Ne vien šis, bet ir dar penki kabelinės televizijos kanalai atsisakė paklusti naujoms prezidento Hugo Chavezo vyriausybės taisyklėms, įpareigojančioms transliuoti jo kalbas. Paprastai tos kalbos trunka 5–6 valandas, daugiausia dėmesio jose Venesuelos lyderis skiria kapitalizmo kritikai ir socialistinio kelio reklamai. Ponas H. Chavezas neabejotinai yra ne tik Venesuelos, Lotynų Amerikos, bet ir viso pasaulio viešosios erdvės žvaigždė, kontroversiškais pareiškimais publiką maitinanti nuolat.
Gerokai nuosaikesnio kairiojo prezidento Luizo Inacio Lulos da Silvos valdoma Brazilija energingai veržiasi į įtakingiausių pasaulio valstybių klubą. 190 mln. žmonių turinti šalis priklauso Didžiajam dvidešimtukui ir siekia tapti nuolatine Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare. Vienas iš naujausių šios valstybės galios įrodymų – Rio de Žaneirui suteikta teisė rengti 2016 m. vasaros olimpiadą. Brazilijos prezidentas nestokoja lotynų amerikietiško šmaikštumo – vienoje spaudos konferencijoje stovėdamas šalia britų ministro pirmininko Gordono Browno, ponas L. I. L. da Silva pareiškė, kad dabartinę finansų krizę sukėlė „baltieji žmonės mėlynomis akimis“. Įdomu, kas tai galėtų būti?
O štai neseniai Čilėje vykusiuose rinkimuose prezidentu išrinktas milijardierius, dešinysis konservatorius Sebastianas Pinera nutraukė 20 m. trukusį centro kairiųjų valdymą šalyje, kuri išgauna daugiausia vario pasaulyje ir bent iki pastarojo meto turėjo stabiliausią ekonomiką Lotynų Amerikoje. Ponas S. Pinera žadėjo panaudoti savo patyrimą versle, kad bendrasis vidaus produktas didėtų iki 6 proc. per metus ir būtų sukurta maždaug milijonas naujų darbo vietų. Bet jis ketina tęsti ir populiarią ankstesnės vyriausybės politiką socialinėje srityje.
Bet kuriuo atveju energingoje Lotynų Amerikoje prieštaringų naujienų kiek nori. Visai neseniai, sausio pabaigoje, šis žemynas minėjo 200 m. laisvės jubiliejų, taigi būtų tiesiog nusikaltimas nepasidomėti, kaip klostosi reikalai salsos tėvynėje.
Pirmoji pusė – straipsnis „Lotynų Amerikos nepriklausomybei – du šimtai metų“ iš laikraščio „Rebelion“
„Lotynų Amerika tapo visuomeninio gyvenimo, laisvės srovių ir neoliberalizmo alternatyvų paieškos laboratorija. Šio šimtmečio pradžioje žemyne padvelkė laisvės vėjai, bet nereikia manyti, kad tai neatšaukiamas procesas. Oligarchai niekada neatsisveikino su savo privilegijomis be pasipriešinimo, net jei tai kainuodavo žmonių gyvybes. Ši didi klasių konfrontacija reikalauja vertinimo, svarstymų ir aiškaus mąstymo.
Informacijos apie Lotynų Ameriką Europoje mažai ir ji fragmentiška. Sausio 20 d. prancūzų dienraštis „Le Monde“ savo interneto puslapyje pareiškė, kad H. Chavezas tvirtinęs, jog dėl žemės drebėjimo Haityje kaltos Jungtinės Valstijos. Bet H. Chavezas to niekada nesakė. Mėginami diskredituoti visi, kurie abejoja viešpataujančia sistema, Amerikos hegemonija. Dauguma Europos kairiųjų vertina procesus Lotynų Amerikoje iš europocentristinių pozicijų ir, taikydami jiems neokolonializmo standartus, iškreipia jų turinį. Visada stebina tas menkas informuotumas, žemas analizės lygis, mentoriškas tonas, taip pat nenumaldomas polinkis primesti Šiaurės modelius.
Europoje regima kairiųjų judėjimo krizė, jam derėtų atsijauninti kunkuliuojančiame Lotynų Amerikos gyvenime, pasisemti iš šio žemyno idėjų ir patirties, tuo tikslu aplankyti Boliviją, Ekvadorą, Venesuelą, Kubą, Braziliją, Urugvajų, sužinoti apie šių šalių pasiekimus. Kultūros formų įvairovė, demokratija, apimanti visus visuomenės sluoksnius, kooperatyvai, gyvosios gamtos įvairovės, naudingųjų išteklių apsauga. Permainos keičia iki šiol dominavusias labai nelygiateises visuomenines sistemas ir verčia ieškoti naujų integracijos formų. Tuo metu, kai Prancūzijoje priimama technokratų parengta ir be visuomenės dalyvavimo ratifikuota Europos konstitucija, daugelyje Lotynų Amerikos šalių vykstantys aktyvūs demokratiniai procesai suteikia joms antrą kvėpavimą. Europa jau nebėra pasaulio bamba.
Dabartinius procesus lydi karšti istoriniai ir ideologiniai ginčai, svarstymai ir gana politizuotas kompromisas. Nuolat minimos „populistinio ir patriotinio pavojaus“, „indėnų revanšo“ temos, raginimai viską pradėti nuo „švaraus lapo“. Praeities kovos susipina su šiandieninėmis realijomis, ir visa tai tęsis tol, kol bus pasiekta visiška laisvė. Šis ryšys kelia grėsmę viešpataujančiai sistemai, linkusiai tą kovą nutylėti. Ir švenčiant 200 m. laisvės jubiliejų mėginama sukeisti akcentus – pašalinti politinį turinį ir prasmę. Oficialiuose renginiuose dabartis „ištraukiama“ iš istorinio konteksto, aukšti valdininkai apsimeta nepastebį kelio, kuris jau išmintas ir veda į tikrą nepriklausomybę“.
Antroji pusė – straipsnis „Pietų Amerikos kontrastai“ iš dienraščio „El Pais“
„Lotynų Amerikos ekonominis žemėlapis labai kontrastingas. Čilė sausio viduryje įstojo į elitinę Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, o apie Braziliją kalbama beveik vien kaip apie dinamiškai besivystančios ekonomikos valstybę. Venesuelos prezidentas H. Chavezas sausio 8 d. paskelbė, kad devalvuojama šalies valiuta bolivaras. Argentinoje kilo krizė po to, kai Centrinis bankas atsisakė paklusti vyriausybės reikalavimui iš tarptautinių rezervų sumokėti dalį šalies užsienio skolos. Pasak Valstybės ir visuomenės tyrimų centro ekonomisto Roberto Frenkelio, Argentina yra didžiausios kvailystės pavyzdys. Per paskutinius keletą metų ekonomiškai augusi sparčiau nei Čilė ar Brazilija, ji neįstengė susidoroti su infiliacija. Venesueloje padėtis kita: kai naftos kaina kyla, šalis išlaidas didina, bet naftai pingant Venesuela susiduria su problemomis. Čilei, priešingai, pavyko sutaupyti, kai jos pagrindinės eksporto prekės vario kainos buvo aukštos, taigi dabar ji turi galimybę sušvelninti gamybos nuosmukio padarinius.
Getulio Vargaso fondo mokslinės bendradarbės Lios Valls teigimu, aštuntą pagal dydį pasaulyje Brazilijos ekonomiką kelia išvystyta pramonė, be to, šalis turi naftos. Tiesa, skurdo lygis Brazilijoje vis dar aukštas. Ekspertai primena, kad žemos naftos kainos praeitame dešimtmetyje pagreitino ir H. Chavezo atėjimą į valdžią. Tuo metu Argentina kenčia dėl staigių politinių permainų ir vyriausybės krizių. Per paskutinius kelerius metus šalies ekonomika augo, bet prieš tai, 1998–2002 m., buvo baisus nuosmukis.
Čilė, kaip ir Brazilija, protingą mokesčių ir pinigų politiką derino su socialinėmis programomis. Praėjusių metų pabaigoje Brazilijos prezidentas L. I. L. da Silva pareiškė, kad jo šalis iš ekonominės sumaišties išėjo sustiprėjusi. Be abejo, rodikliai ne tokie kaip Kinijoje ar Indijoje, tačiau Brazilijos vyriausybė mėgsta pabrėžti, kad sugebėjo suvaldyti infiliaciją, o nedarbas per 4 m. sumažėjo maždaug 2 proc.. Valdant Michele Bachelet Čilės ūkio augimas 2007 m. siekė 4,7 proc., 2008 m. – 3,2 proc., o pernai 1,8 proc. Nedarbas nuo 7 proc. ankstesniais metais padidėjo iki 9,8 pernai.
Venesuela, siekdama papildyti iždą naftos pinigais, per pusę devalvavo bolivarą. Bandydamas suvaldyti infliaciją, ponas H. Chavezas paragino kariškius sekti kainas ir uždaryti tas prekybos įmones, kurios jas kels. Per vienuolika dabartinio Venesuelos prezidento valdymo metų bolivaras neteko 90 proc. savo vertės, nors naftos kaina per tą laiką išaugo aštuonis kartus. Šalies ūkis augo įspūdingu tempu, kol kilo ir naftos kaina. 2008 m. ekonomikos augimas tesiekė 4,8 proc., o pernai virto 2,8 proc. nuosmukiu. Infliacija Venesueloje visada buvo aukšta (2009 m. siekė beveik 30 proc.), nedarbas svyravo apie 8 proc. Tiesa, dera nepamiršti, kad nemažai oficialių bedarbių dirba šešėlinėje ekonomikoje. Argentinoje bendrasis vidaus produktas 2007 m. augo 8,7 proc., 2008 m. augimas mažėjo ir siekė 5,78 proc., o pernai bendrasis vidaus produktas jau mažėjo 2,2 proc. Infliacija šalyje aukšta (23 proc. 2008 m. ir beveik 14 proc. 2009 m.), nedarbas svyruoja tarp 8 ir 10 proc.
Tarptautinio valiutos fondo prognozėmis, Brazilija ir Čilė įveiks krizę sustiprėjusios, o Venesuelos bendrasis vidaus produktas šiemet turėtų gerokai sumažėti“.
„Dvi pusės“ – antradieniais 11.05 val. (kart. 16.25 val.).