A. Glucksmanno teigimu, politinė klasė Prancūzijoje – ir kairysis, ir dešinysis sparnas – tradiciškai palaiko santykius su diktatoriais ir net rodo jiems dėmesį. Pavyzdžiui, jis smerkia neseniai įvykusius skandalingus Prancūzijos premjero François Fillono ir užsienio reikalų ministrės Michèle Alliot-Marie vizitus į arabų pasaulį. „Be to, dešiniojo sparno atstovai palaiko draugiškus santykius su Rusijos ministru pirmininku Vladimiru Putinu ir Kinijos komunistų partija“, – pabrėžia A. Glucksmannas.
Skirtingai nei Berlyno sienos griūtis, kuri sukėlė entuziazmą visame pasaulyje, dabartinė situacija arabų pasaulyje yra gana šokiruojanti, mano filosofas. Man 10-ies dienų pertrauka, sako jis, nerėkiu nei „Bravo!“, nei „Atsargiai!“ Tiesa, ir dešimtojo dešimtmečio įvykiai Vokietijoje nebuvo visiškai vienareikšmiški – jau po kelių dienų François Mitterrandas pasisakė prieš Vokietijos suvienijimą ir tai, kad Berlyno siena nebeturi egzistuoti, buvo kone vienintelis punktas, kuriam buvo vieningai pritarta.
Šiandien į Tuniso ir Egipto revoliucijas santūriai reaguoja ne tik Vakarų inteligencijos atstovai, bet ir vietos intelektualai. A. Glucksmannas tai aiškina tuo, kad „revoliucijos regione galimybė aukštyn kojomis apverčia ideologiją, pagrįstą įsitikinimu, jog arabų tautos likimas – gyventi diktatūros sąlygomis. Tvirtinimas, kad žmogaus teisės skirtos tik europiečiams, o ne arabams ar kinams, tapo įkyria idėja. Be to, – tęsia jis, – visada buvo tvirtinama, kad lemiamas veiksnys yra palestiniečių ir žydų konflikto išsprendimas.“
Taip pat, pabrėžia A. Glucksmannas, nebuvo deramai įvertinta vadinamoji „Facebook karta“, kuri siekia žodžio laisvės ir lyčių lygybės.
Filosofo nuomone, Europos politikai pražiopsojo ne tik patį revoliucijos momentą, bet ir laiką iki jos, užmiršę žmogaus teisių klausimą ir jo sprendimą atidavę inteligentijos atstovams.
„Tokią pačią klaidą mes darome su Rusija. Gruzijos – vienintelės demokratijos tvirtovės Rusijos įtakos sferoje – mes nepalaikome. Tačiau palaikome santykius su V. Putinu, kai tuo tarpu Rusijoje žudomi žurnalistai ir klesti korupcija. Klaida ta, kad Europa tiki, jog ekonominis progresas neišvengiamai nulems demokratiją“, – kritikuoja A. Glucksmannas.