Sportinį azartą kiek atšaldė Latvijos generalinis prokuroras Ėrikas Kalnmeieras – interviu leidiniui „Lietišķā Diena“ jis pareiškė, kad šalyje nevyksta jokia „oligarchų medžioklė“. Nes Baudžiamajame kodekse nėra nustatyta atsakomybė už tai, kad žmogus yra oligarchas. Tačiau Latvijoje turbūt nerasi žmogaus, kuris nežino savų, tai yra latviškų, oligarchų pavardžių ir neįtaria, kodėl jie kelia pavojų valstybei, vadinasi, ir jiems patiems. Vis dėlto verta pabandyti apibrėžti, kas yra oligarchija ir ką galima vadinti oligarchu. Kaip teigiama klasikinėje apibrėžtyje, oligarchija yra politinė santvarka. Grubiai tariant, tai turtingos ir „kalti pinigą“ mėgstančios mažumos valdžia. Pasak politologų, oligarchinės santvarkos varomoji jėga yra godumas, o ypatingas sąlygas visam tam sukuria visuomenės vertybių sistema, kitais žodžiais tariant, polinkis atvirai ar slapta žavėtis turtingaisiais ir galingaisiais, nes jie geriau žino, ką ir kaip reikia daryti. Žinoma, oligarchija atitinka klasikinius demokratijos kriterijus – dalyvauti šalies valdyme teisę turi visi piliečiai, bet visa valdžia būna sutelkta nedidelės žmonių grupės rankose. Ekspertai pabrėžia: oligarchinis valdymas paremtas turtingo elito dominavimu valdžioje – tai verslininkai, politikai, teisėsaugininkai ir net šešėliniai veikėjai. Paprastai oligarchija būdinga toms valstybėms, kuriose klesti turtinė nelygybė. Ir taip jau susiklosto, kad rinkėjai patiki tais, kurie „verslą pastatė ant kojų, taigi ir su valstybės reikalais susitvarkys“.
Beje, būtina pabrėžti, kad tai, jog esi turtingas ir sėkmingas verslininkas, jokiu būdu nereiškia, kad esi oligarchas. Tokia suvulgarinta oligarcho samprata atkeliavo iš Rusijos, kur tam tikrą turimų milijonų ribą peržengęs asmuo automatiškai pakrikštijamas oligarchu. Lietuvoje ir Latvijoje viskas daug sudėtingiau ir painiau. Ir tai – ne tik pasiklydimas vertime.
Geležinis trijų A kumštis
Kaip mano buvęs „Man-Tess“ savininkas, žinomas milijonierius Julius Kruminas, Latvijos oligarchai trukdo visavertei Rygos laisvojo uosto plėtrai. Interviu laikraščiui „Dienas bizness“ (2011-05-19) verslininkas papasakojo, kad nuo 2000 m. jam uoste nepavyko pastatyti nieko naujo, nes atsakingi asmenys neremia jokių plėtros planų. Anot J. Krumino, savo laiku jis buvo susitaręs su Rygos meru Gundaru Bojaru dėl terminalo statybos Rygos uoste, bet dėl šio projekto balsuojant miesto Dūmoje pritrūko dviejų balsų. „Tik vėliau sužinojau, kad buvo skambutis iš Ventspilio. Statyti terminalo neleido. Todėl Rygos uostas nutraukė nuomos sutartį ir norėjo atsiimti žemės sklypą. Žinau, jog buvo siūlomi 2 mln. eurų, kad sklypą iš manęs atimtų ir perduotų kitiems. Tuo metu visus šiuos klausimus sprendė trys A, – pasakojo J. Kruminas. – Prieš septynerius metus Aivaras Lembergas (Ventspilio meras) pasakė, kad Ryga turėtų tapti jachtų uostu, o kroviniai turėtų keliauti per Ventspilį. Norime to ar nenorime, bet jeigu Rygai tenka stambus projektas, kviečiami žalieji ir pradedama ieškoti galimos žalos gamtai.“ Pasak milijonieriaus, dabar šalyje veikia trys skirtingos grupuotės su skirtingais interesais – jos visos verslą kuria naudodamosi valstybe.
Dažnai minimi trys A – aktyvūs politikai Andris Škėlė, Aivaras Lembergas ir Ainaras Šleseras. Lietuviškame turtingiausių žmonių sąraše puikuojasi verslo žmonės, o Latvijoje viskas atrodo kiek kitaip. Praėjusių metų lapkritį žurnalas „VIP Lounge“ išspausdino bendrovės „Baltic Screen“ sudarytą asmenų, kuriems priklauso milijonai latų, šimtuką. Ir ką? Sąrašo pirmoje vietoje puikuojasi Venstspilio mero A. Lembergo šeima, kurios turtas vertinamas 180 mln. latų. Penktoje vietoje – A. Škėlės šeima, turinti 52–60 mln. latų. Be jokios abejonės, turtingiausiųjų sąraše rasime ir A. Šlesero pavardę.
Prieš kelerius metus A. Škėlė pasitraukė iš aktyvios politikos – pikti liežuviai plaka, kad tai galėjo būti susiję su amerikiečių spaudimu. Suvokę, kokią finansinę piramidę pastatė garsus politikas, pasiūlė jam sandėrį: nuodėmės bus užmirštos, bet politikoje A. Škėlės nebeliks. Deja, verslusis politikas grįžo. Jo paties žodžiais tariant, grįžo tam, kad parodytų kelią, kaip reikia išvesti šalį iš gilios krizės. A. Škėlė netgi prabilo apie tai, kad tam tikri Liaudies partijos politikai už atlygį padėdavo gauti valstybės užsakymų. 2010 m. rugsėjo 10 d. interviu naujienų agentūrai BNS jis pasakojo, kad „savo laiku Latvijoje veikė vadinamoji pay back sistema, kai pareigūnai ar politikai padėdavo bendrovėms laimėti konkursus ir gauti valstybės užsakymų“. Pats A. Škėlė su tokia bjauria veikla neva nieko bendro neturėjo.
Ilgą laiką A. Lembergas save vadino A. Škėlės priešininku (šios nesantaikos priežastis įvardysime vėliau), bet pastaraisiais metais jų oponentais jau nebepavadinsi. Pernai sausį interviu „Baltic Business Service“ A. Lembergas atviravo: „Man patinka tas nerimas, kurį sukėlė Liaudies partijos steigėjo A. Škėlės grįžimas į aktyvią politiką. Sukruto visa George’o Soroso gauja. Jie beprotiškai persigando ir psichuoja... Ir tai man kelia pasitenkinimą – viskas, kas jiems nepatinka, patinka man.“ Ir pridūrė: „Bet jeigu kalbame rimtai, A. Škėlė – mano potencialus konkurentas. Tačiau tegu niekas nesitiki, kad aš prieš jį pradėsiu karinę kampaniją.“
Turtingąjį Ventspilio merą dažnai kažkas traukia už liežuvio – jis mėgsta ugnies kupinus pareiškimus ir pamokymus, niekada nepraleidžia progos pakalbėti. Štai ir šios vasaros pradžioje jis paskelbė viešą laišką prezidentui Valdžiui Zatlerui, kuriame dėstė: „Tauta yra išmintinga ir įžvalgi. Ji supranta, ką ir kodėl daro prezidentas Zatleras, lydimas gaudžiančio „sorosoidų“ debesies. Negi tokias instrukcijas gavote maždaug prieš pusantrų metų, kai Niujorke lankėtės G. Soroso namuose, pone Zatlerai? Jūs galite mane pasodinti į kalėjimą, įžeidinėti, išjuokti ir net fiziškai sunaikinti, bet jūs manęs nepalaušite. Savo pralaimėjimo priežasčių ieškokite savyje, ypač – savo aplinkoje, o ne laisvame Latvijos Respublikos pilietyje Lemberge.“
Žodžių mūšyje prieš prezidentą A. Lembergas išsiskyrė ne kartą. Štai dar keli pavyzdžiai: „Prezidentą Valdį Zatlerą prisimins kaip žmogų, kuris „padegė Romą“, „Zatlero palaikymo iš tautos putos greitai nusės. Jį visi labai greitai pamirš. Jį prisimins kaip kyšininką ir kaip Nerono mokinį.“ Nieko nepasakysi – tikri lembergizmai.
Žurnalo VALSTYBĖ redakcija turi net kelias schemas, kaip Latvijos garsieji trys A pasidalijo įtakos zonas šalyje. Tai gana sudėtingos schemos, kuriose vardijamos įmonės, valdininkai, kuruojantys tam tikras sritis, konkretūs sandoriai ir t. t. Detalus schemų aprašymas užimtų daug vietos ir jam reikėtų daug skaitytojų laiko. Tad teks pasikliauti keliais pavyzdžiais ir grubiu skaičiavimu: A. Šleseras „kuruoja“ transporto sritį, A. Škėlė – maisto pramonę, A. Lembergas – laivybą ir naftos tranzitą.
Ieškokit gudručių
2010 m. latvių žurnalas „Ir“ paskelbė straipsnį „AŠ kvadrato šaknys“ (latv. „AŠ kvadrāta saknes“), kuriame nagrinėjo dviejų įtakingiausių žmonių – A. Škėlės ir A. Šlesero – verslo ir įtakos žemėlapį: „Nors politikoje A. Škėlė save laiko žmogumi, turinčiu naujoviškų ir įdomių idėjų, o A. Šleseras – žmogumi, sukūrusiu 50 tūkst. darbo vietų, iš tiesų beveik viskas, ką jie moka – prekiauti įtaka. Dar daugiau – tikrovėje jų verslas paprastas kaip paspirtukas, nes jo esmė – tarpti už valstybės ir mokesčių mokėtojų pinigus.“ Ant ko laikosi šis galingas AŠ kvadratas?
Išradingasis A. Škėlė privatizavo visas žemės ūkio bendroves, kurios jam, kaip žemės ūkio viceministrui, buvo pavaldžios. Buvo sukurta imperija „Ave Lat“, kurią vėliau A. Škėlė pelningai pardavė. Šiandien pati pelningiausia politiko verslo dalis – žaliosios elektros pardavimas valstybei. „Ir“ rašo, kad norinčiųjų Latvijoje gaminti žaliąją elektrą, kuri brangesnė už įprastą, ir už kvotas parduoti „Latvenergo“ – nors tvenkinį tvenk. Tačiau labiausiai šioje srityje pasisekė bendrovei „Rets investīcijas“, kuriai A. Škėlė, būdamas ekonomikos ministru, išdavė licenciją vėjo energetikai, o vėliau jos savininke tapo A. Škėlės šeima. 100 proc. „Rets investīcijas“ priklausė bendrovei „INPO 7“, kurios savininkai – A. Škėlės dukterys Anetė ir Madara, žmona Kristiana ir keli artimi draugai. Įdomi detalė: „Latvenergo“ pagal vyriausybės nustatytas žaliosios elektros supirkimo kainas A. Škėlės bendrovei mokėjo daugiausia ne tik Baltijos šalyse, bet ir vidutiniškai ES. Vien 2008 m. „Rets investīcijas“ pelnas siekė 1,15 mln. latų.
Tačiau A. Škėlė nemažai pinigų buvo investavęs į nekilnojamojo turto projektus, tad po didžiojo gaisro ekonomikoje nieko nestebino gandai, jog politikas į aktyvią veiklą grįžo ir dėl to, kad atėjo laikas pasinaudoti valstybe ir pagerinti savo šeimos finansinę padėtį.
Na, o kaip 50 tūkst. naujų darbo vietų sukūrė A. Šleseras? Statė gamyklas, kūrė aukštą pridėtinę vertę? Joks jis pramonininkas, kaip tvirtina žurnalas „Ir“, tiesiog paprasčiausias makleris ir nekilnojamojo turto spekuliantas. Panagrinėkime vieną garsiausiai pristatomų politikų projektų – banko „Swedbank“ biuro pastatą „Saulės akmuo“ ant Dauguvos kranto. 2000 m. pradžioje A. Šleseras ir jo draugas, buvęs aktyvus Rygos komjaunuolis Viesturas Koziolas (dabar – laikraščio „Diena“ savininkas), laimėjo statybų konkursą, nors, kaip skelbia spauda, jų pasiūlymas nebuvo pats naudingiausias miestui. Su bendrove „Merks“ jie sukūrė įmonę „Ķīpsalas Saules akmens“ ir „išmušė“ leidimą statyti Rygoje patį aukščiausią pastatą. Kiek vėliau „Merks“ išpirko A. Šlesero ir V. Koziolo dalis bendrovėje – oficialiais skaičiavimais, A. Šleseras, jau būdamas politikas, gavo 1,4 mln. eurų.
Pažiūrėkime įdėmiau, ką būdamas Latvijos žemės ūkio viceministru nusižiūrėjo A. Škėlė. „Balticovo“ (kiaušiniai ir kiaušinių produktai), „Lize“ (kūdikių maistas), „Rīgas gaļas pārstrādes sabiedrība“ (mėsos perdirbimas), „Laima“, „Grauss“, „Uzvara“ (konditerijos gaminiai), „Abra“, „Rēzeknes dzirnavnieks“, „Rēzeknes maiznieks“, „Baltmaiznieks“, „Hanzas maiznīca“ (miltų gamyba), „Kaija“ (žuvų perdirbimas). Visa tai tapo „Ave Lat“ pagrindu. Labai įdomi detalė, kurią dar 2006 m. minėjo Latvijos spauda: 1992 m. „Ave Lat“ privačių savininkų gretas papildė lengvatinės prekybos bendrovė „Quainton Ltd“, užregistruota Meno saloje. Jos direktorius buvo A. Škėlė. Lengvatinės prekybos bendrovės adresas Rygoje buvo Respublikos aikštė 2. Spėkit, kas šiuo adresu buvo įsikūrę Rygoje? Ogi Žemės ūkio ministerija!
Žurnalistai visą laiką pabrėždavo, kad A. Škėlė veikė itin raštingai teisės srityje ir visus reikalus tvarkė (ir uodegas slėpė) profesionaliai. Be to, politikas mokėjo „dirbti su informacija“, turėjo neprasto verslininko gyslelę. Net tada, kaip oficialiai „Ave Lat“ priklausė kitiems, A. Škėlę vadino šio verslo pilkuoju kardinolu, smegenų centru. 1997 m. „Ave Lat“ direktorius Erikas Masteiko viešai pareiškė, kad grupė nori dalyvauti privatizuojant stambiausias Latvijos įmones: „Latvenergo“, „Latvijas Gāze“ (liet. „Latvijos dujos“), „Latvijas kuģniecība“ (liet. „Latvijos laivyba“), „Venstpils nafta“ (liet. „Ventspilio nafta“). Tai paaiškina, kodėl ilgą laiką A. Škėlė ir Ventspilio karalius A. Lembergas buvo nesutaikomi oponentai.
1999 m. A. Škėlė dar kartą tapo ministru pirmininku ir tąkart buvo priverstas atsisveikinti su maisto pramone. Jis pavedė „PricewaterhouseCoopers“ surasti „Ave Lat“ valdytoją. Netrukus auditoriai pranešė, kad grupės akcijos patikėtos bendrovei „Abacus Ltd“. Tačiau niekas neatkreipė dėmesio, kad būtent „Abacus“ adresu 1992 m. buvo užregistruota lengvatinės prekybos bendrovė „Quainton Ltd“, esanti Meno saloje... A. Škėlei buvo išrašytas 29 mln. JAV dolerių vekselis.
Kaip buvo teigiama viename interneto portale, patyręs latvių politikas galėtų mokyti Vakarų politikus, kaip savo turtą per metus padidinti 400 kartų. Suspėjęs per dešimtmetį triskart pasėdėti ministro pirmininko krėsle, A. Škėlė vien tik 1999 m. uždirbo 70 kartų daugiau nei tuometis JAV prezidentas. Norint pasivyti A. Škėlę, Billui Clintonui reikėtų šimto metų.
Tai, kas vyksta Latvijoje, turi ir savo sąmokslo teoriją: JAV rimtai užsiėmus Baltijos šalių energetinio nepriklausomumo reikalais, subrendo idėja eksportuoti į mūsų šalis suskystintąsias nekonvencines skalūnų dujas. Tam reikia terminalų ir dujų saugyklų. O čia ir pataikė dalgis į akmenį – susidurta su vietos oligarchų ir, žinoma, Rusijos interesais. Pradėtas rimtas tyrimas, vykdytos kratos ir kiti veiksmai, susiję su vadinamąja oligarchų medžiokle, neva turėjo parodyti, kas vis dėlto stipresnis. Bet vietos oligarchų nepagąsdinsi „ubago terba ir tiurma“, kaip rašo grani.lv, sovietinė mokykla yra rimtas reikalas.
Naujajame parlamente, jeigu įvyks pirmalaikiai rinkimai, tikėtina, savo pozicijas sustiprins rusiškos partijos – be Santarvės centro, rinkimuose jau pareiškė norą dalyvauti partija „Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje“, kandidatuoti gali ir tautinė bendrija „Gimtoji kalba“. Dabartinis Latvijos gynybos ministras (Vienybės partija) Artis Pabrikas interviu leidiniui „Latvijas Avīze“ prisipažino, kad po parlamento rinkimų Valdžio Dombrovskio vadovaujamai „Vienybei“ teks labai sunkus pasirinkimas: arba su latvių oligarchais, arba su rusais. „Mes pradėjome kovą su oligarchais ir logiška, kad negalėsime bendradarbiauti su jų partijomis. Todėl jeigu dabar pasakysime, kad mums nepriimtinas ir Santarvės centras, tai bus šūvis į abi kojas.“
Taigi nacionaliniais klausimais naujasis parlamentas gali būti, švelniai tariant, lankstesnis. Bet ar bus daugiau tvarkos? Tikrai ne – latvių oligarchai, persipynę su rusišku verslu, tvarkos nemėgsta. Todėl galima drąsiai konstatuoti: nuo rinkėjų pasirinkimo priklausys valstybės plėtros kryptis.