Taip konservatoriai tikisi užbaigti jau ne pirmus metus trunkančias vidaus kovas ir įgyti lyderį, kuris galėtų mesti iššūkį dabartiniam premjerui Tony Blairui (Toniui Blerui).

Konservatorių partijos parlamentarų komiteto pirmininkas Michaelas Spiceris (Maiklas Spaiseris) paskelbė, kad M.Howardas buvo išrinktas kaip vienintelis kandidatas, nes kandidatūrų pateikimo laikas baigėsi.

"Skelbiu, kad Michaelas Howardas yra išrinktas Konservatorių partijos ir Jos Didenybės opozicijos lyderiu", - sakė M.Spiceris konservatoriams parlamentarams.

Išrinktas naujas konservatorių lyderis teigė dirbsiąs negailėdamas jėgų, tačiau reikalavo vienybės partijoje.

"Mes visi esame paties pajėgiausio rinkimų kampanijos laivo, kokį teko regėti politikoje, įgula", - kalbėjo M.Howardas apie partiją, kuri XX amžiuje dominavo Britanijos politikoje.

"Mūsų iškili ir sunki pareiga yra užtikrinti, jog, kai nusivylimas leiboristais virs pasibaisėjimu, mes jau būsime pasirengę tapti nauja vyriausybe vienijami mūsų bendro tikslo", - teigė jis.

Dabar nusilpę konservatoriai, kuriems anksčiau vadovavo tokios asmenybės, kaip Winstonas Churchillis (Vinstonas Čerčilis) ir Margaret Thatcher (Margaret Tečer), praėjusią savaitę nušalino savo lyderį Iainą Duncaną Smithą (Janą Dankaną Smitą).

Politikos apžvalgininkai sako, kad nors iškilia politine asmenybe laikomas ir tvirtai savo pozicijas ginantis M.Howardas bus rimtesnis T.Blairo varžovas politiniuose debatuose nei I.Duncanas Smithas, tačiau nepanašu, kad konservatoriai sugebėtų per pusantrų metų, likusių iki kitų rinkimų, populiarumu pralenkti iki šiol visuomenės nuomonės apklausose pirmaujančius leiboristus.

Nors M.Howardo šalininkai tikisi, kad jam pavyks padaryti tai, ko nesugebėjo I.Duncanas Smithas - priversti T.Blairą prisiimti atsakomybę visais klausimais, pradedant problemomis viešajame sektoriuje ir baigiant Irako karu, kuriam nepritarė dauguma britų.

Praėjusiame dešimtmetyje būdamas vyriausybės narys M.Howardas buvo itin nepopuliarus. Tuo pasinaudodama T.Blairo komanda bando priminti britams pernelyg radikalius buvusio vidaus reikalų sekretoriaus sprendimus, o tai leidžia manyti, kad leiboristai yra daug labiau sunerimę dėl savo priešininkų partijos nei tada, kai jai vadovavo I.Duncanas Smithas.

M.Howardas, be abejonės, yra prityręs politikas, ne kartą įspraudęs dabartinį premjerą į kampą parlamente, kai T.Blairas dar tik buvo pradėjęs sėkmingai kopti karjeros laiptais ir buvo leiboristų atstovas vidaus reikalų klausimais.

T.Blairui šie metai buvo labai nesėkmingi. Vyriausybei nusprendus dalyvauti Irako kare, jo populiarumo reitingai smarkiai sumažėjo. Todėl konservatoriai negalėjo atleisti I.Duncanui Smithui, kad šis nesugebėjo susikrauti politinio kapitalo per šiuos metus, ir nušalino jį po dvejų metų darbo šiame poste.

Turėdamas daugumos paramą parlamente dabartinis premjeras ir toliau lieka pakankamai populiarus, kad laimėtų ir 2005 metų rinkimus.

Tačiau, jei per šiuos rinkimus M.Howardui pavyks gerokai sumažinti leiboristų mandatų skaičių parlamente, atsirastų nemaža tikimybė, kad dar kitais rinkimais jo vadovaujamai partijai pavyktų sugrįžti į valdžią.