O dar amerikiečiai, palaikantys vos ne kiekvieną žydų žingsnį, veda į neviltį Europos valstybes ir taip skatina arabų radikalizmą. Antisemitizmas Europoje tampa vis grėsmingesniu reiškiniu.

Pavasarį vykusi Berlyno konferencija pripažino, kad dauguma pastaraisiais metais Europoje įvykdytų antisemitinių išpuolių yra 2000 metais prasidėjusios palestiniečių intifados pasekmė.

Vos ne kasdien televizorių ekranuose matome vaizdus iš Gazos ruožo: bėgantys palestiniečių būriai, lydimi dūmų debesies, degantys automobiliai ir raudančios moterys. Gazos ruožas yra skurdžiausia Palestinos autonomijos teritorija. Nedaug kas čia turi darbo. Palyginti su Gazos ruožu, Vakarų kranto gyvenvietės, Ramala, kurioje užblokuotas Arafatas, yra klestintis Vilniaus Antakalnio rajonas. Islamo rezistencijos judėjimas "Hamas" Gazos ruože turi savo karinę pramonę ir tūkstančius savanorių, pasiryžusių eiti į mirtį.

Per pirmąją intifadą prieš penkiolika metų "Hamas" įkūrė šeichas Ahmedas Jasinas. Šis judėjimas greitai tapo populiarus tarp jaunų Palestinos arabų. Ir ne tik todėl, kad jis nesusitaiko su arabų žemių okupacija, bet ir todėl, kad "Hamas" atrodo švaresnis negu Arafato Palestinos autonomija, kuri iššvaistė milijonus dolerių, gautų iš užsienio. Nors Arafatas tebelieka Palestinos pasipriešinimo simboliu, jo organizacija daugelio palestiniečių akyse yra korumpuota ir susikompromitavusi. O "Hamas" save pateikia kaip Alachui atsidavusią jėgą, siekiančią sukurti vieno kalifo valdomą islamišką valstybę Palestinoje, Egipte, Libane ir Saudo Arabijoje. Šioje valstybėje nėra vietos žydų valstybei. Jie nesiruošia toleruoti jokios neislamiškos valstybės šiose žemėse.

"The New Yorker" korespondentą Davidą Remniką nustebino "Hamas" atstovo spaudai bandymas racionaliai pagrįsti Izraelio vaikų žudymą: "Jūs turite suprasti, kad kiekvienas Izraelio pilietis, sulaukęs aštuoniolikos metų, turi tarnauti armijoje. Jis dvejus ar trejus metus tarnaus okupuotose teritorijose. Vienas trečdalis liks kareiviais, likusieji išeis į atsargą. Izraelis turi šešis milijonus žmonių ir per dvi dienas jis gali mobilizuoti milijoną kareivių. Visi naujai įsikūrę gyventojai turi būti laikomi okupantais. Niekas nesidžiaugia žudydamas vaikus. Niekas. Bet mes negalime užmiršti savo vaikų kraujo. Ir atsiminkite, kaip sako Koranas – "akis už akį". Savo ruožtu Izraelio premjeras Šaronas nori ne tik fiziškai sunaikinti "Hamas" judėjimą, bet jau nebe susilpninti, o nuversti ir galbūt net nužudyti Arafatą. Taktika aiški, bet strategija miglota.

Generolas Arielis Šaronas, kuris dalyvavo visuose Izraelio ir arabų šalių karuose nuo 1948 metų, per karą Libane pramintas Beiruto skerdiku, iš dalies išprovokavo antrąją palestiniečių intifadą.

Darbo partijos lyderio, Nobelio premijos laureato Šimono Pereso vizija sukurti "Naujuosius Artimuosius Rytus", tai yra, tokią politinę sistemą, kurioje Izraelis galėtų bendradarbiauti su demokratiškai orientuota Sirija ir įstoti į Arabų lygą, nuo pat pradžių buvo tokia chimeriška, kad niekas, išskyrus patį Peresą, ja netikėjo. 1993 metais išėjo Pereso knyga "The New Middle East", kuriai įtaką padarė Europoje vykstantys ekonominės ir politinės integracijos procesai. Šie procesai, Pereso manymu, galėjo užtikrinti ilgalaikį politinį saugumą Artimuosiuose Rytuose.

1994 metų Oslo susitarimas tarp Izraelio ir Palestinos arabų buvo suteikęs vilties, kad pirmą kartą po 1977 metų Egipto prezidento Anvaro Sadato kelionės į Jeruzalę gali pavykti susitarti. Tačiau taikos procesas žlugo. Žydai niekada per daug nepasitikėjo Arafatu. Ne be reikalo.

1994 metų gegužę, po Oslo susitarimo, kalbėdamas Johanesburgo mečetėje, Arafatas pareiškė, kad Oslo susitarimas turėtų būti suprantamas kaip taktinis manevras, kad tai lyg Hudajaus taikos sutartis, kurią VII amžiuje musulmonai buvo sudarę su kuraišų gentimi, tačiau vėliau ją sulaužė ir užėmė Meką.

1995 metais buvo nužudytas premjeras Icchakas Rabinas – vienas iš žydų ir palestiniečių susitarimo iniciatorių.

Po metų tyliai stebint Arafatui Palestinos autonomijoje teroras vėl atsinaujino. Tada net patys didžiausi optimistai pradėjo suvokti, kad Arafato tikslas yra ne taiki žydų ir palestiniečių valstybių koegzistencija, o nuolatinės įtampos kurstymas. 2000 metais Kemp Deivide Izraelio premjeras Ehudas Barakas pasiūlė Arafatui gausybę nuolaidų. Jis atidavė Palestinos autonomijai visą Gazos ruožą ir Vakarų krantą, padalijo Jeruzalę ir pažadėjo iškelti kai kurias žydų gyvenvietes. Dėl vienintelio svarbaus punkto Barakas atsisakė derėtis – dėl leidimo grįžti Palestinos pabėgėliams, išvykusiems po 1948 metų.

Arafatui atsirado pretekstas atmesti pasiūlymus, ir 2000 metų rugsėjį, kai "Likud" lyderis Arielis Šaronas aplankė Uolos šventyklą Jeruzalėje (pasaulio arabai tai palaikė įžeidimu), prasidėjo antroji intifada. Tada ir man teko būti Jeruzalėje. Dar nebuvo aukų, bet į autobusą, važiuojantį pro arabų gyvenamus rajonus, vaikai mėtė akmenis, vakarais jau girdėjosi susišaudymai netoli Betliejaus ir Izraelio malūnsparnių, leidžiančių žalias signalines raketas, gausmas sutemose.

"Izraelis negali sau leisti pralaimėti nė vieno svarbaus karo, nes tai reikštų demokratinės žydų valstybės žlugimą. Tačiau didelė dalis europiečių mano, jog Izraelis kažką daro blogai: jis niekada nesileidžia į kompromisus, politinėms problemoms spręsti mieliau renkasi karines priemones", – sako buvęs Švedijos ministras pirmininkas Peras Ahlmarkas. Tačiau ar tai reiškia, kad Izraelio politika negali būti kritikuojama, o bet kokia žydų kritika yra antisemitizmo apraiška?

XX amžiaus pradžioje, didelių imperijų žlugimo išvakarėse, pavergtos Europos tautos svajojo sukurti "tautas-valstybes", kuriose čekai, lenkai, lietuviai, serbai, armėnai galėtų gyventi laisvai ir būti savo likimo šeimininkais. Kai pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui žlugo Habsburgų ir Romanovų imperijos, dauguma tautų įgijo galimybių realizuoti savo svajones. Tačiau, susikūrus naujosioms valstybėms, atsirado "privilegijuotos" tautos, jos pradėjo spausti toje pačioje valstybėje gyvenančias neprivilegijuotas, "antrarūšes" mažumas. Tarsi amžinus svetimuosius žemėse, kuriose šie gyveno nuo senų laikų.

Tačiau vienas tautinis judėjimas dėl savo ambicijų realizavimo buvo sunerimęs ir įpykęs. Sionistų svajonė sukurti tautinę valstybę turėjo palaukti, kol turkus Palestinoje pakeitė imperinė Britanijos valdžia. Žydų valstybės kūrimo procesas užtruko iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Ir tiktai 1948 metais žydų tautinė valstybė Palestinoje tapo realybe.

Tačiau Izraelio valstybės įkūrėjai buvo veikiami tų pačių principų ir idėjų kaip ir jų bendraminčiai XX amžiaus pradžioje Varšuvoje, Vilniuje ar Bukarešte. Nieko nuostabaus, kad Izraelio etnoreliginio identiteto apibrėžimas ir diskriminacija "svetimųjų" atžvilgiu visada labiau panėšėjo į tarpukario Lenkijos ar Rumunijos praktiką, o ne į demokratinių valstybių elgesį.

Žinoma, Izraelis yra europietiška sala arabų pasaulyje, tačiau šioje valstybėje XIX amžiaus tautiniai projektai susikerta su šiandien visuotinai pripažintais pilietinių teisių, atvirų sienų ir tarptautinės teisės prioriteto principais. Moderniosios demokratijos požiūriu, pati "žydų valstybės" idėja – valstybės, kurioje žydai ir judėjų religija turi išskirtines teises, – yra gimusi kitoje vietoje ir kitu laiku. Liberalūs autoriai teigia, kad šiandieninis Izraelis yra anachronizmas.

Tačiau yra vienas aspektas, kuriuo Izraelis skiriasi nuo valstybių, atsiradusių imperijų kolapso laikotarpiu. Izraelis yra demokratinė valstybė, vienintelė demokratija Artimųjų Rytų regione. Iš čia ir kyla šiandieninė dilema. Po 1967 metų karo ir arabų apgyvendintų žemių užėmimo Izraelis dabar turi tris ateities galimybes. Jis gali iškeldinti žydų gyvenvietes iš Gazos ruožo ir Vakarų kranto ir sugrįžti prie tokios valstybės ribų, kur žydai sudarytų absoliučią daugumą. Taip išliktų ir demokratija, ir žydų valstybė.

Izraelis gali ir toliau laikyti kariuomenę okupuotose "Samarijoje", Judėjoje ir Gazos ruože. Bet tokioje valstybėje po kelerių metų arabų gyventojai sudarys daugumą. Tokiu būdu Izraelis taps žydų valstybe su "antrarūšių" gyventojų dauguma, tačiau vargu ar išliks demokratine šalimi. Kažin ar galima būti ir viena, ir kita.

Yra trečioji galimybė. Izraelis gali išlaikyti okupuotų teritorijų kontrolę, deportuoti Palestinos arabus arba priversti juos emigruoti sudarydamas tokias sąlygas, kuriomis būtų neįmanoma išgyventi. Šiuo atveju Izraelis galėtų išlikti ir žydų valstybe, ir formalia demokratija su rinkimais ir politinėmis partijomis, tačiau etninis valymas, kaip valstybės strateginis tikslas, tarptautinės teisės laužymas pasaulio akyse Izraelį paverstų valstybe non grata.

Galbūt trečioji galimybė sunkiai įsivaizduojama? Tačiau verta prisiminti, kad žemių atiminėjimas iš Vakarų kranto gyventojų arabų ir žydų gyvenviečių statyba vyksta jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus, o dešinieji Izraelio generolai ir politikai neslepia savo radikalių planų. Izraelio politiką šiandien diktuoja "Likud" partija, kurios ištakos – Menahemo Begino po karo sukurtoje "Herut" partijoje. Savo ruožtu "Herut" partijos nariai yra palikuonys Žabotinskio revizionistų-sionistų, kurie be jokių kompromisų vykdė etninį valymą Palestinoje ir organizuodavo politines žmogžudystes.

Palestiniečių savižudžiai niekada nesunaikins Izraelio valstybės. Palestiniečiai neturi jokių kitų ginklų, išskyrus "šachidų diržus". Žinoma, kai kurie arabų radikalai kovos iki pat mirties, kad nustumtų žydus į jūrą, tačiau jie nekelia strateginio pavojaus Izraeliui, ir Izraelio kariškiai tai puikiai supranta. Izraelis labiau negu "Hamas" ir "Al Aksos kankinių" bijosi gausėjančio arabų gyventojų prieaugio "Didžiajame Izraelyje", visuomenės pilietinės sistemos ir politinės kultūros irimo proceso. Kaip rašo žymus publicistas Avramas Burgas, "po dviejų tūkstančių metų kovos dėl išlikimo Izraelio realybė šiandien – kolonijinė valstybė, valdoma korumpuotos klikos, kuri niekina ir parodijuoja teisę ir pilietinę moralę".

Izraelio elgesys yra galvos skausmas JAV užsienio politikai. Remiamas JAV Izraelis nuolat atsisako pripažinti JT rezoliucijas dėl okupuotų teritorijų ir žydų gyvenviečių statybos nutraukimo, Hagos teismo nutartį dėl naujosios sienos statybos prieštaravimo tarptautinei teisei. Izraelis yra vienintelė valstybė Artimuosiuose Rytuose, turinti masinio naikinimo ginklą. Vašingtonas į tai nekreipia dėmesio.

Dabar jau aišku, kad karo Irake priežastys nebuvo tos, apie kurias kalbėta prieš karinę operaciją. JAV administracijos strateginis tikslas buvo destabilizuoti, o vėliau pertvarkyti Artimųjų Rytų žemėlapį Izraeliui palankia kryptimi. "Kelias į Artimųjų Rytų taikos procesą veda per Bagdadą", – tokiu principu buvo grindžiama Busho administracijos ir Izraelio lobistų Amerikoje pozicija. Dabar jau aišku: kai kurie Busho kabineto nariai tikrai tikėjo, kad, sunaikindami didžiausią Izraelio priešą, įgis tiek įtakos Izraeliui ir žydų lobistams, kad galės pasiekti kompromisų dėl taikos susitarimo spausdami Izraelį. Kita dalis manė, kad Irako sutriuškinimas demoralizuos palestiniečius ir sumažins arabų šalių paramą jiems, kad amerikiečiams pavyks primesti sąlygas ir bus atsisakyta kurti Palestinos valstybę. Dabar jau žinome – taip neįvyko. Tereikėjo pastudijuoti istoriją. Penkis kartus Izraelis sumušė arabų armijas, tačiau dėl to nesumažėjo nei palestiniečių pasipriešinimas, nei arabų šalių parama jiems.

Artimieji Rytai turi alternatyvą: etniškai švarus "Didysis Izraelis" arba vieninga, integruota dviejų tautų – žydų ir arabų – valstybė. Bet galbūt nebėra vietos ir žydų valstybei? Dauguma Europos gyventojų gyvena pliuralistinėse valstybėse, kurios yra daugiatautės ir daugiakultūrės. Atrodo, kad "krikščioniška Europa" – jau mirusi sąvoka. Toks apibūdinimas nėra įtrauktas į Europos Sąjungos Konstituciją. Vakarų civilizacija šiandien yra Londono miniatiūra – krikščionių, musulmonų, indų, arabų ir gausybės kitų tautų, spalvų, religijų ir kalbų mišinys. Žinoma, egzistuoja ir priešiškumas bei radikalizmas dėl gausėjančios imigracijos, bet Europa vis dėlto yra daugiakultūrė ir margaspalvė lygių piliečių samplaika.

Iš pirmo žvilgsnio Izraelyje taip pat egzistuoja daugiakultūrė visuomenė, bet ji skiriasi nuo kitų demokratinių valstybių savo etnoreliginiais kriterijais, pagal kuriuos yra skirstomi šalies piliečiai.

Šimtmečiais Izraelis turėjo specifinę žydų tautos sampratą. Po 1948 metų šalis priėmė šimtus tūkstančių Europos žydų pabėgėlių, kurie nebeturėjo kur vykti. Be Izraelio jų egzistencija būtų buvusi desperatiška. Izraeliui reikėjo žydų, o žydams reikėjo Izraelio. Valstybės gimimas buvo nulemtas Holokausto, velniško plano, siekusio išnaikinti visą tautą. Tačiau europiečių kritika Izraelio atžvilgiu net šiandien laikoma politiškai nekorektišku dalyku. Pero Ahlmarko mintys yra tokio "korektiškumo" iliustracija: "Didelė antisionizmo ir antiamerikanizmo dalis kyla iš pasąmoninės europiečių kaltės dėl Holokausto. Dabar manoma, jog žydų genocido aukos – ir jų vaikai bei anūkai – daro tą patį, kas buvo padaryta jiems. Žudiką prilygindami aukai nusiplauname rankas".

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui žydai, kurie negyveno Izraelyje, buvo veikiami žydų valstybės egzistencijos. Pagaliau Izraelio tauta turi savo valstybę, saugią vietą ir priminimą, kad žydai išliko ir kovoja. Kol nebuvo Izraelio valstybės, žydai gyvendami tarp krikščionių jautėsi užguiti ir nesaugūs. Dabar jie įgijo pagrindą atsitiesti ir didžiuotis.

Tačiau paskutinį praeito šimtmečio dešimtmetį padėtis gerokai pakito.

Dabar pasaulio valstybėse gyvenantys žydai jaučiasi puolami už tuos veiksmus, kurių jie nepadarė. Bet šį kartą dažnai pagrindą puolimui suteikia ne krikščionių, bet žydų valstybės elgesys. Žydų diaspora negali daryti įtakos Izraelio politikams, bet žydai su jais tapatinami, ir ne tik todėl, kad Izraelis nuolat tai primena ir reikalauja moralinės ištikimybės. Pavyzdys – nesenas Šarono kreipimasis į Prancūzijos žydus, kviečiantis juos atvykti į Izraelį.

Antisemitiniai išpuoliai Europoje daugiausia yra vykdomi jaunų musulmonų, kurie taip siekia paveikti Izraelį. Dešinioji Izraelio politika šiandien kelia problemų ne tik Amerikai, Izraeliui, bet ir žydams visame pasaulyje.

Dabartinėje "kultūrų ar civilizacijų kovoje" tarp atviros, pliuralistinės demokratinės visuomenės ir siauro, netolerantiško etnocentrizmo nežinia kurioje pusėje atsiduria Izraelis?

Statoma istorijoje pasiklydusi siena (kai kur siekianti 4 metrus), prikaišiota modernių technologinių įrenginių. Ši užtvara – tai apkasų, elektroninių daviklių, išartų juostų zona. Ji okupuoja, skiria ir grobia arabų žemes, naikina kaimus, dirbamus laukus ir tai, kas dar liko iš žydų ir arabų bendrabūvio. Sienos kaina – apie 1 mln. dolerių už mylią ir kažin ar ji suteiks ką nors daugiau, išskyrus diskomfortą. Kaip ir Berlyno siena – tai moralinis ir institucinis režimo bankroto įrodymas.

Naują požiūrį Artimuosiuose Rytuose suformuotų naujos politinės klasės, naujas elitas – ir žydų, ir Palestinos arabų, kuriuos dabar valdo korumpuoti dviveidžiai, pusėje.

Bendros žydų ir arabų valstybės Palestinoje idėja atrodo utopinė, bet ar ne utopinė buvo prieš šimtą metų Eretz-Israel sukūrimo idėja? Šiaip ar taip, kitos galimybės kur kas blogesnės.