Per pirmąją kadenciją V.Putinas įtvirtino valstybės valdžios viršenybės principą, o Rusijos radijas ir televizija tapo Kremliaus garsiakalbiu. Maskva pasipriešino JAV intervencijai Irake ir neatsisakė padėti Iranui statyti branduolinį reaktorių. Rusijos reakcija į įvykius Moldovoje, Gruzijoje, Ukrainoje ir kitur buvusioje sovietinėje erdvėje verčia manyti, kad Kremliaus prioritetas bus stiprinti Rusijos interesus šiame regione. Didžiausią nerimą kelia KGB įpėdinės Federacijos Saugumo tarnybos įtakos augimas ir politinio persekiojimo tikslams naudojama teisės sistema, rašo "Wall Street Journal" redaktoriai.
Aukštos naftos kainos padėjo ūkio augimui ir ekonominiam stabilumui. V. Putinas tiki, jog tik ūkinė galia leidžia Rusijai būti didžiąja valstybe, todėl jo vyriausybę sudaro technokratai ir reformininkai, kuriuos labai vertina užsienio investuotojai. Kita vertus, jei V. Putinas svajoja apie galingą Rusiją, jis turi atverti šalį konkurencijai ir išlaisvinti teismus, spaudą ir kitas demokratinio gyvenimo institucijas nuo politinės įtakos. Kol kas V. Putinas neparodė, kad turi tokių norų.
"Wall Street Journal" skelbia ir rusų analitiko Andrejaus Piontkovskio nuomonę, pavadintą "V. Putino modelis pasmerktas žlugti". A. Piontkovskis teigia, kad "geležine ranka" vykdomos reformos ir užtikrinamas ūkio augimas turi ribas. Prezidento rinkimai buvo vadinamosios "valdomos demokratijos" triumfas, tačiau jau dabar juos galima vadinti "laisvais, bet ne teisingais", kaip buvo įvertinti Dūmos rinkimai prieš tris mėnesius. Anot A. Piontkovskio, tai yra per švelnus vertinimas rinkimams, kuriuose nebuvo nepriklausomos žiniasklaidos, nepriklausomų teismų ir nepriklausomų politinių partijų finansavimo šaltinių. Pasitraukus pagrindiniams kandidatams, rinkimai greitai virto farsu, tvirtina Maskvos analitikas.
Prezidentas V. Putinas nesakė kalbų, nedalyvavo debatuose. Jis veikė pagal Rusijos carų tradiciją neaiškinti pavaldiniams savo planų ir tikslų. Pasak A. Piontkovskio, Rusijos prezidentas tiki, kad Rusija privalo padaryti didįjį šuolį ir pavyti pirmaujančias Vakarų valstybes. V. Putinas mano, kad tai galima pasiekti tik per autoritarinę modernizaciją - biurokratinio kapitalizmo modelį, kuriame valstybė turi labai svarbų vaidmenį. "Tai kapitalizmas, kurį valdo policininkai ir rašeivos, vadovaujami tautos tėvo", - rašo A. Piontkovskis.
Jo nuomone, biurokratinio kapitalizmo modelis negali užtikrinti nuolatinio ūkio augimo, nepadės įveikti Rusijos socialinio susiskaldymo, Rusijos ūkis degraduos ir galop žlugs. Kai režimas valdo viską, jis praranda grįžtamąjį ryšį su visuomene, vyriausybė darosi akla ir kurčia. Kol naftos kainos aukštos, Rusija gali džiaugtis stabilumo iliuzija, bet kai tik Irako nafta pasieks rinką, "beprotiškų naftos dolerių" laikas baigsis. A. Piontkovskis pranašauja, kad ekonomikos stabilumo mitas žlugs 2005 m.
Jis rašo, kad kita grėsmė režimo stabilumui yra apsėstumas geopolitika. Rusijos valdančioji klasė užsidegusi idėja "vyrauti posovietinėje erdvėje" ir atkurti "liberalią imperiją". Rusų politikai nesupranta, kad neoimperialistiniai impulsai gali sukelti tik pasidygėjimą buvusiose tarybinėse respublikose. Nauja, ryžtingesnė V. Putino politika posovietinėje erdvėje atneš Rusijai tik nuoskaudas ir nusivylimą, tvirtina Maskvos analitikas A. Piontkovskis dienraštyje "Wall Street Journal".