Paaiškėjo, kad tokia galimybė buvo netgi realesnė nei daugelis manė: 1969 m. prezidento administracija pateikė planus branduoliniam Šiaurės Korėjos puolimui, kai buvo pašautas JAV slaptųjų agentų lėktuvas.
Remiantis naujai paviešintais vyriausybės dokumentais, manoma, kad R. Nixonas įsakė sprogdintojams pasiruošti skubiam puolimui, kai Šiaurės Korėjos reaktyviniai lėktuvai numušė Amerikos lėktuvą, skridusį virš tarptautinių vandenų, vykdantį elektroninę ir radijo žvalgybą.
Nacionalinio saugumo archyve (Vašingtone) esantys dokumentai atskleidė planą kodiniu pavadinimu „Freedom Drop“, kuriame raginama imtis „iš anksto suderintų pasirinkimų, panaudojant taktinius branduolinius ginklus prieš Šiaurės Korėją“.
Stebėtina tai, kad nenumatytų atvejų planuose numatyta, kad (priklausomai nuo branduolinio puolimo apimčių) gali būti ne mažiau nei 100 ir ne daugiau nei keli tūkstančiai aukų.
1969 m. birželio mėn. JAV gynybos sekretoriaus Melvino Lairdo rašte R. Nixono nacionaliniam apsaugos patarėjui Henry Kissingeriui nurodytos galimos tradicinės ir branduolinės reakcijos į tai, kas buvo laikoma nuolat augančiomis Šiaurės Korėjos provokacijomis.
Tarp galimų pasirinkimų buvo pateiktas planas „vykdyti Šiaurės Korėjos karinių taikinių puolimą, naudojant po vieną branduolinį ginklą vienam taikiniui“. Rašte siūloma naudoti ir „baudžiamąjį puolimą“ 12 taikinių, tarp kurių yra valdymo centrai, aerodromai ir karinio jūrų laivyno bazės.
Tačiau pripažinus, kad mažesnės apimties (mažiau nei 10 kilotonų) branduolinių ginklų naudojimas paskatintų atsakomuosius Šiaurės Korėjos veiksmus, buvo pateiktas antras pasirinkimas.