Svarbiausia šiame susitarime, kuris buvo sudarytas tarp JAV žydų organizacijos “Claims Conference” (kuri yra atsakinga už holokausto aukų prarasto turto gražinimą ar kompensacijų už jį surinkimą) ir Vokietijos vyriausybės, yra ne pinigai, o tai, kad Vokietija pripažino šių žmonių kančią, pasakė vykdantysis konferencijos viceprezidentas Gregas Schneideris.
„Pagaliau buvo pripažintas visas tas siaubas, kurį jie patyrė vaikystėje“, – pasakė jis.
Iš visų nurodytų asmenų, kuriems skirta pensija, 5 tūkst. gyvena Jungtinėse Valstijose.
Tačiau dalis sutarties neapima išgyvenusiųjų žydų vaikų, kurie gimė 1938 m. ar vėliau.
„Mes toliau kovosime, kad kiekvieno holokaustą patyrusio ir išgyvenusio asmens kančios būtų pripažintos. Jie to nusipelnė“, – pranešime pareiškė specialusis konferencijos derybininkas Stuartas Eizenstatas.
„Būtent todėl ir tęsiame derybas“, – pasakė G. Schneideris, kuris planuoja vėl vykti į Berlyną sausio mėn.
Kompensacines išmokas Vokietija dabar mokės iš viso 66 tūkst. žmonių, kurie išgyveno nacių mirties stovyklose ir getuose arba buvo priversti slapstytis ar gyventi ne savo pavarde.
G. Schneideris pasakė, kad pavyko sudaryti humanitarinę sutartį ir išplėsti kriterijus, pagal kuriuos bus mokamos išmokos holokausto aukoms.
Pagal naująsias taisykles, kurios įsigalios nuo sausio 1 d., visi žydų tautybės asmenys, kurie ne mažiau nei 1 metus gyveno gete, slapstėsi arba gyveno ne savo pavarde, gali pretenduoti į 300 eurų (daugiau nei 1 tūkst. Lt) pensiją, mokamą kas mėnesį. Buvusio Sovietinio bloko šalių gyventojams ši pensija sudaro 260 eurų (apie 900 Lt).
Iki šiol ši išmoka buvo mokama tik tiems, kurie minėtomis sąlygomis gyveno ne mažiau nei pusantrų metų.
„Claims Conference“ pirmininkas Julius Bermanas pasakė, kad organizacijos pareigūnai jau seniai akcentavo Vokietijos vyriausybei, jog neįmanoma išmatuoti kančių, kurias holokausto aukos patyrė geto pragare.
Vokiečiai įkūrė daugiau nei 1 tūkstantį žydų getą, o nacių vadovybė Berlyne parengė „Galutinį sprendimą“ – planą išžudyti visus Europos žydus. Vieni getai egzistavo vos kelias dienas, kiti – kelis mėnesius ar kelerius metus, o juose gyvenę žydai buvo nušauti ir palaidoti masinėse kapavietėse arba išvežti į mirties stovyklas.
Varšuvos gete gyveno daugiau nei 400 tūkst. žydų, dar šimtai tūkstančių jų buvo uždaryti panašiuose anklavuose kituose Rytų Europos miestuose – Vilniuje, Minske, Odesoje. Visi jie badavo ir dažnai buvo verčiami dirbti net kankinami mirtinų ligų.
Vokietija taip pat sutiko mokėti pensijas ir tiems asmenims, kuriems šiuo metu yra ne mažiau nei 75 m., ir kurie ne mažiau nei tris mėnesius gyveno getuose, tokiuose kaip Budapešte, Vengrijoje nuo 1944 m. lapkričio mėn. iki 1945 m. sausio mėn. veikęs getas. Šias išmokas ateinančiais metais gaus 4500 išgyvenusių aukų ir dar 3500 žmonių, kai jiems sukaks 75 m.