Bet išvados galėtų būti lakoniška frazė iš A. B. Breiviko 1 500 puslapių manifesto „2083: A European Declaration of Independence“ (liet. „2083: Europos nepriklausomybės deklaracija“): Europoje esama kultūriškai komunistinio elito, kuris siekia sunaikinti Vakarų civilizaciją, Europos tradicijas, nacionalinį solidarumą ir krikščionybę (beje, Norvegijoje tik 4 proc. gyventojų turi islamiškas šaknis). Iškart užvirė ginčas, ar greta A. B. Breiviko pavardės tinka žodis krikščionis . Nežinia, ar kas pamena, bet po rugsėjo 11-osios ginčytasi, ar 19 lėktuvo pagrobėjų galima vadinti musulmonais.
Nors skamba drastiškai, žudynės tebuvo „viešųjų ryšių“ akcija, kuri padėjo A. B. Breiviko „2083“ atsidurti internete ir išpopuliarėti. Ir skaitytojų netrūksta. Europos vertybių „gelbėtojas tamplierius“ nuo islamo invazijos islamistų grupuotės „Al Qaeda“ metodais. Tarptautinės žiniasklaidos apklausti ekspertai iliuzijų nepuoselėjo. Daugiau nei 25 metus su kraštutinėmis dešiniųjų grupuotėmis kovojantis agentas Rickas Eatonas interviu vokiečių dienraščiui „Süddeutsche Zeitung“ sakė nemanąs, kad šis atvejis Norvegijoje yra paskutinis.
Šiuolaikinio pasaulio atspalviai
2001 m. rugsėjo 11-oji įrašyta visuose šiuolaikinės istorijos vadovėliuose. Devyniolika su „Al Qaeda“ susijusių teroristų užgrobė keturis keleivinius lėktuvus ir jais atakavo Niujorko Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius, Pentagoną, o ketvirtas lėktuvas nukrito, kai keleiviai pabandė perimti lėktuvo kontrolę iš teroristų. Manoma, kad jis turėjo rėžtis į Baltuosius rūmus. Atakos nusinešė beveik 3 tūkst. žmonių gyvybių.
Kai sektos „Aum Sinrike“ nariai 1995 m. Tokijo metro papurškė zarino dujų, žuvo 12 žmonių, daugiau nei 5 tūkst. buvo sužeista. 1994 m. „Aum Sinrike“ zarino dujomis Matsumoto mieste, Nagano prefektūroje, nunuodijo 7 žmones ir 144 sužeidė. Kai „Liaudies šventyklos“ sektos Gajanoje įkurtą Džonstauno miestą 1978 m. lapkričio 18 d. aplankė JAV kongresmenas Leo Ryanas, dalis žmonių panoro palikti sektą. Apsaugos darbuotojai sušaudė ne tik juos, bet ir kongresmeną bei jį lydėjusius žurnalistus. Tą pačią dieną sektos lyderis Jimas Jonesas įsakė sektos nariams nusinuodyti, o tie, kurie priešinosi, buvo sušaudyti. Žuvo daugiau nei 900 sektos narių. Dauguma vadinamųjų žudikių sektų tiki Apokalipse ir savo nariams žada, kad jie bus vieninteliai išsigelbėję, kai ateis pasaulio pabaiga.
Prieš pustrečių metų Lietuvą sukrėtė žinia apie per savaitę įvykusias trijų nepilnamečių merginų savižudybes viename šalies didmiesčių. Dvi iš šios nelaimingosios trijulės mokėsi dailės gimnazijoje ir buvo vienos geriausių moksleivių. Tuomet žiniasklaidos žvilgsnis krypo į jaunimo judėjimą „Emo“, kuris viešai nepropaguoja savižudybės, bet kai kurie jo nariai mano, kad teatrališkai numirti yra sektinas pavyzdys.
Didžiosios Britanijos sostinėje plykstelėjusios riaušės išplito į kitus miestus. Birmingame automobiliu pervažiuoti trys žmonės vėliau ligoninėje mirė, Mančesterį sukrėtė didžiausios riaušės per 30 metų. Neapsikentę Londono ir kitų miestų gyventojai ėmė patys saugoti ir ginti savo rajonus nuo plėšikautojų bei padegėjų. Trys azijiečiai, kurie buvo partrenkti Birmingame, buvo vieni iš tų, kurie patruliavo savo gyvenamajame rajone ir saugojo parduotuves nuo plėšikautojų.
Vokietijos Vunzydelio miesto Evangelikų bažnyčia, spaudžiama vietos bendruomenės, nepratęsė žemės nuomos toje kapinių vietoje, kur buvo palaidotas nacių veikėjas ir Adolfo Hitlerio bendražygis, padėjęs jam parašyti „Mein Kampf“ (liet. „Mano kova“), Rudolfas Hessas. Priežastis – kapas buvo tapęs nostalgiją Trečiajam Reichui jaučiančių neonacių lankymo vieta. Antisemitinėje italų interneto svetainėje liepą paskelbtas juodasis sąrašas, kuriame surašyti 162 Italijos universitetuose dirbantys žydų profesoriai, taip pat žydų prokurorai ir parduotuvių, restoranų, kavinių bei kitų įmonių savininkai. Sąrašo sudarytojai ragino boikotuoti šios tautybės atstovus, o į sąrašą įrašytus profesorius ir prokurorus – išmesti iš darbo.
Nyderlanduose sparčiai populiarėjančios kraštutinės dešiniosios partijos lyderis Geertas Vildersas liepą išteisintas teismo procese už viešą kalbą, kurioje musulmonams šventą knygą Koraną prilygino „Mein Kampf“. Pasak žiniasklaidos, šis sprendimas veikiausiai dar padidins susipriešinimą tarp islamo ir Vakarų. Praėjus vos kelioms valandoms po žudynių Norvegijoje, rusų socialiniame tinkle „VKontakte“ atsirado bent dešimt grupių, kurias vienijo šūkis „Breivikas – baltosios rasės herojus“. Kaip teigiama „Newsweek“ straipsnyje „Fascist Russia?“ (liet. „Fašistinė Rusija?“), Kremlius mėgina patraukti kraštutinius nacionalistus į savo pusę: kovą oficialiai pasiūlė bendradarbiauti nacionaldemokratų judėjimui, kurio lyderis Dmitrijus Feoktistovas agituoja kurti etniškai grynus rusiškus rajonus. Vis dėlto situacija Rusijoje paini ir nenuspėjama, nes radikalios nuotaikos šalyje labai stiprios.
Kas sieja šias ir panašias istorijas?
Tapatybės atsisakymo kultūra
Mokslininkai jau kelis dešimtmečius rašo apie vadinamąsias rizikos visuomenes. Iš tiesų negyvename saugiame pasaulyje – ne vien todėl, kad negalime būti tikri, jog nebūsime užpulti nusikaltėlių, bet ir dėl bendresnių dalykų. Žmonės nėra tikri, kad išsaugos darbo vietas, netenka socialinių garantijų, žiniasklaidoje mirga pranešimai apie pasaulio finansines grėsmes ir t. t. Prieš keletą dešimtmečių pastovumo buvo daugiau, visuomenės tai įprato vertinti kaip savaime suprantamą dalyką. Kai reikalai ėmė dramatiškai keistis, žmonės į tai ėmė reaguoti, pavieniui ir grupėmis. Dabar gyvename rizikos kultūroje, reakcija į beatodairišką riziką – baimės kultūra.
Politologo, islamo specialisto Egdūno Račiaus teigimu, pasauliniu mastu vykstantis idėjų, ideologijų, gyvenimo būdų maišymasis ir reakcija į tai atskleidžia įtampas, kurių sąlygomis gyvename. Šiuo atveju dera kalbėti apie tuos, kurie pritaria maišymuisi, ir žmones, kurie tikriausiai vadintini reakcionieriais ir kurie norėtų išlaikyti savo vertybes grynas.
Pasak psichoanalitiko Tomo Viliaus Kajoko, globalumas tapo privalomas, tapatybės atsisakymas yra modernumo ženklas. Jei stengiesi išlaikyti vienokią ar kitokią tapatybę, esi nepageidaujamas arba apskritai priešas. Kai A. B. Breivikas savo manifeste kalba apie kultūrinį marksizmą, norime to ar nenorime, tai dalykas, apie kurį „tarp savų“ šneka daugelis. Kai nėra auditorijos, kurioje apie tai galima atvirai diskutuoti, vieną dieną atsiranda tas, kas ateina su šautuvu ar bomba.
Dar vienas paradoksas – žmonių elgesį nustojo veikti viešumas. Jei teisiškai viskas be priekaištų, visa kita tiesiog nesvarbu. Maždaug taip pat, kaip su narkotikais – jei medžiaga neįtraukta į narkotinių medžiagų sąrašą, jos platintoją sunku apkaltinti, nors visi žino, kad iš tiesų tai yra narkotikas. Bet įstatymai dar neužtikrina teisingumo. Tokiu atveju maištas rodo paliktųjų užribyje neviltį, norą pasakyti, kad teisingumo reikia visiems.
Iliuzijos dėl „naujo žmogaus“
Lietuvos egzorcistų asociacijos narys, teologijos daktaras Arnoldas Valkauskas sako, kad medicininiu požiūriu šiuo metu Žemėje gyventi gal ir saugiau negu ankstesniais amžiais, tačiau dvasiniu – tikrai ne. Psichologiškai žmogus netikėti negali, dabar jis priverstas rinktis iš gausybės srovių, judėjimų ir subkultūrų siūlomų „dvasinių vaistų“. Amerikoje 1993-iaisiais buvo 800 įvairių judėjimų, kurie propagavo įvairius dvasinius mokymus. Labai dažnai tie mokymai yra destruktyvūs. Sunku pasakyti, ar tai savaiminis veiksmas, ar kieno nors diriguojamas, bet su visuomenės manipuliavimu susijusių sąmokslo teorijų neįrodysi. 2008 m. šalia Romos vykusioje dvasininkų konferencijoje kai kurie lektoriai tiesiai sakė, kad masoniškas pasaulio pertvarkymo planas veikia. Tad reikia sukurti „naują žmogų“, kuris bus geriau prisitaikęs gyventi šiuolaikinėje tikrovėje. Daug ženklų rodo, kad „naujas žmogus“ – tai tas, kuriuo galima manipuliuoti. O manipuliuoti lengviau tokiu žmogumi, kuris neturi dvasinio stuburo.
Pasak T. V. Kajoko, nei Andersas Behringas Breivikas, nei Osama bin Ladenas nėra anomalijos pasaulio istorijoje – visais laikais galima rasti žiaurumą sėjusių žmonių. Tiesiog žmogaus atmintis linkusi kai kuriuos dalykus kuo greičiau pamiršti. Vien šviesiomis spalvomis piešiame herojus, bet tikrovė neretai parodo, kad jie nėra tokie šviesūs. Skandinavų sagos, kuriose herojų netrūksta, pasakoja apie vienos giminės konfliktus su kita gimine. Savi išaukštinami, svetimi paišomi juodžiausiomis spalvomis. Šia prasme Žemėje nelabai kas pasikeitė. Be to, pasaulis vis dar labai margas ir ekonomiškai nevienodas – vieno iš dviejų automobilių priverstas atsisakyti europietis sprendžia kitus egzistencinius klausimus nei, tarkim, badaujanti šeima Afrikoje, bandanti gelbėti savo vaikelį nuo mirties dėl paprasčiausio viduriavimo. Solidarumo pasaulyje trūksta.
Jo Didenybė Liberalizmas
Ideologijos tampa grėsme, kai dėl jų žūsta žmonės, nesvarbu, jos liberalios ar totalitarinės. XIX a. daug nelaimių Vakaruose atnešė laukinis kapitalizmas, XX a. rykštė buvo totalitarinės nacizmo ir komunizmo ideologijos. Pasak E. Račiaus, esama pagrindo teigti, kad XXI a. dramatiškai startuoja su liberalizmo ženklu. Tai kraštutinis liberalizmas ir beribė tolerancija sukelia į A. B. Breiviko panašias reakcijas. Šoką išgyvenanti visuomenė kol kas neturi jėgų aiškintis, kiek „tylių“ šalininkų turi šis žmogus.
Psichoanalitiko T. V. Kajoko nuomone, žodį tolerancija mūsų laikais neretai tenka rašyti kabutėse, nes pakantumas tapo politinio žargono dalimi. Kai tolerancija tapo politiniu štampu, ji prarado savo pirminę reikšmę. Liberalizmas agituoja laisvę žmogui pačiam pasirinkti gyvenimo stilių. Tačiau kai tampa politine vėliava, jis ne leidžia, o reikalauja, primeta tam tikrą stilių. Teiginys, kad yra visuotinės taisyklės ir jų privalu laikytis, patogus politikams ir spekuliaciniam kapitalui. Tokia padėtis patogi mažumai, jai išlaikyti ir pasitelkiami tokie burtažodžiai kaip liberalizmas.
Dr. A. Valkausko teigimu, pinigų valdžia yra tam tikra stabmeldystės forma. Pajutęs pinigų galią, žmogus pats ima jaustis esąs dievas, praranda autentišką santykį su tikrove ir supratimą apie savo ribotumą. Juk ir Lietuvoje yra turčių, skelbiančių, kad sukūrė savo religiją. Gavus valdžią, kurią suteikia ir pinigai, maga ir Dievą „pastumti“ į šalį. Kartu „stumiamos“ ir vertybės, ilgus šimtmečius laikytos esminėmis. Jų vietą užima malonumų ir vartojimo propaganda. Be to, tenka pripažinti, kad šiuolaikinė visuomenė stokoja įtikinamų pavyzdžių apie žmones, kurie vadovaujasi vertybėmis. Tai nereiškia, kad tokių žmonių nėra – tiesiog nėra deramo pranešimo apie juos.
Liberalizmas šiuolaikiniame pasaulyje reiškia bet kokių ribų atsisakymą. Taigi pokalbis apie esminius dalykus, tarkim, dorovę, tampa neįmanomas. Išgyvename akivaizdžią autentiškumo krizę. Kai nežinai, kas esi, nelabai supranti, kur link turi eiti. O protas veikia, mąstymo juk nesustabdysi, tad žmogus XXI a. ir blaškosi į visas puses. Viena tų pusių – bėgimas nuo tikrovės. Tinka viskas: pinigai, narkotikai, ezoterinės subkultūros...
Viltis – bendruomenė?
Todėl vis svarbesnis atrodo bendruomenės vaidmuo. Reikalai nėra visiškai beviltiški. Britų spaudoje galima perskaityti apie tai, kaip bendruomenės priešinasi didžiųjų prekybos tinklų invazijai. Pavyzdžiui, miestelio bendruomenė nesutinka, kad jame atsirastų prekybos centras „Tesco“. Pagal „liberalias“ visuotinio kapitalizmo taisykles „Tesco“ miestelyje įsikurti gali, tačiau vietos žmonės ima ir nesutinka.
Vieno Birmingame žuvusiojo tėvas Tariqas Jahanas, netekęs savo 21 metų sūnaus Haroono, kitų azijiečių bendruomenės narių prašė nekeršyti automobiliu važiavusiems juodaodžiams. Tokia yra vakarietiška tradicija – asmeniškai nesitaikstyti ir kovoti su prievarta. Maištų Didžiojoje Britanijoje mastas buvo didžiulis, o aukų skaičius – minimalus. Tikriausiai tai ir yra demokratijos stiprybė, kai net reaguojant į neteisėtus veiksmus neperžengiama riba, kurią perėjęs reaguojantysis nusileistų iki riaušininko lygio.