Egiptą tebedrebina visuotinio sukilimo, nutraukusio tris dešimtmečius trukusį prezidento Hosni Mubarako valdymą, atgarsiai ir gyvenimas čia dar negrįžęs į įprastas vėžes. Kol kas neįmanoma numatyti, kas metų pabaigoje užims H.Mubarako vietą ir taps šios daugiausiai gyventojų turinčios musulmoniškos valstybės lyderiu.
Vis dėlto aišku, kad nepriklausomai nuo to, kas užims prezidento postą, Egipto pozicija Izraelio atžvilgiu keisis ir bus atsisakyta prezidento H.Mubarako politikos, įskaitant bendradarbiavimą su žydų valstybe vykdant Gazos blokadą, priešiškumą islamistų judėjimams "Hamas" ir "Hizbollah" bei prislopintą kritiką dėl Izraelio elgesio su palestiniečiais.
Jei armija nesilaikys įsitvėrusi valdžios ar įstabiu būdu nesugrįš ankstesnis režimas, tokiu atveju paprasti egiptiečiai įgis galimybę daryti didžiausią įtaką jų valstybės užsienio politikai per 5 tūkst. metų, kiek Egiptas gyvuoja kaip politinis vienetas.
Viešosios nuomonės apklausos ir daugumos pagrindinių šalies politinių jėgų pozicijos leidžia manyti, kad egiptiečiai kur kas atkakliau nei H.Mubarako valdymo metais rems palestiniečių teises ir bus gerokai mažiau linkę sutikti su Izraelio ir pagrindinių jo sąjungininkių Jungtinių Valstijų prašymais.
Nė viena įtakinga politinė jėga, net Musulmonų brolija, nereikalauja nedelsiant atšaukti Egipto ir Izraelio taikos sutarties. Šis dokumentas yra Izraelio regioninio saugumo strategijos kertinis akmuo nuo tada, kai jį 1979-aisiais pasirašė Egipto velionis prezidentas Anwaras Sadatas.
Tarp taikos sutarties nutraukimo ir ankstesnio režimo vykdytos politikos tęsimo būsima Egipto vyriausybė, kuri bus suformuota po rinkimų, turės ne vieną alternatyvą, tačiau beveik neabejojama, kad visos jos vers Izraelį užimti gynybos poziciją, ir malonūs dvišaliai ryšiai, kuriais žydų valstybė galėjo džiaugtis Egiptą valdant H.Mubarakui, nutrūks.
Kartu su pastaruoju metu pastebimais akivaizdžiais politinės pozicijos pokyčiais Turkijoje, kuri dabar kur kas atviriau kritikuoja Izraelio politikos metodus, Egipto revoliucija liudija, kad, kaip būgštauja Izraelio politikai, baigiasi žydų valstybės strateginis dominavimas, kurį jie manė įtvirtinę.
"Artimųjų Rytų tektoninės plokštės keičiasi", - rašė Niujorko miesto universiteto žurnalistikos ir politikos mokslų profesorius adjunktas Peteris Beinartas (Piteris Beinartas).
"Ilgą laiką tokios šalys kaip Turkija ir Egiptas buvo valdomos žmonių, kuriems labiau rūpėjo ne jų tautos, o kaip įsiteikti Jungtinėmis Valstijoms. Dėl šios priežasties jie saugojo Izraelį nuo savo žmonių pykčio. Dabar daugiau šio pykčio pasieks valdžios koridorius", - pabrėžė jis.
Demokratinė transformacija Egipte, ypač jei šis procesas persimes ir į kitas arabų valstybes, sužlugdys vieną svarbiausių Izraelio argumentų, kurį jis pasitelkė siekdamas palenkti į savo pusę Europą ir Jungtines Valstijas: kad jis yra vienintelė demokratiška šalis Artimuosiuose Rytuose, "vakarietiškų vertybių" oazė, apsupta geležiniu kumščiu valdančių arabų despotų.
"Ant kortos čia pastatyta Izraelio pretenzija, esą jis yra stabili, civilizuota, vakarietiška sala islamiško barbariškumo ir arabiško fanatizmo jūroje", - rašė Izraelio istorikas postsionistas Ilanas Pappe.
"Grėsmė" Izraeliui yra tokia, kad kartografija bus ta pati, bet geografija pasikeis. Jis tebebus sala - barbariškumo ir fanatiškumo sala naujai susiformavusių egalitarinių ir demokratinių valstybių jūroje", - pabrėžė jis.
Nauja demokratinė arabų valstybė, priešingai nei autokratinių režimų valdytos jos pirmtakės, galės patikimai ir švaria sąžine kritikuoti Izraelio elgesį su arabais, kuriuos jis valdo.
Nauji demokratiniai vadovai galėtų iškelti į dienos šviesą ir akcentuoti tai, ką jie ir nemaža dalis tarptautinės bendrijos laiko Izraelio arabų diskriminacija, jėgos naudojimą prieš palestiniečius, nesutinkančius su okupacija, taip pat žydų nausėdijų statybas Vakarų Krante, kurias didžiosios valstybės laiko neteisėtomis.
Egiptas pirmasis iš arabų valstybių pasirašė taikos sutartį su Izraeliu, o 1994-aisiais jo pavyzdžiu pasekė Jordanija. 1993 metais buvo sudarytas laikinas susitarimas su palestiniečiais.
"Ironiška, kad Izraeliui... regis, išties yra nepatogu demokratėjančiuose Artimuosiuose Rytuose", - rašė P.Beinartas ir pridūrė: "Tačiau šio diskomforto šaknys yra pačio Izraelio absoliučiai antidemokratinėje politikoje, kurią jis įgyvendina Vakarų Krante ir Gazoje. Vis labiau demokratiškuose, vis labiau postamerikietiškuose Artimuosiuose Rytuose tokios politikos kaina toliau tik didės".
Kai Egipte bus suformuota stabili vyriausybė, lakmuso popierėliu bus jos veiksmai Egipto ir Gazos pasienyje. Nuo 2007 metų, kai tankiai gyvenamos Gazos kontrolę perėmė islamistų judėjimas "Hamas", ši siena daugiau laiko buvo uždaryta.
H.Mubarakas, bendradarbiaudamas su Izraeliu ir laikydamasis JAV politikos kurso, įvedė griežtus suvaržymus prekių ir žmonių judėjimui per sieną. Tai dar apsunkino pasibaisėtiną daugiau nei 1,5 mln. palestiniečių, gyvenančių Gazoje, padėtį.
Egipto valstybinė žiniasklaida rėmė šią politiką ir laikėsi labai priešiškos pozicijos "Hamas" atžvilgiu, kaltindama šį judėjimą, kad jis yra pagrindinis problemų šaltinis ir atstovauja Irano interesams.
Vis dėlto pernai vasarį viešosios nuomonės tyrimų instituto "Pew Research Center" atlikta apklausa parodė, kad 52 proc. egiptiečių palankiai žiūri į "Hamas", o neigiamai šį judėjimą vertina 44 proc. Egipto gyventojų.