„Rytų ir Vakarų Libijos kultūrinis-istorinis skirtumas šiuo atveju dar sykį išryškėja. Kiek dabar kokiose valstybėse vyksta panašūs neramumai, vienintelėje Libijoje yra mosikuojama ne Libijos valstybės vėliava, o monarchijos vėliava, nes monarchija yra kilusi iš ten. Visur kitur vėliavos yra tos pačios, valstybinės vėliavos, šaukiama „Už laisvę“, o Libijoje šaukiama už kitą vėliavą, kitą santvarką“, - DELFI pasakojo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Azijos ir Afrikos studijų centro vedėjas Egdūnas Račius.

Maištininkai neturi lyderių

DELFI primena, kad 1911 m. Libiją okupavo italai, kurie 1934 m. iš trijų provincijų – Kirėnijos, Fezano ir Tripolitanijos – suformavo vieną Libijos koloniją. Kirėnija tuo laiku buvo stipriausias pasipriešinimo židinys, o Kirėnijos emyras Idrisas al-Mahdi as-Senussi šiam pasipriešinimui vadovavo. 1928-1934 m. Libijoje vyko pasipriešinimo karas, kurį italai galiausiai numalšino, o Kirėnijos emyras išvyko tremtin.

Tebesitęsiant Antrajam pasauliniam karui 1943 m. Libijos kontrolė iš italų perėjo į britų ir prancūzų rankas – Tripolitanija ir Kirėnija buvo administruojama britų, Fezanas – prancūzų. Galiausiai 1951 m. susikūrė Libijos karalystė, kurios karaliumi tapo Idrisas I. 1969 m. monarchas buvo nuverstas, po karinio perversmo į valdžią atėjo M. Gaddafi.

Kaip žinoma, pastaruoju metu maištininkams kovojant prieš diktatorių M. Gaddafi, o šiam prieš maištininkus panaudojus karinę jėgą Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryba pritarė neskraidymo zonos paskelbimui virš Libijos, o britų, prancūzų ir amerikiečių pajėgos pradėjo oro puolimą. Vakarų valstybės pabrėžia neplanuojančios sausumos operacijų.
Libijos sukilėliai

„Galima tik viltis, kad tiek Pentagone, tiek kitur yra neplanuojama fizinė Libijos okupacija, kitaip nei buvo padaryta Irako ir Afganistano okupacijų atveju. Tai jeigu nebus vykdoma fizinė okupacija, tai būtų tikėtinos įvairios slaptos operacijos, gal ir atviras maištininkų palaikymas, sustiprinimas ar netgi ginklavimas. Šiuo metu akcentuojama, jog reikia atsikratyti M. Gaddafi, bet tą turi padaryti vietiniai. Kyla klausimas, kaip jie gali padaryti, kai yra tokie silpni? Todėl, natūralu, kad ir JAV, ir kitos suinteresuotos valstybės turės mesti didelius žmogiškuosius ir finansinius resursus“, - kaip įsivaizduoja tolesnę įvykių eigą Libijoje pasakojo E. Račius.

Pasak jo, iš esmės gali būti svarstoma keletas variantų – kas būtų, jeigu žūtų M. Gaddafi bei vienas jo sūnų Sayfas al-Islam Gaddafi (manoma, kad kitas diktatoriaus sūnus, vadovavęs elitiniam Libijos armijos būriui, Khamis al-Gaddafi žuvo per oro antpuolį) ir kas nutiktų, jei M. Gaddafi režimas išsilaikytų, nors ir susilpnėjęs.

„Tada nėra kitos išeities kaip okupacija, o jei ji nevykdoma, tuomet reikia imtis priemonių, kad maišininkai, kaip įmanoma per trumpesnį laiką, sustiprėtų tiek, kad galėtų patys įvykdyti jo likvidavimą“, - svarstė E. Račius.

Tačiau, anot mokslininko, pagrindinė problema Vakarams, kad Libijos maištininkai beveik neturi jokios struktūruotos organizacijos arba patikimų lyderių.

„Tai yra didžiausia problema. Nes, tiesą sakant, JAV visą laiką ir sakė: mes galbūt retoriškai ar kaip kitaip paremtume, bet mes nežinome, ką paremti. Sakyti- mes su žmonėmis yra viena – bet su kuo mes dirbame? O dėl maištininkų atstovų, kurie buvo prisistatę Briuselyje, Prancūzijoje bei kitur ir kurie mėgino parodyti save kaip naująją valdžią, kyla klausimas – kiek iš tikrųjų jie yra autoritetingi ir atstovauja maištininkų daugumai“, - teigė E. Račius.
M.Gaddafi rėmėjai

A.Molis: bus mėginama susodinti konflikto puses prie bendro stalo

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Arūnas Molis teigia manąs, kad Libijos atveju Vakarai į panašų karą kaip Irake ar Afganistane neįklimps, nes jau anksčiau gavo nesaldžias pamokas, o amerikiečiai esą neturi ir noro veltis dar į trečią karą.

Kaip žinoma, 2003 m. JAV vadovaujamos koalicinės pajėgos įsiveržė į Iraką, Afganistane NATO karinė kampanija pradėta 2001 m. gavus JT Saugumo Tarybos pritarimą.

1999 m. taip pat gavusi JT Saugumo tarybos leidimą ir siekdama sustabdyti Kosovo albanų žudynes NATO bombardavo Serbiją.

„Aš manau, kad šitų Vakarų pastangų ir veiksmų Libijoje nelabai galima prilyginti tiems įvykiams, kurie vyko Irake ar Afganistane vien dėl to, kad atsižvelgus tarptautinės bendruomenės reakciją ir į tai, kaip tai buvo organizuota, šitai buvo daroma kitaip. Šiuo atveju buvo priimta JT Saugumo Tarybos rezoliucija, tad ši operacija buvo sankcionuota. Kitas dalykas, tiek Vakarų Europos valstybės, tiek JAV Irake ir Afganistane gavo gerą pamoką, lygiai taip pat kaip ir Serbijoje. O neišvedę pajėgų iš šių regionų nei europiečiai, nei amerikiečiai nelabai norėtų veltis į dar vieną karą. Dėl to dideles sausumos operacijas bent jau šiuo metu sunkiai įsivaizduoju“, - aiškino A. Molis.

M.Gaddafi rėmėjai
Mokslininkas teigia, jog po oro antpuolių Libijoje veikiausiai seks tam tikra humanitarinė pagalba, gali būti imamasi įvairių diplomatinių priemonių. Pasak A. Molio, vienas pagrindinių britų,prancūzų ir amerikiečių tikslų anksčiau ar vėliau vis tiek bus konfliktuojančių pusių susiodinimas prie derybų stalo.

„Aš manau, kad ekonomines ar diplomatines sankcijas galima įsivaizduoti, kad jos galėtų būti taikomos, bet aš įsivaizduoju, kad atėjus laikui europiečiai ar amerikiečiai viešai ar neviešai bandytų tarpininkauti tarp esamos valdžios atstovų ir tų, kurie pretenduotų į valdžią Libijoje“, - svarstė dėstytojas, pridūręs, jog Libija yra svarbi valstybė Pietų Europos šalims – pirmiausia Italijai, Ispanijai, Prancūzijai.

Jis taip pat teigė manąs, jog argumentai, kad Vakarai pradėjo oro antpuolį prieš Libiją dėl energetinių resursų, nėra laužti iš piršto, tačiau pernelyg sureikšminami.

„Tai, kad Vakarai yra visą laiką suinteresuoti nafta arba energetiniais ištekliais, aš su tuo visiškai sutinku, manau, kad tai yra visiškai normalu. Nes Vakarai yra didžiausi energijos išteklių vartotojai ir yra suinteresuoti energijos išteklių importo didinimu arba jų diversifikavimu. Iš kitos pusės nereikėtų perlenkti lazdos – Libija toli gražu nebuvo pati svarbiausia šalis nei europiečiams“, - sakė A. Molis.