Paskutiniuosiuose JAV prezidento rinkimų kampanijos etapuose sunku nekreipti dėmesio į asmenybes. Ar George'as W. Bushas yra per daug užsispyręs, kad juo galima būtų pasitikėti dar ketverius metus? Ar Johnas Kerry per dažnai keičia nuomonę?

Ar G.W.Busho irzli veido išraiška per pirmuosius debatus atspindėjo tikrąjį jo charakterį? Tačiau rinkimai - ne tik kandidatų savybių išbandymas, bet ir jų partijų išmėginimas. Šiais metais tarp G.W. Busho ir J.Kerry atstovaujamų partijų aiškiai matyti keli skirtumai, rašo "Economist".

Akivaizdžiausias - varomoji jėga. Prieš pat prezidento rinkimus partijos varomoji jėga vieną dieną gali būti didesnė, kitą - mažesnė. Tačiau kovoje siekiant tapti dominuojančia Amerikos partija daug didesnė atrodo esanti respublikonų varomoji jėga.

Prieš 40 metų demokratai skaičiumi respublikonus lenkė dvigubai. Šiandien jų daugiau vos keliais procentais. Prieš 40 metų demokratai kontroliavo Kongresą. Šį lapkritį respublikonai turi didelį šansą išlaikyti tiek Baltųjų rūmų, tiek Senato kontrolę.

Prieš 40 metų politinę darbotvarkę numatė demokratai. Šiandien respublikonai yra daug derlingesnis idėjų - susijusių su įvairiomis sritimis (nuo užsienio politikos iki mokyklų reformos) - šaltinis.

Antrasis skirtumas - partijų sandara. Respublikonų partijos struktūra primena pelningos ir saugios korporacijos - vadovaujamos iš viršaus ir griežtai disciplinuotos. Demokratų partiją, regis, sudaro įvairios grupės, kurias subūrė vienintelis tikslas - laimėti rinkimus, pažymi "Economist".

G.W.Bushas yra vienas entuziastingiausių partijos kūrėjų, vadovavusių Baltiesiems rūmams. Kai kurie ankstesni prezidentai sąmoningai niekino savo partijas. Richardas Nixonas 1972-aisiais pasirinko "atskirtos pergalės" strategiją. Savo ruožtu Billas Clintonas rinkosi bet kokias Respublikonų partijos idėjas, kurios tik galėjo pelnyti balsų.

George'as Bushas vyresnysis ne tiek niekino savo partiją, kiek ją ignoravo. Tačiau jo sūnus 2002 metais po rugsėjo 11-osios atakų įgytą prestižą panaudojo kampanijoms už Kongreso respublikonus.

Savo ruožtu Demokratų partijos struktūra krinka, pažymi "Economist". Ne vieną dešimtmetį profsąjungos buvo pagrindiniai šios partijos rėmėjai. Tačiau Jungtinėse Valstijose nuo 1950-ųjų iki dabar profsąjungoms priklausančios darbo jėgos dalis sumažėjo nuo 30 iki 13 proc.

Partijoje pagrindinių iždininkų vaidmuo, kuris anksčiau priklausė profsąjungų nariams, atiteko teisės specialistams. Tačiau jų yra mažai (be to, jie per daug užsiėmę), kad išlaikytų partiją vieningą kaip anksčiau. Moterų ir juodaodžių grupės taip pat per daug rūpinasi vien savo interesais.

Kadangi lapkričio rinkimai laikomi referendumu dėl pritarimo G.W.Bushui, juos laimėjęs jis galėtų teigti įgijęs aiškų mandatą savo politikos kursui tęsti - mažinti mokesčius viduje ir kovoti su teroristais užsienyje. Be to, Respublikonų partija antrąja G.W.Busho kadencija mano galėsiantys pasinaudoti, kad virstų de facto valdančiąja Amerikos partija.

Grupės "Amerikiečiai už mokesčių reformą" ("Americans for Tax Reform") vadovas Groveris Norquistas galbūt perdeda teigdamas, kad, laimėjus G.W.Bushui, "Demokratų partija pasmerkta". Tačiau Respublikonų partija per antrąją kadenciją savo politinės darbotvarkės centre yra numačiusi smarkiai nusilpninti Demokratų partiją.

JAV respublikonų tikslas - pasielgti su šalies demokratais taip, kaip britų ministras pirmininkas Tony Blairas sėkmingai pasielgė su Didžiosios Britanijos toriais. Britų premjeras marginalizavo juos taip, jog šie virto politinės partijos parodija. Tad nenuostabu, kad šiais metais JAV demokratų partija kovoja taip atkakliai, rašo "Economist".