Savo mintimis su DELFI pasidalino keleto Japonijos universitetų profesorius, ilgametis didžiausio Japonijos verslo savaitraščio „Nikkei Business“ vyriausiasis apžvalgininkas Tomohiko Taniguchi. Be kitos aktyvios veiklos viešojoje diplomatijoje 2005-2008 m. T. Taniguchi rašė kalbas Japonijos premjerui ir užsienio reikalų ministrui, yra knygų tarptautinių santykių tema autorius.

Mūsų interviu vietos istorija tampa mūsų pokalbio leitmotyvu: tai dekadansą išgyvenantis Tokijo žurnalistų klubas. „Šis klubas savo aukso amžių išgyveno 60-aisiais, per Vietnamo karą, kai visi Vakarų žurnalistai susirinkdavo į Tokiją atsikvėpti. Tačiau jis nebėra toks populiarus: dabar visi žurnalistai telkiasi svarbiausiame Azijos centre – Pekine...“, - paaiškina profesorius.

- Ar yra reali tikimybė, kad Japonijos ir Rusijos santykiai pagerės ar bent jau bus labiau civilizuoti, ir Japonijai pavyks išspręsti savo teritorinius konfliktus dėl Kurilų salų?

- Šiuo metu tikimybė Japonijai atgauti šias salas yra artima nuliui. Buvo šmėkštelėjusi nedidelė galimybė, kai valdžioje buvo Borisas Jelcinas, o Japonijos vyriausybei vadovavo premjeras Ryutaro Hachimoto. Strateginė Kurilų salų svarba pasikeitė iš esmės: jose nėra jokių gamtinių išteklių, o išplėsti savo teritorijų apsaugą Japonijai nebūtų daug prasmės, be to, šią zoną saugojo JAV laivynas. Tačiau ši logika nebegalioja dėl Kinijos galios augimo.

Kinai yra didžiausia prekiaujanti tauta pasaulyje, ji yra pasaulio supervalstybių prekybinis partneris, tačiau pati neturi jokių sąjungininkų. Lietuvą saugo NATO, svarbus Japonijos partneris yra JAV, ji palaiko gerus santykius su Australija, Pietų Korėja, kurios irgi yra JAV sąjungininkės. Tuo tarpu Kinija neturi jokių draugų, į kuriuos galėtų atsiremti: ji bičiuliaujasi su Pakistanu ir Šiaurės Korėja, tačiau tai nėra sąjungininkai, veikiau palydovai. Kinijai rūpi išplėsti savo karinę galią jūrose visomis kryptimis, taip pat ir į Arkties vandenyną (pro Islandiją), kad jos prekybiniai laivai galėtų plaukioti be jokių trukdžių.

Tai gąsdina Kinijos kaimynus: po 10-15 metų Kinijos laivai laisvai plaukios iš Šanchajaus uosto visomis kryptimis per Japonijos jūrą į Arkties vandenyną. Taigi, Kurilų salos tapo strategiškai svarbiu tašku ir Japonijai, ir Kanadai, ir JAV, nes iš ten galima stebėti Kinijos karinio ir komercinio laivyno judėjimą. Todėl Japonijai reikia pasirinkti teisingą kortą žaidžiant su Rusija. Šiuo metu kinai po truputį apgyvendina tuščias Tolimųjų Rytų teritorijas, ir tai gąsdina Rusiją. Čia turėtų suveikti sena taisyklė: tavo priešo priešas yra tavo draugas. Rusija jaučia grėsmę iš Kinijos, be to jai reikia technologinės ir finansinės pagalbos. Ją galėtų suteikti P.Korėja, bet galėtų ir Japonija. Plėtojant Sibiro teritorijas Rusija ir Japonija galėtų bendradarbiauti.

- Ar tai būtų tam tikras Kinijos galios regione atsvėrimas?

Tomohiko Taniguchi
- Galima sakyti ir taip. Kad regione jaučiama Kinijos grėsmė, rodo ir tokių šalių, kaip Vietnamas, elgesys: ilgai kariavęs su JAV ir patyręs daug nuoskaudų, Vietnamas dabar su jomis bendradarbiauja, nes jaučiasi spaudžiamas kaimynės Kinijos. Netgi senos demokratijos šalis Australija, tvirta JAV partnerė, jaučia spaudimą iš Kinijos, tarkim, Sidnėjaus kinų populiacija taip išaugo, kad jau gali paveikti Australijos parlamento sudėtį. O Kinijos jūrų kelias iš Šanchajaus į Peru eina pro pat Šiaurės Australiją.

O štai turistinės Fidžio salos premjeras (buvęs karinis diktatorius) panūdo atitolinti ją nuo Australijos ir Naujosios Zelandijos ir priartinti prie Kinijos. Aukščiausi Fidžio kariškiai buvo išsiųsti mokytis į Pekiną, o mainais Kinija atsiuntė į salą vadinamuosius investuotojus, kurie "prastūmė" giliavandenio uosto statybą ir laivų taisyklą Fidžyje. Kam salai, į kurią turistai puikiausiai atskrenda lėktuvais, reikalingas giliavandenis uostas?.. Net jei uostas ir būtų skirtas turistams, kam tuomet Fidžiui tokios laivų remonto dirbtuvės. Logiška išvada: tai reikalinga Kinijai, kad galėtų remontuoti savo karinius laivus, lydinčius prekybinius laivus, kurie plaukia iš Šanchajaus į Čilę ir Peru.

- Ar Kinijai reikia tik naujų resursų ir ar ji gina tik komercinius interesus? Neapleidžia nuojauta, jog yra kitų ketinimų, kurie dar neatskleisti.

Tomohiko Taniguchi
Niekas netiki, kad Kinija turi teritorinių ambicijų Peru, Čilėje ar Australijoje. Tačiau, kalbant apie Rytų Aziją, tai jau visai kas kita. Pekinas siekia visoje šioje teritorijoje, besitęsiančioje nuo Singapūro iki Japonijos salyno (Vietname, Indonezijoje, Filipinuose, taip pat ir Japonijoje), padidinti savo įtaką ir spaudimą. Jis neketina šių tautų okupuoti, tačiau nori, kad šios valstybės būtų Kinijos palydovės, vadovaujamos Pekino.
- Kinija turi ilgiausią civilizacijos istoriją, tačiau modernioji jos era buvo apgailėtina: ši šalis patyrė keletą didžiųjų valstybių invazijų: Didžiosios Britanijos, vėliau Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos. Paskutinis lašas buvo Japonija, su savo modernia kariuomene nugalėjusi Čing dinastiją 1894 m. Kinijai modernieji laikai neatnešė nieko gero, jie tai vadina pažeminimo amžiumi.

Tai išdidi tauta, kuri pastaruoju metu buvo labai nuskriausta. O dabar auga labiau už kitas valstybes. Tai pavojingas derinys: didžiulis išdidumas, didžiulis aukos jausmas ir satisfakcijos troškimas. Taigi, tai ne tik komerciniai interesai. Jei kinams rūpėtų tik pinigai, būtų gana paprasta.

Niekas netiki, kad Kinija turi teritorinių ambicijų Peru, Čilėje ar Australijoje. Tačiau, kalbant apie Rytų Aziją, tai jau visai kas kita. Manau, kad Pekinas siekia visoje šioje teritorijoje, besitęsiančioje nuo Singapūro iki Japonijos salyno (Vietname, Indonezijoje, Filipinuose, taip pat ir Japonijoje), padidinti savo įtaką ir spaudimą. Jis neketina šių tautų okupuoti, tačiau nori, kad šios valstybės būtų Kinijos palydovės, vadovaujamos Pekino.

- Kaip Japonija reaguoja į šiuos planus ir kaip rengiasi apsaugoti savo pozicijas?

Faktai
Kasmet Japonijoje tiriamas gyventojų požiūris į kaimynus ir partnerius. Paskutinė apklausa parodė, jog japonai labiausia vertina JAV – joms simpatizuoja 80 proc. japonų, gerai atsiliepia apie P.Korėją (55 proc.). O tarp labiausiai nemėgstamų japonų kaimynų - Kinija ir Rusija, atitinkamai 20 proc. ir 15 proc. simpatijų.
- Japonijos mentalitetas - tai salos gyventojų mentalitetas: japonai jaučias saugūs, nes neturi sienų su jokia valstybe. Tačiau vandenys apie Japoniją tapo labai reikšmingi karine ir komercine prasme. Ir japonai - pirmą kartą per 1500 metų - ėmė jaustis spaudžiami augančios kinų įtakos. Valdančiosios partijos politikai suvokia, kad Kinijos grėsmė kaimyninėms tautoms, taip pat ir Japonijai, auga. Štai šiomis dienomis Kinijos žvejai įplaukė į P.Korėjos teritorinius vandenis. P.Korėjos pakrančių tarnybos bandė juos sulaikyti ir konflikto metu kinai nušovė P.Korėjos pareigūną...Tai labai arogantiškas elgesys.

Japonijos, kaip strateginės valstybės, galia kasdien silpninama didėjančios Kinijos įtakos. Taigi, nepaisant skirtingų politikų nuomonių, dabartinė vyriausybė stiprina santykius su savo sąjungininkais, pirmiausia su JAV, o taip pat su Australija, P.Korėja ir Indija, kurios yra demokratiškos, prekybinės valstybės ir kurių vertybės artimos mums.

Japonijai taip pat svarbu dirbti ir su Lietuva.

- Kuo tokia maža šalis kaip Lietuva gali būti naudinga Japonijai?

- Lietuva gali suteikti Japonijai nedidelį langelį, per kurį Japonija galėtų stiprinti savo santykius su NATO. Saugomi Lietuvos kariškių Japonijos civiliai gali saugiai dirbti Afganistane, o mes darome žingsnius, kad suartėtumėme su NATO valstybėmis.

NATO gali nušauti du zuikius vienu šūviu. Aljansas yra natūralus spaudimo įrankis Rusijai. Japonijai reikia spausti Rusiją iš abiejų pusių: ne tik iš Rytų, bet ir, padedant tokioms valstybėms kaip Lietuva, iš Vakarų. Kitas aspektas: jei Japonija įstotų į NATO, tai sustiprintų atlantinę JAV ir ES bendradarbiavimo pusę. Japonija ilgą laiką žiūrėjo į santykius su JAV iš Tolimųjų Rytų arba, kitaip tariant, iš vakarinės Ramiojo vandenyno perspektyvos. Tačiau priartėjimas prie savo svarbiausio sąjungininko iš rytinės Atlanto pusės būtų Japonijai svarbus strateginis pasiekimas ir apsidraudimas ateičiai.

- Grįžtant prie Rusijos: esama vertinimų, kad Dmitrijaus Medvedevo ir kitų aukštų Rusijos pareigūnų lankymasis Kurilų salose skirtas labiau vidinei auditorijai nei Japonijai įžeisti. Ar iš tiesų? O gal vienu šūviu nušauti du zuikiai? Paprastai Rusija viską kruopščiai suplanuoja...

- Manau, kad tai buvo skirta tiek Japonijai, tiek vietiniams rinkėjams. Vien jau ko vertas pasirinktas laikas: vienas iš vizitų įvyko netrukus po cunamio, kai Japonija buvo visiškai pasinėrusi į vidines problemas ir užsienio politika jai buvo nuėjusi į antrą planą. Kinija taip pat pasinaudojo šia situacija.

- Kaip, jūsų manymu, Rusija vystysis toliau? Ar tikite, kad V.Putinas gali imtis rimtesnių reformų?

- Nesu Rusijos ekspertas, tačiau nelabai tikiu, kad tai įvyks. Japonijos vyriausybė yra nusivylusi ir nesitiki, kad santykiai su Rusija greitai pagerės. Jai belieka apsišarvuoti kantrybe ir prieš darant bet kokias išvadas ilgai laukti ir stebėti, kaip klostosi įvykiai. Dabar ne laikas reikalauti Rusijos grąžinti užgrobtas teritorijas, nes, pirma, Japonijos politinis kapitalas nėra didelis - per gana trumpą laiką pasikeitė 5 ar 6 premjerai. Jei neturi didelio kapitalo, mažo deryboms su Rusija švaistyti neverta. Antra, įdomu, kaip Vladimirui Putinui toliau seksis valdyti šalį: rinkimai Rusijoje parodė, kad gali klotis ne taip jau lengvai. Tad tenka tik laukti.