt metų, dabar jie nuversti, tad į valdžią ateina tie, kam veikti nebuvo leidžiama, kas buvo spaudžiamas likti šešėlyje. Anksčiau ir islamo įtakos sritys buvo ribotos, todėl po revoliucijų tų proveržių bus. Tunise tikriausiai islamas į politiką plis mažiau, Egipte ir Libijoje problemų, žiūrint mūsų akimis, turėtų būti nemažai, bet šios šalys tikrai nepavirs Saudo Arabija“, - sakė M. Pauliukas.

Pašnekovas taip pat sako manantis, jog tose arabų valstybėse, kuriose išliks stipri kariuomenės įtaka, gali būti siaurinamos intelektualų ar mokslininkų laisvės.

„Manau, kad gali kilti problemų dėl intelektualų, akademinės bendruomenės ar kitaip mąstančių žmonių. Kyla klausimas, ar jie nebus nustumti kaip nepageidaujami elementai kažkur į šoną?“ - teigė M. Pauliukas.

E.Račius: moterų padėtis blogės, jei lyginsime su europietiškais standartais

VDU profesorius E. Račius, klausiamas apie krikščionių, moterų bei kitų pažeidžiamų visuomenės grupių padėtį porevoliucinėse arabų valstybėse, laikėsi nuostatos, jog vieningos tendencijos „arabų pavsario“ sukrėstose valstybėse įžvelgti neįmanoma, mat šalys labai skiriasi savo istorija, visuomenės struktūra bei kultūrinėmis tradicijomis.

Tarkime, Libijoje arba Tunise praktiškai nesama nemusulmonų, todėl krikščionių diskriminacijos klausimas tampa neaktualus. Egipte krikščionys koptai sudaro apie 10 proc. visų gyventojų, Sirijoje įvairių šakų krikščionys taip pat sudaro dešimtadalį, tuo tarpu Libane krikščionys maronitai ir jiems artimi tikintieji sudaro net 39 proc., bet ši šalis turi ilgą sugyvenimo su krikščionimis patirtį.

„Mes turime kalbėti ir apie visuomenės mentaliteto, išsilavinimo ar išprusimo lygį. Nes jeigu mes kalbėsime apie tokią visuomenę, kaip Jemeno, tai ten labai ilgą laiką gyveno žydai, todėl Jemeno arabams žydų arba nemusulmonų buvimas buvo visiškai natūralus, nors jų dabar nebėra. Lygiai taip pat galime kalbėti apie Siriją ir Egiptą, kur gyveno krikščionys nuo tų laikų, kai ten atėjo musulmonai. Šia prasme tai nėra naujas reiškinys ir tas sėkmingas arba ne tiek sėkmingas sugyvenimas yra istorinis“, - svarstė E. Račius.

Jo teigimu, religinių ar etnolingvistinių mažumų teisių plėtra ar siaurinimas yra banguotas procesas, kuris daugiausia priklauso nuo to, ar esantieji valdžioje suinteresuoti skatinti visuomenės solidarumą, ar ne.

Pasak E. Račiaus, tiksliai galima pasakyti, kad po revoliucijų gyventi šiose šalyse nebus paprasta tik seksualinėms mažumoms, tačiau moterų padėtis, anot pašnekovo, priklauso labiausiai nuo vertinimo kriterijų. Mokslininko nuomone, jeigu idealu laikytume itin emancipuotą lesbietę karjeristę, auginančią įvaikį, tai „arabų pavasarį“ išgyvenusiose šalyse padėtis tikrai bus blogesnė. Tačiau jeigu atskaitos tašku pasirinktume uždarą gyvenimą gyvenančią septynių vaikų mamą, tai tuomet padėtis gali būti vertinama kaip patenkinama.

Jis pažymi, kad net Hosni Mubarako laikais absoliuti dauguma Egipto moterų dėvėjo hidžabus.

„Tai, kas dabar vyksta Vidurio Rytuose niekaip neindikuoja, kad moterims būtų nebeleista siekti išsilavinimo. Pavyzdžiui, Egipte 60-70 proc. studentijos yra moterys, tai nenorėčiau tikėti, kad tai stipriai keistųsi“, - teigė. E. Račius, pridūręs, kad arabų valstybės vis tik nėra panašios į Šiaurės Korėją.

Kalbėdamas apie krikščionių padėtį arabų valstybėse, E. Račius siūlo įvertinti keletą lygmenį: visuomenės požiūrį ir valdžios nuostatas. Anot jo, arabų šalių visuomenės nėra nusiteikusios priešiškai kitų religinių grupių atžvilgiu, tačiau esama pavienių grupių, kurios nori tokias įtampas skatinti. Sugyvenimo kokybė, pasak E. Račiaus, priklausys ir nuo būsimų režimų nuostatų bei gebėjimo suvaldyti agresyvias grupes, kurių esama net taikiausiose valstybėse.

„Tačiau ar gali nutikti taip, kaip nutiko Irake, kai išlaisvintame, atsiprašau, okupuotame Irake buvo beveik išnaikinti krikščionys (didelė dalis išžudyta, kiti pabėgo), tai gal tokie procesai ir gali prasidėti, tik klausimas, ar jie bus suvaldyti“, - teigė E. Račius.