Kinijos ekonomikos padėtis nelabai rūpėjo rykliams prieš tūkstantį metų. (Žvelgiant iš ryklių perspektyvos, tai tik akimirka. Jie atsirado per Devono laikotarpį). Valdant Sungų dinastijai nuo 960 iki 1279 m. maža elito grupė pradėjo valgyti makaronus, pagamintus iš ryklių pelekuose esančių kremzlių – patiekalas įgijo ryklių pelekų sriubos pavadinimą. Šis valgis išpopuliarėjo per Mingų dinastijos laikotarpį XV amžiuje, kuomet kinų admirolas Cheng Ho nukeliavo į Afriką ir parvežė pelekų, kuriuos afrikiečių kaimiečiai išmesdavo pasiimdami mėsą. Ryklių pelekų sriuba prie Mingų dinastijos tapo įprastu patiekalu formaliuose banketuose.
Tačiau po to, kai Mao Zedongas 1949-aisiais į valdžią atvedė Kinijos komunistų partiją, populiarioji sriuba dingo iš kinų virtuvės. Kaip elito mėgstamas delikatesas ji tapo „toksiška“ per Kultūrinę revoliuciją. Nors ji ir nebuvo uždrausta, tačiau valgyti ją buvo blogo tono ženklas.
Viskas pradėjo keistis prieš daugiau nei dvidešimt metų, kai Deng Xiaopingas pradėjo vykdyti savo rinkos reformas. Ekonominiai pokyčiai sukūrė naują viršutinę ir vidutinę klasę šalyje, ir abiejų grupių atstovai siekė būdų pademonstruoti savo gerovei. Pirkti meno kūrinius buvo vienas, valgyti ryklių pelekų sriubą buvo kitas būdas.
Išaugus Kinijos ekonominei galiai kartu pasaulyje išpopuliarėjo ir ryklių medžioklė. Remiantis mokslininkais, kasmet dėl pelekų nužudoma nuo 26 iki 73 mln. ryklių. Pelekas kainuoja net 100 kartų brangiau nei ryklio mėsa. Tai yra būtinas bet kurių kinų vestuvių ar svarbių verslo pietų elementas.
O kaip paprastai būna kapitalistinėje visuomenėje, produktui tapus prieinamam su juo pradedami eksperimentai. Tai nebėra tik madinga sriuba, gaminami ryklių pelekų suši ir net purus baltas pyragas Japonijoje „hanpen“. Britų vartotojams iš šunryklių stuburinių pelekų gaminamas tradicinis „fish and chips“ patiekalas, o kai kuriuose prekybos centruose net pardavinėjamas iš pelekų pagamintas kačių maistas.
Praėjusią savaitę vandenyno mokslininkų grupė išplatino ataskaitą, kurioje daroma išvada, jog jūros padėtis yra blogesnė nei anksčiau manyta. Jų teigimu, pastebimi tokie sutrikimai, kokie buvo fiksuojami per ankstesnius penkis masinius gyvybės išnykimus planetoje. Ir ryklių medžioklė neabejotinai prie to prisideda.
Gal Mao kažką šioje vietoje buvo sugalvojęs? Gali būti, kad į bendruomenę orientuotos nuosavybės teisės buvo geresnis modelis elgesiui su jūra. Keletas salų kultūrų veikia tuo principu, kad genčiai priklauso teisės į netoli pakrantės esančius koralinius rifus. Tai leido Indonezijos Selpele ir Salio salų kaimiečiams sukurti jūrinius rezervatus, kuriuose klesti rykliai ir įspūdinga kitų rūšių įvairovė.
Tai nereiškia, kad socialistinio tipo metodai visada buvo palankūs rykliams. Kuba teigia kasmet sugaunanti virš 700 tonų ryklių, o tai tik šiek tiek mažiau nei visa komercinė ryklių žvejyba JAV pietrytinėje pakrantėje. O Hondūras, kurį valdo konservatyvus prezidentas Porfirio Lobo Sosa, neseniai sukūrė trečią pasaulyje ryklių apsaugos zoną ir visiškai uždraudė ryklių žūklę.
Dabar aplinkosaugininkai mėgina pasinaudoti kapitalizmu ryklių apsaugai užtikrinti. Neseniai atlikta australų studija nustatė, kad per savo gyvenimo laikotarpį vienas Palau pakrantėje esančio rifo ryklys šalies ekonomikai atneša 1,9 milijonus dolerių (4,46 mln. Lt), o ryklių turizmas Palau atneša 18 mln. dolerių (42,3 mln. Lt) pajamų kasmet. Pamažu pradedama galvoti iš naujo, kaip pasipelnyti iš šių baimę sukeliančių padarų.
Ryklių ekonomika galbūt ir paneigia įvairias ideologines kategorijas, tačiau šiuo atveju vis tik būtų galima pritaikyti vieną paprastą ir nuostabą keliančią taisyklę: jie turi didesnę vertę gyvi nei mirę.