Tai tragedija, siaubas, nusikaltimas prieš žmoniją. Žudynių detalės kraupios – moterims nukertamos galvos, jos sudeginamos gyvos, užmėtomos akmenimis, nuduriamos, sodinamos į elektros kėdę, smaugiamos ir užkasamos gyvos dėl savo šeimų „garbės“. Tai ne tiek barbariška, kiek gėdinga.
Daugybė moterų teisių grupių Artimuosiuose Rytuose ir Pietvakarių Azijoje spėja, kad aukų yra keturiskart daugiau nei oficialiai Jungtinių Tautų skelbiamos 5000 mirčių kasmet. Dauguma nužudytųjų yra jaunos moterys, daugybė jų yra paauglės, užmušamos pagal žiaurią tradiciją, datuojamą šimtmečiais ir išplitusią per pusę pasaulio.
Laikraščio „The Independent“ atliktas tyrimas Jordanijoje, Pakistane, Egipte, Gazoje ir Vakarų Krante atskleidė pačias baisiausias mirčių detales. Įdomu tai, kad ir vyrai kartais žudomi dėl „garbės“. Nors žurnalistai šią praktiką dažniausiai priskiria musulmonams, pastaraisiais metais ir krikščionių bei induistų bendruomenės pradėjo ją naudoti. Iš tiesų, šeimos, bendruomenės ar genties „garbė“ dažnai peržengia religiją ar žmogišką gailestį. Tačiau savanoriškos moterų organizacijos, žmogaus teisių grupės, „Amnesty International“ ir žiniasklaida nurodo, kad nekaltųjų žudymas dėl šeimos „garbės išniekinimo“ kasmet vis dažnėja.
Irako kurdai, palestiniečiai Jordanijoje, Pakistane ir Turkijoje yra turbūt didžiausi nusikaltėliai, tačiau, jei žiniasklaidos laisvė nebūtų ribojama, Egiptas (teigiantis, kad jame tai nepraktikuojama) ir kitos Artimųjų Rytų šalys pakliūtų į juoduosius sąrašus. Bet šie „garbės“ nusikaltimai jau seniai yra išplitę ir po Didžiąją Britaniją, Belgiją, Rusiją ir Kanadą bei daugybę kitų valstybių.
Saugumo pajėgos ir teismai daugelyje Artimųjų Rytų šalių nemėgsta skirti įkalinimo bausmių „garbės“ nužudymų organizatoriams ir dažnai tokių nusikaltimų aukas įvardija kaip savižudes.
Čečėnijoje Rusijos statytinis prezidentas Ramzanas Kadyrovas netgi skatina vyrus žudyti dėl „garbės“. Kai Grozne buvo rastos septynios nužudytos moterys, nušautos į galvą ir krūtinę, R. Kadyrovas paskelbė (neturėdamas įrodymų, bet su visuomenės pritarimu), kad jas užmušė dėl „amoralaus gyvenimo būdo“.
Komentuodamas pranešimą apie čečėnę mergaitę, iškvietusią policiją ir įskundusią prievartautoją tėvą, jis pareiškė, kad tas vyras gali nužudyti savo dukterį.
„Jei jis jos nenužudys, koks iš jo vyras? Jis sau atneš gėdą, – aiškino Čečėnijos prezidentas.
Taigi šiek tiek apie Europą, kur imigrantų šeimynos su savo lagaminais dažnai atsinešdavo ir žiaurias tradicijas iš savo kaimų. Sankt Peterburge azerbaidžanietis imigrantas buvo apkaltintas nusamdęs žudikus užmušti savo dukrai, kadangi ji „nepaisė tautinių tradicijų“ nešiodama mini sijonėlį.
Belgijos miesto Šarlerua Sadia Sheikh buvo nužudyta savo brolio Moussafos, nes ji atsisakė tekėti už jai šeimos parinkto pakistaniečio.
Toronto priemiesčiuose Kamikaras Kauras Dhillonas savo marčiai Amandeep perrėžė gerklę, kadangi ši nusprendė pasitraukti iš jai suplanuotos santuokos, galbūt dėl kito vyriškio. K. K. Dhillonas kanadiečių policijai sakė, kad jos skyrybos būtų „pažeminusios šeimos vardą“.
Nagrinėjant šį nusikaltimų katalogą negalima nepaminėti Didžiosios Britanijos, kur tik per pastaruosius keletą metų visuomenė pastebėjo vykstančius „garbės“ nusikaltimus.
Pandžabo sikhų moteris Surjit Athwal buvo nužudyta nurodžius Londone gyvenančiai anytai nes norėjo sprukti nuo smurtaujančio vyro. 15-metę Turkijos kurdę Tulay Goren iš šiaurinio Londono nukankino ir nužudė jos tėvas musulmonas šiitas, nes ji norėjo ištekėti už musulmono sunito.
16 metų amžiaus Heshu Yones mirtinai subadė jos tėvas 2005-aisiais, nes ji susitikinėjo su vaikinu krikščioniu.
Caneze Riaz ir jos keturis vaikus (jauniausiam buvo 10 metų) gyvus sudegino jos vyras Accringtone, nes jie buvo pernelyg „vakarietiški“.
Mohamedas Riazas buvo musulmonas pakistanietis. Jis mirė dėl nudegimų praėjus dvejoms dienoms po žudynių.
Britų policija Skotland Jardas jau seniai pripažino, kad teks peržiūrėti daugiau kaip šimtą mirčių. Kai kurios jų įvyko daugiau nei prieš dešimt metų. Pasirodo, tai galėjo būti „garbės“ nužudymai.
Tai tik keletas užmušimų, keletas vardų, nedidelis siaubo istorijų rinkinys iš viso pasaulio siekiant parodyti, kokia gaji infekcija plinta pasaulyje. Infekcija, kurią reikia pripažinti masiniu nusikaltimu, šeimų barbariškumo tradicija, kuri nepripažįsta jokio gailesčio, jokių valstybinių įstatymų ir labai retai sąžinės.