Karališkosios vestuvės – angliškos svajonės blyksnis

Balandžio 29 d. Didžiojoje Britanijoje vyks karališkosios vestuvės: princas Williamas ves savo ilgametę draugę Kate Middleton, o visas pasaulis (arba bent jau ta jo dalis, kuri turi televizorius) žiūrės, džiaugsis ir žavėsis.

Vestuvių dienai jau užsakyti Londono viešbučiai, kuriuose kambarių ir taip niekuomet nebūna per daug, o jei laisvų kambarių ir yra, tai kainos pakeltos iki kosminio lygio (pesimistams galima tik įsivaizduoti, kas vyks per olimpines žaidynes 2012 metais). Komercinis renginio aspektas ir jo potencialas visiškai neabejotinas. Anglai, prekybininkų ir rinkodaros entuziastų tauta, kurie išmokė pasaulį, kad muziejus gali būti ir be eksponatų, o bažnyčia gali būti ir be altoriaus, bet nei vienas, nei kitas negali būti be gift shop, t. y. suvenyrų parduotuvės, tikrai išspaus viską, ką įmanoma išspausti iš šios retos komercinės galimybės.

Knygynuose jau dabar daugybė knygų, visos gausiai iliustruotos. Kiekviena giriasi „unikaliomis nuotraukomis“ ir „išskirtiniu turiniu“, nors turbūt turiniu visos labai panašios – visose sumaišyta oficiali ir visiems prieinama informacija su paskalomis ir apkalbomis, surinktomis iš visų, kas kada nors buvo netoli karališkosios poros: jaunųjų mokslo draugų, jaunosios tėvų kaimynų ir bendradarbių, žmonių, kurie kada nors vienam jų restorane atnešė salotų arba matė juos per automobilio langą, arba buvo gretimame namelyje slidinėjimo kurorte.

Be knygų ir kalendorių, parduotuvių lentynas nuklos suvenyrinės lėkštutės, portretai, rankšluosčiai, raktų pakabučiai, bloknotai ir užrašų knygelės, marškinėliai ir viskas, ką įmanoma ir ko neįmanoma įsivaizduoti: net karališki prezervatyvai, parduodami violetinėje dėžutėje ir pavadinti „Karališkųjų brangakmenių“ vardu, su suvenyriniu portretu ir siūlomi kaip prisiminimas ilgiems metams (tiesa, su prierašu, kad nė vienas iš jaunųjų, nei karališkosios šeimos nariai su šiuo gaminiu „nėra susiję ir jo netiekia“).

Tie, kurie šiandien jau gyvena penktą dešimtį, neišvengiamai lygins šias vestuves su tomis, kurios įvyko prieš tris dešimtmečius – 1981 m. liepos 29 d., kai Velso princas Čarlzas vedė Dianą Spencer, kuri tapo princese Diana. Tos vestuvės, kurias per televizorių stebėjo, įvairiais vertinimais, 750 mln. žmonių, buvo vadinamos amžiaus vestuvėmis – kaip ir šį kartą, diena buvo paskelbta laisvadieniu, žmonės puotavo gatvėse ir aludės buvo atidarytos iki nakties.

Bet pagrindinis skirtumas matyti plika akimi. K. Middleton, keleivinių lėktuvų palydovės ir oro linijų bendrovės pareigūno duktė, kitaip nei Diana, gimusi senoje aristokratų šeimoje ir pasaulį išvydusi šeimos dvare Norfolko grafystėje, yra kilusi iš paprastos šeimos ir gimė Redinge, esančiame į vakarus nuo Londono, ligoninėje, kurios pavadinimas „Royal Berkshire Hospital“, dažnai neteisingai verčiamas kaip „Karališkoji Berkšyro (grafystės) ligoninė“. Ligoninė ne karališka. Iš tikrųjų ji turi būti vadinama „Karališkojo Berkšyro ligonine“, nes ši sveikatos apsaugos įstaiga yra karališkosios Berkšyro grafystės didžiausiame mieste, o grafystė yra karališka, nes būtent joje yra Vindzoro pilis. Toje pačioje ligoninėje, kaip ir princo sužadėtinė, gimė ir abi mano dukterys. Tad tai tikrai patvirtina, kad K. Middleton yra paprastos kilmės.

Paprastos – nebūtinai prastos. Jau po Kate gimimo jos tėvai praturtėjo, prekiaudami įvairiomis vaikų šventėms skirtomis smulkmenomis ir niekučiais nuo staltiesių su klounais ir margų plastikinių puodelių iki popierinių kepuraičių. Bet visa istorija yra labiau amerikietiška nei angliška. Juk tėvai pinigus ne paveldėjo, bet susikalė kapitalą patys. Ir pasisekė paprastai mergaitei, gimusiai tokioje šeimoje, kur ir tėvui, ir mamai visada reikėjo dirbti, ir kuriai gimus niekas neplanavo jai gyvenimo rūmuose. Visos aplinkybės visiškai kitokios nei grafo Spencerio dukters Dianos prieš tris dešimtmečius. Kai gimė Diana, niekas neabejojo, kad jai dirbti nereikės iki gyvenimo pabaigos, tik niekas nenutuokė, kad ta pabaiga bus taip netoli.

Jei švęsti, tai švęsti

Tačiau vienas dalykas nepasikeitė: anglų santykis su karališkąja šeima. Kalbančiųjų apie tai, kad monarchija yra atgyvena, žinoma, buvo ir bus, tačiau jų nėra nei daugiau, nei mažiau nei prieš tris dešimtmečius. Balandžio 29-oji bus didelė šventė. Ir ne tik todėl, kad dvi dienas visos aludės ir restoranai galės pratęsti klientų aptarnavimo laiką iki pirmos valandos ryto, neprašydami specialaus leidimo iš miestų valdžios.

Vienas retų angliškų dalykų, kuriems Lietuvoje atitikmens nėra, bus vadinamosios gatvės puotos, street parties, kai gatvėse sustatomi stalai ir jei oras geras, visi aplinkiniai gyventojai, sunešę kas ką turi ir ko negaila, puotauja per naktį (kitaip nei aludžių darbo laiko, čia trukmės niekas neribos, o įprasti triukšmo ir muzikos ribojimai nebus kontroliuojami: švęs ir policija, ir municipaliniai pareigūnai). Tokiam pasilinksminimui, kuris Anglijai (kur daugelis žmonių net nėra pasisveikinę su kaimynu, o ką jau kalbėti apie tai, kad žinotų jo vardą) visai nebūdingas, labai tinka siauros angliškos gatvelės, statytos pramonės revoliucijos laikais, kai fabrikantai kuo daugiau žmonių norėjo sugrūsti į kuo mažesnį žemės plotą ir apgyvendinti kuo arčiau fabrikų.

Nors viešas šventimas ir bičiuliavimasis su kaimynais anglams nebūdingas, labai angliškas ir labai tipiškas yra požiūris į karališkąją šeimą kaip į visų žmonių nuosavybę arba galbūt net nacionalinę vertybę (be jokios ironijos, kurią šis žodžių junginys įgavo Lietuvoje po nevykusiai apsivertusio Seimo narės liežuvio). Karališkoji šeima yra tai, kas jų šaliai priklauso taip pat, kaip nuolatinio arbatos gėrimo tradicija, lietingas oras ir juodieji Londono taksi automobiliai, panašūs į vabalus. Tai angliškos esybės dalis, kurios iš šalies niekas neatims. Anglai neironizuoja ir piktai nesirauko, sakydami „mūsų karalienė“: taip pat noriai nebent amerikiečiai sako „mano prezidentas“, nepaisydami to, ką mano apie prezidento asmenį.

Beje, šventė ir pakilimas daug labiau angliški nei britiški. Škotija jau seniai gerokai šalčiau nei Anglija žiūri į Londono karališkąsias pramogas, be to, škotai daug labiau už anglus linkę maloniai žiūrėti į Europą ir jos integraciją. Velso kunigaikštystė apskritai jaučiasi nuskriausta ir pratusi būti priedėliu: kažkada ten augindavo Anglijai avis ir kasdavo anglį, dabar kalnuotas Velsas yra turtingų ir pasiturinčių anglų atostogų kraštas. Na, o Šiaurės Airija pratusi labiau žiūrėti į Airijos Respubliką anapus beveik nekontroliuojamos sienos, kertančios Airijos salą, negu į Londoną ir jo karalius, kurie visais laikais simbolizavo priespaudą, o ne džiaugsmą.

Galimas daiktas, kad didžiausia ir galingiausia visų laikų imperija, subyrėjusi XX a., paliko randą savo žmonių širdyje, ir tie žmonės įsikabino į karališkąją šeimą kaip į pastovumo simbolį, nekintantį vaizdinį, kuris yra toks pats, kaip ir anksčiau, lieka toks pats nepasiekiamas, tačiau toks pats savas.

XX a. antroje pusėje ir XXI a. pradžioje – laikotarpiu, kuris sutapo su imperijos netekimu, užplūdusia imigracija ir atsivėrusiu nauju bendravimu su Europa – tas karališkosios šeimos vaidmuo galbūt buvo ypač stiprus ir tvarus dar ir dėl dabartinės karalienės ilgaamžiškumo: ji karaliauja jau 59 metus ir dauguma šalies gyventojų jokių kitų šalies valdovų neatsimena, nežino kito portreto ant banknotų ir monetų, kaip ir kito profilio ant pašto ženklelių, kurie unikalūs tuo, kad Didžioji Britanija nenurodo ant jų savo šalies priklausomybės (tegul nurodinėja visokie užsieniečiai, jei jiems reikia).

Todėl karališkosios vestuvės Anglijos žmonėms bus neapsimestinė šventė ir nesuvaidintas džiaugsmas. Žiniasklaida, žinoma, padarys viską, ką galės, kad atliktų pasakotojos funkciją, t. y. pasakotų žmonėms tai, ką jie labiausiai nori girdėti – visokiausias detales iš karališkųjų iškilmių. Apie protokolą ir tradicijas, apie kiekvieno šventės elemento reikšmę dažniausiai labiau nori žinoti ne patys anglai, o užsieniečiai. Anglams įdomiausia būtent populiarioji, suprantama vyksmo dalis, smulkmenos, kurios priartina didelį vyksmą prie jų pačių.

Šiais laikais – kitaip nei Dianos ir Čarlzo vestuvių prieš tris dešimtmečius – informacija gaunama gerokai lengviau ir spauda kruopščiai surinks viską, ką tik įmanoma surinkti, apie kiekvieną, kas tik bus greta iškilmių organizavimo: vestuvinio torto konditerius, jaunosios suknelės dizainerius ir siuvėjus ir apie daugybę kitų žmonių, kurie talkins organizuojant iškilmes. Ir visa ši informacija, kad ir kokia ji būtų paprasta ir negudri, užpildys laikraščių puslapius ir televizijos laidas.

Karališkoji šeima ir pati karalienė gana intensyviai bendrauja su žmonėmis: tiek visokių objektų, statinių ir renginių atidarymo iškilmėse, tiek sodo pokyliuose (garden parties) Bakingamo rūmuose, kur žmonės kviečiami ir už nuopelnus, ir visiškai atsitiktine tvarka. Tačiau visi šie kontaktai neįkyriai ir neįžeidžiamai (bet tuo pat metu griežtai) nepalieka iliuzijų, kad karališkasis pasaulis yra atskiras ir atskirtas nuo visų žmonių pasaulio.

Karališkosios vedybos bus reta išimtis. Anglai bandys žiūrėti į jaunąją ir mėgins suprasti, kokia ji iš tikrųjų. Mintyse lygins ją su savimi: ne todėl, kad visos anglės norėtų būti jos vietoje (visiškai nebūtinai), o todėl, kad būtent paprastos anglės mergaitės žengimas į karališkąją šeimą bus pagrindinė šio įvykio magija, gabalėlis svajonės – svajonės, kuri gali būti kiekvieno ir kuri yra visų. Visos žiūrinčios moterys galvos, o kaip į tuos rūmus ir į tą prabangą patekusios elgtųsi jos pačios, visi žiūrintys anglai vyrai turbūt svarstys, ar galėtų jų duktė būti K. Middleton vietoje.