Vis dėlto spėjama, kad G. Sorosas pasitraukdamas garsiai trinktelėjo durimis: britų spaudoje sklandė gandai, kad paslaptingasis investuotojas, liepą pastatęs už tai, kad agentūra „Standard & Poor’s“ sumažins JAV skolinimosi reitingą, ir iš to uždirbęs 8,5 mlrd. JAV dolerių, yra ne kas kitas, o G. Sorosas.
Žinoma, įrodymų, kad būtent garsusis spekuliantas „suorganizavo“ JAV skolinimosi reitingo sumažinimą, nėra. Tačiau negalima paneigti fakto, kad G. Sorosas jau daug metų košmaruose sapnuojasi ne vienos valstybės finansų ministrams ar centrinių bankų valdytojams.
Tad kas tas George Sorosas – milijardierius, investuotojas, filantropas, labdarys ir filosofas?
Tikroji jo pavardė – György Schwartzas. Šio straipsnio herojus gimė 1930 m. rugpjūčio 12 d. Budapešte, pasiturinčioje žydų šeimoje. Jo tėvas Tivadaras Schwartzas buvo užkietėjęs internacionalistas ir esperanto kalbos entuziastas, kaip savanoris kariavo Pirmajame pasauliniame kare ir 1917–1921 m. kalėjo rusų nelaisvėje kaip austrų ir vengrų armijos karininkas.
Grįžęs į Vengriją, Tivadaras užsiėmė juridine praktika, vėliau vedė Erzebet Szucz ir pradėjo valdyti jos turtą. 1936 m. Schwartzai pakeitė savo pavardę – tapo Sorosais. Antrojo pasaulinio karo metais jiems pavyko išvengti nacių persekiojimo – padėjo suklastoti dokumentai.
Sulaukęs 17 metų, jaunasis George nusprendė išvažiuoti iš Budapešto ir planavo patraukti arba į Maskvą, arba į Londoną. Apsispręsti padėjo tėvas, tad būsimasis milijardierius išvyko į Angliją.
„Iš pradžių man buvo nelengva Anglijoje. Dažnai būdavau alkanas, kartą net pavydėjau katei gatvėje, nes ji valgė silkę“, – prisimena G. Sorosas.
1949 m. jis įstojo į Londono ekonomikos mokyklą ir po trejų metų ją sėkmingai baigė. Vienas jo dėstytojų buvo žinomas politikos filosofas Karlas Popperis, jo atvirosios visuomenės koncepcija G. Sorosui padarė didžiulę įtaką. Žinoma, per visą šį laikotarpį jam teko dirbti galanterijos gamykloje, padavėju restorane, obuolių rinkiku, krovėju stotyje. Nors visada svajojo dirbti banke.
Kiti šaltiniai tikina, kad baigęs mokslus G. Sorosas pradėjo dirbti investicinėje bendrovėje netoli Londono biržos, o 1956 m. gavo pasiūlymą padirbėti brokerių įmonėje Niujorke, kuriai vadovavo jo tėvo draugas. Bet kokiu atveju įdomiausi G. Soroso gyvenimo įvykiai klostėsi būtent JAV.
Žmogus, nugriovęs Anglijos banką
Persikraustęs į JAV, G. Sorosas pradėjo aktyviai investuoti, dažniausiai dirbo su draugų ar pažįstamų pinigais ir po kurio laiko pradėjo uždirbti neblogą pelną. Jis pats neslepia, kad anuomet turėjo ambicingą planą – uždirbti pusę milijono dolerių, nes tokios sumos jam būtų užtekę, kad būtų galėjęs užsiimti kita mėgstama veikla – filosofija.
1967 m. G. Sorosas, dirbdamas bendrovėje „Arnhold and S. Bleichroeder“, sugebėjo įtikinti vadovus įsteigti neapmokestinamąjį investicijų fondą „First Eagle“ ir pats ėmė jam vadovauti. 1969 m. bendrovė kartu su juo įsteigė dar vieną fondą „Double Eagle“, kurio vadovu taip pat tapo G. Sorosas.
Kai reguliuojančiosios institucijos sumažino G. Soroso galimybes kontroliuoti fondus, jis atsisakė savo aukštų pareigų ir 1970 m. kartu su partneriu įsteigė garsųjį fondą „Quantum“. Fondas prekiavo vertybiniais popieriais ir jo pelningumas per pirmuosius dešimt metų sudarė 3 365 procentus. Būtent šiam fondui G. Sorosas turėtų būti dėkingas už savo turtus, kurie dabar vertinami apie 11 mlrd. JAV dolerių.
Bet šis etapas didelės nuostabos nekelia. Visai kas kita – garsiosios G. Soroso spekuliacijos. 1988 m., galbūt remdamasis vidine informacija (angl. insider information), G. Sorosas, pirkdamas ir parduodamas Prancūzijos banko „Société Générale“ akcijas, uždirbo 2,8 mln. JAV dolerių pelno. Bet labiausiai jis išgarsėjo 1992 m. rugsėjo 16 d., vadinamąjį juodąjį trečiadienį, kai surengė išpuolį prieš Didžiosios Britanijos valiutą.
Žiniasklaidos priemonėse G. Sorosas išplatino interviu, kuriame pareiškė, kad svaras sterlingų – pervertinta valiuta. Finansų rinkos reagavo žaibiškai, Europos centrinis bankas buvo priverstas paremti Didžiosios Britanijos valiutą, tačiau kiekviena šio banko intervencija tik stiprino G. Soroso pozicijas: jis labai greitai pardavė turėtas svarų sterlingų atsargas ir, kalbama, iš šios operacijos uždirbo apie 1 mlrd. JAV dolerių, o britų vyriausybė buvo priversta atšaukti prisirišimą prie Europos valiutų krepšelio.
Panašių spekuliacijų buvo ir daugiau. 1993 m. G. Sorosas viešai pareiškė, kad kils aukso kainos – neva jis gavo slaptos informacijos, kad tuoj masiškai auksą pirkti pradės Kinija. Tai išprovokavo atsargų pirkimo bangą, aukso kaina pakilo daugiau nei 20 proc., tad, pardavęs savo aukso atsargas, G. Sorosas susižėrė nemažą pelną.
Nuo garsaus spekulianto kliuvo ir Japonijos jenai: 1995 m. G. Sorosas pradėjo dirbtinai kelti šios valiutos kursą ir netrukus ėmė mažėti Japonijos prekių konkurencingumas, krito eksportas, japonų bendrovės patyrė didžiulių nuostolių. Skelbiama, jog Japonija buvo priversta sumokėti G. Sorosui, kad jis liautųsi supirkti ir parduoti jenas. Gudrusis spekuliantas susižėrė 4 mlrd. JAV dolerių...
G. Sorosas yra kirtęs ir Vokietijai (viešai pareiškė, kad parduos jos vyriausybės vertybinius popierius ir mieliau įsigis Prancūzijos vyriausybės vertybinių popierių), vis užsipuldavo Tailando, Malaizijos, Indonezijos bei Meksikos valiutas.
Jo veiklos principas buvo paprastas: turėdamas daug pinigų, G. Sorosas galėjo laisvai manipuliuoti valiutomis, garsiomis ir užtikrintomis kalbomis pritraukdavo smulkesnių ir smulkių spekuliantų, vis patikinčių, kad guru turi slaptos informacijos, ir taip pakeldavo finansinės priemonės kainą, o pats vikriai viską parduodavo. Tokia taktika vadinama „Smūgiuok ir bėk“. Bėda ta, kad ne visi gali stipriai smūgiuoti ir laiku pabėgti...
Kurį laiką G. Sorosas buvo pritilęs, tačiau prie tradicinės veiklos vėl sugrįžo 2007 m. – pasaulinės finansų krizės išvakarėse jo investicijos buvo labai sėkmingos ir jau 2009 m. G. Soroso turtas buvo vertinamas 13 mlrd. JAV dolerių.
2008 m. jis išleido knygą „The New Paradigm for Financial Markets“ (liet. „Naujoji paradigma finansų rinkoms“), kurioje išdėstė savo nuomonę, kodėl prasidėjo krizė. G. Soroso įsitikinimu, tai lėmė finansininkų optimizmas, kad kelis dešimtmečius stabiliai augusi ekonomika gali egzistuoti be sukrėtimų ir dar daugiau – savarankiškai išlaikyti reikiamą pusiausvyrą.
Po kiek laiko G. Sorosas pardavė jam priklausiusias mažmeninės prekybos tinklų „Wal-Mart“ ir „Walgreen“ akcijas ir 2009 m. lapkritį pareiškė, kad laukia naujos krizės, kuri kils 2010 ar 2011 metais. „Amerikos vartojimo rinka jau nebegali būti pasaulio ekonomikos plėtros lokomotyvas“, – rėžė G. Sorosas.
Dar daugiau – jis įvardijo, kad ateitis priklauso Kinijai, Indijai ir Brazilijai, o kad tai įrodytų ne žodžiais, o darbais, 2010 m. rugpjūtį jo valdomas fondas „Quantum“ įsigijo 4 proc. Mumbajaus vertybinių popierių biržos (Bombay Stock Exchange) akcijų.
Na, ir dar viena naujiena – G. Soroso investicijų fondas „Soros Fund Management LLC“, valdantis apie 25 mlrd. JAV dolerių, grąžins indėlininkams jų lėšas ir nuo šiol rūpinsis tik šeimos aktyvais.
Tai įpareigoja bendroves detaliai atsiskaityti rinkos reguliuotojams ir atskleisti anksčiau konfidencialia laikytą informaciją (apie investuotojus, aktyvus, investicijų politiką ir galimus interesų konfliktus). Tai daryti neprivalo „šeimos fondai“, kurie nepritraukia svetimų pinigų. Todėl G. Sorosas ir atsiduos šeimai.
Menas pinigus paversti įtaka
Lietuviškas interneto portalas spekuliantai.lt yra paskelbęs EIR (Executive Intelligence Review) biuro ataskaitą, kuri 1996 m. spalį buvo pristatyta Vokietijoje ir pavadinta „Didžiojo spekulianto George’o Soroso profilis“.
Ataskaitoje užsimenama, kad G. Sorosas yra didelio ir slapto privačių finansinių interesų tinklo fasadinė figūra. Tinklas vadinamas „Club of the Isles“, jis buvo sukurtas po Antrojo pasaulinio karo, kai žlugo Jungtinės Karalystės kolonijinis imperializmas, jam priklauso stambios Europos aristokratų ir karalių šeimos.
Būtent „Club of the Isles“ ir žaidžia didįjį geopolitinį žaidimą, nesinaudodamas vyriausybių galiomis.
G. Sorosas visuomet kūrė vienišo finansų genijaus mitą, niekada neafišavo savo ryšių nei su Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministerija, nei su Izraelio ar JAV įtakingais sluoksniais ar Rothshildų šeima, nors pastarosios atstovų yra fondo „Quantum“ direktorių taryboje. Liudytojai tikina, kad G. Sorosas niekada nepriima sprendimų savarankiškai, visada tariasi su reikiamais žmonėmis ir tik tada veikia.
Netikintieji absoliučiu G. Soroso finansiniu genialumu tvirtina, kad ypatingą spekulianto sėkmę lemia tai, jog G. Sorosas turi priėjimą prie aukščiausiuose sluoksniuose esančios informacijos. Ir čia Rothshildų pavardė minima neatsitiktinai. Nors jie po Antrojo pasaulinio karo ir kūrė paprastų turtuolių, „tyliųjų džentelmenų“ įvaizdį, jau nebe paslaptis, kad Rothshildai dalyvavo kuriant Izraelio Valstybę ir kituose stambiuose projektuose.
EIR ataskaita paremta Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) darbuotojų, susipažinusių su G. Soroso veikla, pranešimais, kad būtent „tylieji džentelmenai“ padėjo G. Sorosui ne tik sukaupti milijardus dolerių, bet ir 1992 m. sužlugdyti Europos finansinį stabilumą.
Spėjama, kad G. Soroso ataka prieš svarą sterlingų buvo ne kas kita, o Rothshildų įkvėpta pagalba tuometei Didžiosios Britanijos vyriausybei ištraukti svarą sterlingų iš bendros europinės valiutų sistemos ir susilpninti žemyninės Europos ekonomikos stabilumą.
Tačiau kad ir kaip ten būtų, šiuos išvedžiojimus greičiau galima priskirti konspiracijos teorijoms. Užtenka ir atviros G. Soroso veiklos, kuri darė milžinišką įtaką politikai, arba tiksliau – kuri buvo pati politika.
Žurnalas „Time“ G. Sorosą yra apibūdinęs kaip šiuolaikinį Robiną Hudą, kuris, spekuliuodamas prieš Vakarų centrinius bankus, gauna milžinišką pelną ir už šiuos pinigus Rytų Europoje bei buvusios Sovietų Sąjungos šalyse kuria „atvirąsias visuomenes“.
Be jokios abejonės, G. Sorosas puikiai žinomas dėl savo filantropinės veiklos: daugiau nei 50 pasaulio šalių veikia G. Soroso fondai arba atskiros programos, nacionalinius fondus sieja atviros, pilietinės visuomenės vizija, kultūros, švietimo, mokslo ir kitų sričių plėtra.
Lietuvos europarlamentaras Leonidas Donskis (2006-10, „Klaipėda“) yra tvirtinęs, kad „po apgailėtinų lygios „Respublikos“ paskvilių apie mitinius sorosologus tenka kone teisinantis kalbėti apie veiklą žmogaus, dėl kurio paramos akademinių knygų leidyboje ir apskritai aukštojo mokslo srityje buvo nuveikta nepalyginimai daugiau nei visų Lietuvos vyriausybių po 1990 m. kartu sudėjus“.
Pinigus labdarai ir atskiroms programoms įgyvendinti G. Sorosas pradėjo aktyviai aukoti nuo 1970 metų. Ir tai nebuvo nekalta mecenatystė – G. Sorosas turėjo idėją ir ją kryptingai įgyvendino. Prieš keliolika metų tuometis JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Strobe Talbottas, žurnalui „New Yorker“ pasakodamas apie Amerikos politiką Vidurio Europos šalyse, pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė, kad JAV vyriausybė savo veiksmus derina su Vokietija, Prancūzija, Didžiąja Britanija ir... G. Sorosu.
Kai kalbama apie politiką, negalima neprisiminti ir aktyvaus G. Soroso blykstelėjimo JAV politikos arenoje. Nors jis ir palaikė 2001 m. karinę intervenciją į Afganistaną, vėliau aštriai kritikavo kovos su terorizmu įstatymus, suvaržiusius žmogaus teises, ir karą Irake. G. Sorosas buvo įsitikinęs, kad taip sulaužomi demokratijos principai.
Savo knygoje „The Bubble of American Supremacy“ (liet. „Amerikos viršenybės burbulas“) jis rašė, kad kai 1956 m. atvyko į JAV, tuomet tai buvo visiškai kitokia šalis, nei tapo po rugsėjo 11-osios teroro išpuolių. Jo žodžiais tariant, George W. Busho jaunesniojo administracija – grupė ekstremistų, o paties prezidento retorika daugeliu atvejų primena Josepho Goebbelso manierą.
Taigi, ekspertų teigimu, 2004 m. pasipriešinimo G. W. Busho perrinkimo kampanijai G. Sorosas išleido 27 mln. JAV dolerių. Tačiau jis niekuomet atvirai nepalaikė Demokratų partijos.
2009 m. G. Sorosas atvirai užsipuolė Rusiją: pavadino ją viena iš pagrindinių „atvirosios visuomenės“ priešininkių Europoje ir pakvietė Europos Sąjungos šalis kurti vienodos energijos paskirstymo sistemos, kad atimtų iš Maskvos galimybę diktuoti energijos išteklių kainas. G. Sorosas įsitikinęs, kad būtina skirti kuo daugiau dėmesio buvusios Sovietų Sąjungos šalims ir ištraukti jas iš Rusijos įtakos zonos.
Deus ex machina
G. Soroso veikla visame pasaulyje buvo ir tebėra vertinama dviprasmiškai. Štai 1998 m. Kapitalo tyrimų centras (Capital Research Center) paskelbė rašytojos Rachel Ehrenfeld straipsnį, kuriame ji į šuns dienas deda G. Soroso narkotikų liberalizavimo, mirties ir socialines programas.
„Aš lyg koks deus ex machina – manyje slypi kažkas antgamtiško“, – taip G. Sorosas kalba apie save. „The New York Times“ (1996-12-17) jis pavaizduotas kaip didžiausias pasaulio labdarys.
G. Sorosas pasitelkia filantropiją, siekdamas pakeisti ar tiksliau – sugriauti Vakarų pasaulio, ypač amerikiečių, moralines vertybes ir pasaulėžiūrą.
Kai kiti remia menus ir aukštąjį mokslą ar siekia didesnės savo tautiečių gerovės, G. Sorosas finansuoja kampanijas, pritariančias eutanazijai ir uždraustų narkotikų įteisinimui“, – rašė R. Ehrenfeld.
G. Sorosas iš tikrųjų aktyviai remia vadinamąją marihuanos medikalizavimo iniciatyvą, kad būtų leista marihuaną legaliai rūkyti sunkiai sergantiems ligoniams, jeigu tai palengvintų jų kančias.
Vien 1996 m. šiam sumanymui propaguoti G. Sorosas išleido 980 tūkst. JAV dolerių.
Pats milijardierius knygoje „Soros on Soros“ (liet. „Sorosas apie Sorosą: “) rašo: „jeigu būtų mano valia, sukurčiau griežtai kontroliuojamą platinimo tinklą, kad daugumą narkotikų, išskyrus pačius pavojingiausius, tokius kaip krekas, būtų galima įsigyti teisėtai. Aš palaikyčiau kainas pakankamai žemas, kad būtų sužlugdyta neteisėta prekyba narkotikais. Pasiekęs šį tikslą, pradėčiau kainas kelti, panašiai kaip cigarečių akcizo mokestį, tačiau daryčiau išimtį registruotiems narkomanams, kad nebūtų skatinamas nusikalstamumas. Dalį pajamų panaudočiau prevencijai ir gydymui. Aš puoselėčiau visuomenėje panieką narkotikams.“
Dar vienas įdomus G. Soroso veiklos fragmentas – Amerikai skirtas „Mirties“ projektas (Project on Death in America), kuriuo buvo siekiama įteisinti eutanaziją. 1994 m., pristatydamas „Mirties“ projektą, G. Sorosas teigė: „Amerikoje, amžinai jauname krašte, žmonių senėjimas yra keblumas, o mirtis – nesėkmė. Mirtis mūsų laikais virto tabu objektu, kaip anksčiau – seksas.“ Pradinis finansinis milijardieriaus indėlis – 15 mln. JAV dolerių, kuriuos gavo Kolumbijos universiteto Gydytojų ir chirurgų koledžas.
R. Ehrenfeld spėja, kad dėmesį šiai problemai G. Sorosas sieja su savo mirusiu tėvu – kalbėdamas su „New Yorker“ žurnalistu (1995-01-23) jis išsamiai papasakojo apie savo tėvo kovą su vėžiu ir išreiškė nepritarimą jo nenorui mirti: „Deja, jis norėjo gyventi... Aš savotiškai juo nusivyliau.“
Gali būti, kad G. Soroso polinkis išaukštinti mirtį susijęs su faktu, kad jo motina, būdama Hemlocko bendrijos, kuri pritaria savižudybei, narė, iš gyvenimo pasitraukė savo noru.
„Taigi, pagaliau aišku, kad G. Sorosas yra kairuoliškas padaras, imigrantų rėmėjas, teisėmis besirūpinantis ir pinigų pertekęs liberalas. Jo „atviroji visuomenė“ reiškia ne laisvę, o savivalę. Jo vizija atmeta atsakingosios laisvės idėją teisių ir leidimų ideologijos naudai“, – apibendrina rašytoja R. Ehrenfeld.
Jį kritikuoja, jo nemėgsta, galbūt net nekenčia, tačiau vieno G. Soroso žodžio užtenka, kad investuotojai strimgalviais pultų pirkti ar parduoti įvairių finansinių priemonių. Todėl tikėtis, kad gudrusis spekuliantas, pasirinkęs šeimos verslą, artimiausioje ateityje tiesiog tylės, tikrai neverta.
G. Soroso niekada nedomino tik pinigai, nes, anot jo paties, nėra nieko beprasmiškesnio už pinigų darymą dėl pinigų. Amerikiečių biografijų autorius Robertas Slateris knygoje „SOROS: The Life, Time and Trading Secrets of the World’s Greatest Investor“ (liet. „SOROSAS. Gyvenimas, laikas ir dalykinės didžiausio pasaulyje investuotojo paslaptys“) pateikia pagrindinius G. Soroso gyvenimo ir veiklos principus, o labiausiai pabrėžia šį: „Įvaldykite chaosą ir praturtėsite.“