Pietinėse Europos platumose karaliauja vynas, vidurio Europos bravorus garsina alus, o šiauriečiai mėgaujasi pačiais stipriausiais gėrimais. Tai galima paaiškinti elementariais klimato skirtumais – juk šaltyje reikia kažko stipraus, kad sušiltum, o vynuogės sirpsta tik ten, kur šilta. Tačiau panašu, kad alkoholio preferencijos yra ir politinis reiškinys. Skirtingų šalių gyventojų mentalitetas lemia ir tų šalių politinę kultūrą, o alkoholio vartojimo tradicijos yra tautinio charakterio atspindys.

Tylūs šiauriečiai geria stipriau, bet po nedaug, o išgėrę pagaliau pradeda daugiau šnekėti. Užtat emocingieji pietiečiai nevengia taurės beveik kasdien – juk tai tik vynas! Ir kai Nicolas Sarkozy pareiškė, kad alkoholis visiškai prieštarauja jo gyvenimo būdui, Prancūzija aiktelėjo. Kaip galima valstybės, kuri tiesiogiai asocijuojasi su vyno kultūra, prezidentui atsisakyti stereotipinio prancūzo bruožo – vyno taurės rankoje?

Alkoholis Europoje vaidina svarbesnį vaidmenį nei bet kurioje kitoje pasaulio vietoje. Nenuostabu, juk europiečiai, būdami atsakingi už 70 procentų viso pasaulio alkoholinių gėrimų produkcijos, patys suvartoja apie pusę visų pasaulyje išgeriamų „velnio lašų“. Šis „pasiekimas“ gali būti paaiškinamas organizmo tvirtumu – europietiškos kilmės žmonės turi labai aukštą alkoholio tolerancijos lygį.

Dvi bažnyčios: alus ir vynas

Riba, skirianti alaus ir vyno „tėvonijas“, nėra aiški. Pusę Europos būtų galima priskirti zonoms, kuriose nėra aiškaus alkoholio lyderio. Bet, kaip savo straipsnyje „Padalinta Europa: vynas, alus ir reformacija šešiolikto amžiaus Europoje“ teigia M. P. Holt, alaus ir vyno juostų Europoje atskyrimas gali būti siejamas su religija. Reformacija šešioliktame amžiuje sukėlė pokyčius, kurie labiausiai palietė į šiaurę nutolusius europiečius – vokiečius, anglus, skandinavus. O pietūs išliko labiau katalikiški. Sistema per keturis šimtus metų keitėsi, bet tam tikri principai ir tendencijos išliko.

Tarp katalikybės ir vyno esama ryšio, taip pat kaip jo esama ir tarp protestantizmo bei alaus. Koks jis? Visų pirma, vynas yra svarbi katalikiškų mišių liturgijos dalis, simbolizuojanti Kristaus kraują. Katalikai yra linkę tikėti vyno perkeitimu į kraują. Tuo tarpu pirmieji protestantai tai laikė daugiau magišku triuku, kuriuo bandoma įtvirtinti nelygybę tarp dvasininkų ir paprastų parapijiečių, kadangi pastarieji net iš toli negaudavo prisiliesti prie pašventintos taurės. Antra, radikaliųjų reformatorių noras atsisakyti neteisingo elgesio privedė iki pasiūlymų atsisakyti alkoholio (šiuo atveju vyno) iš viso. Tai buvo ypač keista žinant, kad Šventasis raštas nė žodžiu neužsimena apie tai, kad alkoholio vartojimas yra nuodėmė.

Degtinėje paskandinta politika

Kaip pjautuvu nukirsta linija, sutampanti su buvusia Sovietų sąjungos siena, skiria vadinamąją degtinės juostą nuo Vakarų Europos, kur plačiau paplitę minėti lengvesni gėrimai. Degtinė Rusijoje suvaidino svarų politinį ir net dar ryškesnį ekonominį vaidmenį. Rusijos imperijoje devynioliktame amžiuje girtavimą skatino valdžia, kuri iš to dar gaudavo ir pelno. Jeigu visi rusai XIX a. būtų metę gerti degtinę, valdžia turbūt būtų bankrutavusi – net 20-30 procentų mokesčių būdavo surenkama iš smuklių ir tavernų. Dar prisidėjo baudžiava: vargšams baudžiauninkams tekdavo gerti tik savo pono smuklėje. Atrodo, nieko čia nebūtų blogo, bet kiekis, kurį privalėdavo išgerti, irgi būdavo numatytas, o tai – garantuotos pajamos smuklės savininkui.

Ši politika ypač pasiteisino eksportuojant tokį gyvenimo būdą į okupuotas teritorijas. Kokį pasirinkimą turi valstietis baudžiauninkas, kai vienintelis jo džiaugsmų laistymo ir skausmo skandinimo atributas yra taurelė? Apie kokį politinį sąmoningumą ar pasipriešinimą valdžiai tuomet galima kalbėti? Ne veltui Lietuvos vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės brolijos prisidėjo prie visuomenės sutelkimo, kuris padėjo pamatus tautiniam atgimimui.

Statistikos keistenybės

Tikriausiai sakysite, kad didesnę reikšmę valstybių alkoholinėms skirtims turi ne gėrimo rūšis, bet suvartojamas jo kiekis. Juk paklausus, kas išgeria daugiausiai, dažno akys krypsta į Skandinavijos šalis, Vidurio Europą, bet, žinoma, labiausiai – į Rusiją. Ir visgi, statistikos lentelių viršūnėse dažniausiai sutinkamos Vakarų Europos šalys, o absoliučiu lyderiu tampa Liuksemburgas. Tikriausiai taip yra tik dėl mažo gyventojų skaičiaus šalyje, nes sunku būtų įsivaizduoti, kad tarp liuksemburgiečių yra plačiai paplitęs per didelis alkoholio vartojimas.

Baltijos valstybės taip pat yra gana aukštai iškilusios šiose „varžybose“. Taip gali būti ir dėl to, kad Lietuvą, Estiją, Latviją, Lenkiją ir dar pusę Europos galima priskirti vadinamosioms „nuolaužų“ zonoms, kur yra paplitusi daugiau nei viena alkoholio rūšis. Kur didesnis pasirinkimas, daugiau ir išgersi. Didelį vaidmenį suvaidina ir turistai, svečiose šalyse pirkdami savo mėgstamus gėrimus ir veždami juos namo. Ribos tarp juostų nyksta, erdvės maišosi, suartėjama su kaimynais. Ar ne taip ir turėtų būti kalbant apie alkoholį?

Pusiau rimtai: priešų beieškant

Kai geopolitines sąvokas supaprastinam iki alkoholio rūšių, žvelgiant į konfliktų istoriją aišku, kodėl bene ilgiausiai vieni ant kitų dantį griežė anglai ir prancūzai. Nenuostabu – anglai (alus) ir prancūzai (vynas) tiesiog negalėjo suprasti vienas kito. Vokiečiai (alus) ir prancūzai (vynas) taip pat turėjo pagrindą savo nesutarimams. Tuomet tampa aišku, kodėl olandai (alus) taip ilgai kovojo ir pagaliau rado būdą išsivaduoti iš ispanų (vynas) priespaudos. Ir pagaliau, rusai (degtinė) – išvis neaiškūs Vakarų Europai. Geriau su jais išvis neprasidėti ir tikėtis, kad jie tyliai sau vartos paslaptingąjį ugninį gėrimą ir netriukšmaus padauginę.

Vis dėlto, akivaizdu, kad ši svaigi alko-geopolitinė teorija turi spragų, ypač šiais laikais, kai visos ribos nyksta ir blunka. Bet turime pripažinti, kad savita alkoholio vartojimo kultūra yra tautos charakterio dalis. Tad ji irgi gali bent iš dalies paaiškinti geopolitinių ribų atsiradimą, kuris šiaip ar taip nėra labai racionalus procesas.

Alkoholis Europoje