„Reikia labai daug praktikos, kad kilpa būtų užmegzta teisingai ir pasmerktasis nekentėtų. Žinau, nes tai man sakė senelis. Jis man paaiškino, koks menas už viso to slypi“, - teigia P. Kumaras.
Indija šiuo metu ieško profesionalaus koriko, ir P. Kumaras šioms pareigoms puikiai tiktų. Šalyje jau labai seniai mirties bausmės klausimu vyrauja prieštaringos nuomonės, ji taikoma tik „itin retais ypatingais atvejais“. Jau septynerius metus šalyje neįvykdyta nė viena mirties bausmė. Šiuo metu mirties bausmės šalyje laukia apie 350 kalinių – jie iki šiol nežino, koks jų likimas.
Tačiau šalies valdžia patiria vis didesnį spaudimą imtis griežtų priemonių užtikrinant saugumą, o paskutiniu metu buvo atmesti net keli mirties bausme nuteistų kalinių malonės prašymai. Galima spėti, kad jau po kelių mėnesių mirties nuosprendžio bent keli nusikaltėliai tikrai sulauks.
Didžiausia problema – profesionalių korikų trūkumas. Kai gegužę šalies prezidentė Pratibha Patil pranešė atmetanti Devinderio Palo Singho Bhullato ir Mahendros Nath Das malonės prašymus, kalėjimo Asame, kur kalinama M. Nath Das, vadovybė gėdingai pripažino neturinti koriko, todėl paprašė kitų šalies kalėjimų bent vieną „paskolinti“. Tiharo kalėjime Naujajame Delyje, kur laikomas D.P.S. Bhullaras, taip pat nėra koriko.
„Paskutinė mirties bausmė čia buvo įvykdyta prieš 22 metus, todėl laikyti koriko etatą mums neapsimokėjo“, - sakė minėtojo kalėjimo atstovas Sunilas Gupta.
P. Kumaras įsitikinęs, jog puikiai tiktų koriko pareigoms. Jo senelis, o vėliau ir tėvas, dirbo Meeruto kalėjime korikais. Tiesą sakant, jo senelis buvo tikras korikas profesionalas, o 1989 metais būtent jis pakorė Satwantą Singhą – viena iš dviejų apsauginių, nužudžiusių šalies ministrę pirmininkę Indirą Gandhi. Po tėvo mirties šį pavasarį P. Kumaras pasisiūlė koriko pareigoms. Kol kas 48 metų vyras dalyvavo dviejuose praktiniuose pokalbiuose dėl šio darbo.
Sėdėdamas ant suoliuko prie savo namų, septynių vaikų tėvas P. Kumaras pasakoja padėjęs savo seneliui vykdant ne vieną mirties bausmę. Vyras atskleidė, jog vieną kartą kalinį pakorė pats, nes senelis negalėjo ateiti į darbą. Pirmą kartą vykdant mirties bausmę seneliui P. Kumaras talkino 1992 metais – tuomet buvo pakarti du broliai žmogžudžiai.
„Surišau abiejų vyrų kojas. Mano senelis jiems užnėrė kilpas“, - prisimena būsimasis korikas. Po pirmosios egzekucijos vyras teigia jokių ypatingų emocijų nepatyręs ir nejutęs jokios baimės, nes apie šią akimirką svajojęs nuo pat mažų dienų.