Jo padėjėja sakė, kad V. Havelas mirė sekmadienį ryte savo užmiesčio name Čekijos šiaurėje.
"Paskutinę jo (gyvenimo) akimirką su juo buvo žmona Dagmar, drauge su viena vienuolių, kurios pastaraisiais mėnesiais juo rūpinosi", - teigė V. Havelo padėjėja.
Manoma, kad prezidentas mirė dėl ligos komplikacijų. V. Havelo sveikata jau kurį laiką buvo silpna. Ji pašlijo dėl ūmaus plaučių uždegimo, kuriuo prezidentas persirgo, kai praėjusio amžiaus 9-ame dešimtmetyje buvo kalinamas komunistinio režimo už disidentinę veiklą, o vėliau jis susirgo plaučių vėžiu.
V. Havelui 1996 metais buvo išoperuotas piktybinis auglys, dėl kurio teko pašalinti trečdalį dešiniojo plaučio. Anksčiau intensyviai rūkydavęs V. Havelas ilgą laiką - nuo pat komunistų kalėjimuose praleistų metų - turėjo chroniškų kvėpavimo sistemos problemų. 2009-ųjų sausio 12 dieną jis Prahoje buvo paguldytas į ligoninę dėl smulkiai neapibūdinamo uždegimo, o po nedidelės gerklės operacijos jam buvo sutrikęs kvėpavimas.
Nepaisant ligų, V. Havelas spalį su šimtais draugų Prahoje paminėjo savo 75-ąjį gimtadienį. Susitikime, kuris vyko vienoje meno galerijoje, dalyvavo daug garsių veikėjų, pradedant buvusia JAV valstybės sekretore Madeleine Albright, baigiant Čekijos konstitucinio teismo pirmininku Pavelu Rychetsky, kuris buvusiam lyderiui padovanojo vieno Čekijos karaliaus statulėlę.
V. Havelas, kuris praėjusio amžiaus 7-ame dešimtmetyje kūrė pjeses, o 1989 metais vadovavo Čekoslovakijos komunistinį režimą taikiai nuvertusiai Aksominei revoliucijai, nuo birželio vidurio stiprino sveikatą savo namuose po ūmaus bronchito.
Dėl šios ligos jam taip pat "sutriko pusiausvyra, atmintis ir sumažėjo svoris", V. Havelas, kuris 1998-2003 metais tapo pirmuoju čekų prezidentu po komunizmo žlugimo, sakė rudenį duotame interviu.
Čekija gedi
Čekijos piliečiai drauge su savo lyderiais ir užsienio politikais atiduoda pagarbą sekmadienį mirusiam V. Havelui - dramaturgui disidentui, kuris vadovavo 1989-ųjų "aksominei revoliucijai", taikiai nuvertusiai komunizmą buvusioje Čekoslovakijoje.
Virš Prahos pilies, kurioje įsikūrusi prezidentūra, plevėsuoja vėliava su prisegtu juodu kaspinu, o paprasti čekai V.Havelo atminimui uždegė žvakutes prie paminklo 1989-ųjų "aksominei revoliucijai" Prahos centre. Kiti žmonės atėjo prie jo vilos Prahoje padėti gėlių ir uždegti žvakučių.
Tarp gedėtojų buvo 67 metų Josefas Klikas. "Jis (V.Havelas) yra nepamirštamas žmogus, prisidėjęs prie komunizmo žlugimo, - sakė jis. - O po to jis liko moralinis autoritetas paprastiems žmonėms".
Vaclavas Klausas, V.Havelo nesutaikomas politinis priešininkas, 2003 metais pakeitęs jį prezidento poste, pavadino savo pirmtaką "šiuolaikinės Čekijos valstybės simboliu".
Užsienio reikalų ministras Karelas Schwarzenbergas pridūrė, kad V.Havelas "grąžino čekų valstybei tautinį orumą".
Kaimyninėje Lenkijoje su komunizmu kovojusio judėjimo "Solidarumas" įkūrėjas ir buvęs prezidentas Lechas Walesa pavadino V.Havelą "didžiu kovotoju už šalių laisvę ir demokratiją".
"Labai gaila, tai didelė netektis. Jo iškilaus išminties balso Europoje trūks", - sakė L.Walesa, 1983 metų Nobelio taikos premijos laureatas.
Slovakijoje, kuri 1993 metais atsiskyrė nuo Čekijos, premjerė Iveta Radičova sakė, kad būtent V.Havelas "po 1989-ųjų atvėrė vartus į pasaulį".
Rusijoje opozicijos veikėjas veteranas ir partijos "Jabloko" lyderis Grigorijus Javlinskis naujienų agentūrai ITAR-TASS sakė, kad V.Havelas buvo "sąžiningas ir orus žmogus, kuris niekada nieko nebijojo".
"Jis paskyrė gyvenimą savo tautai nuo totalitarinio režimo išvaduoti", - sakė G.Javlinskis.
V. Havelas buvo pirmasis demokratiškai išrinktas Čekoslovakijos prezidentas - žmonės jį išsirinko po taikios "aksominės revoliucijos", kuri užbaigė keturis dešimtmečius trukusias režimo - jo praminto "Absurdistanu" - represijas.
Kaip prezidentas jis prižiūrėjo duobėtą šalies perėjimą prie demokratijos ir laisvosios rinkos ekonomikos, taip pat - taikų Čekoslovakijos skilimą 1993 metais į Čekiją ir Slovakiją.
V.Havelas, drovus knygų rijikas retais ūsais ir susitaršiusiais plaukais, tapo žmonių galios taikiai įveikti totalitarinę valdžią simboliu.
"Tiesa ir meilė turi įveikti melą ir neapykantą", - kartą pasakė V. Havelas. Tie žodžiai tapo jo revoliuciniu moto, pagal kurį jis, kaip pats sakė, visuomet stengdavosi gyventi.
V.Havelas kelis kartus buvo nominuotas Nobelio taikos premijai ir atsiėmė dešimtis kitų garbingų pasaulinės reikšmės apdovanojimų, kurie buvo paskirti už jo, kaip pasaulinio sąžinės ambasadoriaus, pastangas ginti paniekintuosius nuo Darfūro iki Mianmaro.
Tarp daugybės jo apdovanojimų yra prestižinė Švedijos Olofo Palme (Olofo Palmės) premija ir garbingiausias civilinis JAV apdovanojimas - Prezidento laisvės medalis, kurį tuometinis JAV prezidentas George'as W.Bushas jam įteikė už tai, kad jis esąs "vienas didžiųjų laisvės didvyrių".
Kovotojas už taiką
Vaclavas Havelas buvo prisiekęs kovotojas už taiką, o tarp jo didvyrių buvo roko atlikėjai, tokie kaip Frankas Zappa. Jis niekada nebuvo visiškai išsižadėjęs "gėlių vaiko" praeities ir dažnai prie savo parašo nupiešdavo mažytę širdelę.
2008 metų spalį, duodamas interviu naujienų agentūrai AP, V. Havelas smerkė Rusiją, kurios pajėgos dviem mėnesiais anksčiau įsiveržė į Gruziją, ir perspėjo Europos Sąjungos (ES) lyderius, jog mėginimas pataikauti Maskvai būtų klaida.
"Neturėtume apsimesti nieko nepastebintys... Tai didelis išbandymas Vakarams", - sakė jis.
V. Havelas taip pat sakė pasaulinę ekonomikos krizę laikantis perspėjimu vaikantis klestėjimo neužmiršti esminių žmogiškųjų vertybių.
"Tai perspėjimas dėl minties, neva mes suprantame pasaulį; neva mes žinome, kaip viskas veikia", - jis sakė AP savo biure Prahoje. Jo ankšta darbo vieta visada būdavo apkrauta knygomis, pjesėmis ir su roko muzikantais susiję atmintini daiktai.
V.Havelas išgarsėjo po 1968 metų Sovietų Sąjungos vadovaujamos invazijos, kuri sutriuškino Prahos pavasario reformas, pradėtas Aleksandro Dubčeko ir kitų liberalių pažiūrų komunistų tuometėje Čekoslovakijoje.
V.Havelo pjesės buvo uždraustos griežtąją liniją palaikančių Maskvos statytinių, kurie stengėsi užgniaužti bet kokias nepaklusnumo apraiškas. Tačiau jis nesiliovė rašęs ir pogrindyje sukūrė kelias apybraižas, nenusileidžiančias Sovietų Sąjungos disidento Andrejaus Sacharovo darbams ir tapusiomis vienomis iš kandžiausių ir iškalbingiausių analizių, atskleidžiančių komunizmo poveikį visuomenei ir asmenybei.
Viena iš geriausiai žinomų jo esė - 1978 metais parašyta "Bejėgių galia" (Moc bezmocnych), kurios pavadinimas šelmiškai pasiskolinta iš XIX šimtmečio viduryje sukurto "Komunistų manifesto".
"Šmėkla klaidžioja Rytų Europoje: pamėklė to, kas Vakaruose vadinama kitokia nuomone", - rašė jis.
Šioje apybraižoje V. Havelas nagrinėjo "diktatūros ritualą" - sustingusią sovietinio bloko sistemą Leonido Brežnevo laikais, taip pat kėlė prielaidą, kas nutiktų, jeigu eilinis daržovių pardavėjas liautųsi kartojęs komunistinius šūkius ir pradėtų "gyventi tiesoje", iš naujo atrasdamas "savo nuslopintą tapatybę ir orumą".
V. Havelas iš savo patirties puikiai žinojo, ką reiškia slopinimas.
Jis gimė 1936 metų spalio 5 dieną Prahoje, turtingoje šeimoje, kuri neteko beveik viso turto per komunistų 1948 metais įvykdytą nacionalizaciją. V.Havelui nebuvo leista studijuoti, todėl jis mokėsi vakarinėje mokykloje ir pradėjo dirbti teatre kaip scenos darbininkas.
Į politikos aktyvistų veiklą jis rimtai įsitraukė 1977 metų sausį, kai tapo vienu iš žmogaus teisių manifesto "Chartija 77" (Charta 77) autorių, o ši kova sulaukė didėjančio susidomėjimo Vakarų šalyse.
V. Havelas buvo daug kartų suimtas ir ketverius metus praleido komunistinio režimo kalėjimuose. Jo laiškai iš kalėjimo, rašyti žmonai, tapo vienais iš labiausiai žinomų jo kūrinių. Vėliau išleistuose knygoje "Laiškai Olgai" (Dopisy Olze) tekstuose gili filosofija persipina su rimtais patarimais savo sutuoktinei, kurią jis laikė savo mokytoja ir geriausia drauge, kuri toleruodavo jo nesantuokinius romanus ir kitas silpnybes.
Įvykiai 1988 metų rugpjūtį, minint Varšuvos pakto pajėgų invazijos 20-ąsias metines, pirmąkart parodė, kad V. Havelas ir jo draugai gali kada nors pakeisti beveidžius komunistinio režimo pareigūnus, kurie jį kalino.
Tūkstančiai žmonių, daugiausiai jaunimo, dalyvavo eitynėse Prahos centre, skanduodami V.Havelo, taip pat šio dramaturgo didvyrio - filosofo Tomašo Garrigue'o Masaryko, kuris tapo pirmuoju Čekoslovakijos prezidentu 1918 metais - vardus.
V.Havelo areštas per 1989 metų sausį vykusį kitą gatvės protestą ir vėlesnis teismas sukėlė pasipiktinimą jo šalyje ir užsienyje. Spaudimas imtis pokyčių buvo toks stiprus, kad komunistai jį paleido gegužę.
Tų pačių metų rudenį komunistiniai režimai pradėjo braškėti visoje Rytų Europoje, o lapkritį griuvo Berlyno siena. Praėjus aštuonioms dienoms po šio įvykio, komunistinė milicija žiauriai išvaikė tūkstančių Prahos studentų demonstraciją.
Tai buvo ženklas, kurio laukė V. Havelas ir jo šalis. Per dvi paras buvo įkurtas naujas platus opozicijos judėjimas, o trečiąją dieną šimtai tūkstančių čekų ir slovakų išėjo į gatves.
Per tris audringas savaites komunistų valdymas buvo palaužtas. Roko grupė "The Rolling Stones" kartu su savo lyderiu Micku Jaggeriu atvyko tuo pat metu, kai buvo išvedama Sovietų Sąjungos armija. Plakatai Prahoje skelbė: "Tankai rieda lauk - "Stones" rieda čionai".
1989 metų gruodžio 29 dieną V. Havelas buvo išrinktas Čekoslovakijos prezidentu šalies parlamento, kuriame vis dar dominavo komunistai. Po trejų metų jis kreipėsi į tautą Naujųjų metų išvakarėse: "Iš talentingų ir savarankiškų žmonių režimas mus buvo pavertęs mažais sraigteliais baisingai didelėje tarškančioje ir dvokiančioje mašinoje."
Nors V. Havelas tebebuvo laikomas moralės balsu, kai smerkdavo savo visuomenės trūkumus demokratinėje santvarkoje, jis galiausiai pasidavė politikos ir valdančiųjų spaudimui. Jo šūkiu tapę žodžiai - "ką galvoja širdis, taria liežuvis" - turėjo būti pritaikyti prie kasdienės rutinos.
Be to, gyvenimas po revoliucijos atnešė daug iššūkių.
1992 metų liepą tapo aišku, kad Čekoslovakijos federacija skils. Laikydamas tai asmenine nesėkme, V.Havelas atsistatydino iš prezidento posto.
Tačiau jis tebebuvo populiarus ir buvo išrinktas naujosios Čekijos Respublikos prezidentu, nesulaukęs varžovų.
Būdamas prezidentu V.Havelas išlaikė didžiulį prestižą, tačiau turėjo mažai valdžios, o jo įvaizdis nukentėjo vėlesniais metais, kai žmonės suvokė sunkumus, kylančiu jų postkomunistinėje visuomenėje.
Jo pastangos sutaikyti besivaržančius politikus daugelio buvo vertinamos kaip su konstitucija besikertantis kišimasis, o jo raginimai politikos lyderiams kurti "pilietinę visuomenę", pagrįstą pagarba, tolerancija ir asmenine atsakomybe, dažniausiai likdavo neatsakyti.
Žiniasklaidos kritika V. Havelui, kadaise atrodžiusi neįsivaizduojama, tapo nepaliaujama. Rimti dienraščiai reiškė abejones dėl jo politinių vizijų, o bulvarinė žiniasklaida taršė buvusio lyderio privatų gyvenimą, ypač kai jis susituokė su akį rėžiančia antrąją žmona.
V. Havelas pripažino, kad vidaus politika jam sekėsi geriau negu ryšiai su užsieniu. Tačiau kai Čekija 1999 metų kovą įstojo į NATO, o 2004 metų gegužę - į Europos Sąjungą, jo svajonės pagaliau išsipildė.
"Negaliu atsidžiaugti, kad gyvenu šiais laikais ir galiu tame dalyvauti", - sakė jis.
2008 metų pradžioje V. Havelas grįžo prie savo pirmosios meilės - dramaturgijos. Jis išleido naują pjesę "Išvykimas" (Odchazeni), pasakojančią apie savo postą paliekančio lyderio išgyvenimus, o šis kūrinys sulaukė kritikų pripažinimo.
V.Havelas sakė AP, kad teatras vėl tapo jo didžiuoju pomėgiu.
"Mano grįžimas į sceną nebuvo lengvas, - aiškino jis. - Neįprasta, kad žmogus, susijęs su teatru, taptų prezidentu, o vėliau grįžtų atgal."
Prezidentė pareiškė užuojautą dėl V.Havelo mirties
"Netekome istorinės asmenybės - disidento, dramaturgo, Prezidento, didvyrio, prisidėjusio prie komunizmo žlugimo, ne tik Čekijoje, bet ir visoje Europoje - Vaclavo Havelo. Iš visos širdies reiškiu užuojautą dėl Prezidento Vaclovo Havelo netekties.
Žinia apie jo mirtį labai nuliūdino mane ir visus Lietuvos žmones. Šią sunkią akimirką noriu Jums palinkėti didelės ištvermės ir stiprybės.
Vaclovas Havelas įkvėpė priešintis tuos, kurie neturėjo galimybės rinktis totalitarinėje sistemoje. Jis įprasmino taikias revoliucijas savo šalyje, kurios tapo pavyzdžiu Lietuvos disidentams", - rašoma valstybės vadovės užuojautoje.
Užuojautą dėl artimo Lietuvos bičiulio ir bendražygio XX amžiaus pabaigos kovose už laisvę V. Havelo mirties pareiškė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė savo bei viso Seimo vardu.
„Vaclavas Havelas Lietuvai visada buvo išskirtinai artima asmenybė. Tai, ką Jis kaip dramaturgas ar disidentas, šalies vadovas ar tiesiog žmogus rašė ir kalbėjo apie laisvę ir tiesą, apie tautos ir žmogaus teises, apie būtinybę nesitaikyti su prievarta, dažniausiai buvo sakoma apie čekų tautą, tačiau tuos žodžius pačia atviriausia širdimi suvokė ir priėmė visi geranoriški Rytų ir Vidurio Europos žmonės, taip pat ir Lietuvos žmonės.
Vaclavui Havelui buvo puikiai suprantamos lietuvių viltys ir pastangos, o mums buvo puikiai suprantamos asmeninės Vaclavo Havelo ir visos čekų tautos nuoskaudos ir kančios, istorinė patirtis ir laisvės siekiai“, - užuojautoje Čekijos Parlamento abiejų rūmų vadovams ir čekų tautai rašo I. Degutienė.
Seimo Pirmininkės nuomone, yra simboliška, kad šviesaus atminimo V. Havelas tapo paskutiniuoju Čekoslovakijos ir pirmuoju Čekijos Prezidentu.
„Ši kaita reiškė ne tik politines Europos permainas, bet ir kitokią, naują realybę – grįstą vertybėmis, grįstą istoriniu ir žmogiškuoju teisingumu. Grįstą idealais, už kuriuos būsimasis Čekijos Prezidentas buvo persekiojamas, teisiamas ir kalinamas, tačiau vis tiek išliko, kaip vėliau ne kartą buvo pavadintas, pasaulio sąžinės ambasadoriumi.
Su gilia padėka ir pagarba prisimindami Vaclavo Havelo darbus ir asmenybę, liūdime kartu su čekų tauta ir valstybe. Esu tikra, kad užuojautos žodžius mintimis kartu taria daugybė Lietuvos žmonių“, - sakė I. Degutienė.