Paskutinės 1939 metų lapkričio dienos rytą, kai Helsinkio gatvės buvo pilnos į darbą einančių žmonių, pro debesis prasiveržė iš bazės Estijoje atlėkusi sovietų bombonešių eskadrilė ir numetė bombų ant Suomijos sostinės centro. Bombonešiai bei karo laivų artilerija griovė ir kitus šalies miestus. Taip 4 mln. (dabar 6 mln.) gyventojų turėjusią valstybę užpuolė Raudonoji armija. Pirmoje atakoje dalyvavo 600 tūkst. kareivių, juos rėmė 1 200 tankų ir 13 tūkst. lėktuvų.
Ko sovietai veržėsi į Suomiją? Tik dėl to, kad Didžioji Suomijos Kunigaikštystė šimtą metų priklausė Rusijai, o atsiradusi valstybių siena buvo pernelyg arti Leningrado.
Suomijos niekas neužstojo
Dar 1938 metais tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos prasidėjo derybos. Suomiai tikėjosi, kad Vakarų šalys juos užstos. Bet 1939 metų rugpjūčio 23-iąją Maskvoje buvo pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas. Rytų Europa buvo pasidalyta. Slaptu protokolu Hitleris sutiko, kad ir Suomija patektų į sovietų įtaką. Pasidalijus Lenkiją, Viačeslavas Molotovas pareikalavo, kad trys Baltijos valstybės ir Suomija įsileistų karines bazes. Mes, baltai, nuleidome rankas ir pasidavėme. Paskui už tai teko sumokėti baisią kainą.
Suomija vengė duoti atsakymą. Lapkričio 12-ąją Maskva pareikalavo neįvykdomo dalyko - užleisti Hanko pusiasalį, kelias salas, Barenco jūros iškyšulį ir nugriauti gynybos liniją Karelijos sąsmaukoje, kuri buvo vienintelė kliūtis vieninteliame kelyje į Suomiją. Kai delegacijos vadovas Ave Paasikivi pamėgino paaiškinti, kad jo šalis turi teisę rūpintis saugumu, Stalinas atkirto: "Sutartys su Estija, Latvija ir Lietuva nepakenkė jų nepriklausomybei. Priešingai, ją sustiprino." Suomių kompartijos sekretorių Oivą Tuomineną aplankė delegacija iš Maskvos ir pasiūlė jam Suomijos ministro pirmininko postą. Rusų įžūlumui nebuvo ribų, bet jų nuostabai O.Tuominenas pasiūlymo atsisakė!
Net suomių komunistai kovojo su sovietais
Kai lapkričio 26 dieną sovietų artilerija apšaudė savo pozicijas, Maskva paskelbė, kad suomiai užpuolė sovietų teritoriją. Ji pareikalavo pasitraukti iš Karelijos sąsmaukos įtvirtinimų, vadinamų Mannerheimo linija. Ši 140 kilometrų ilgio linija ėjo nuo Baltijos iki milžiniško Ladogos ežero. Ją sudarė 66 betoniniai bunkeriai, medinės slėptuvės, apkasai, spygliuotos vielos užtvaros ir minų laukai. Ši gynybos linija buvo vienintelė per abu pasaulinius karus atlikusi savo paskirtį.
Po bombardavimo į Suomiją pajudėjo 1000 tankų. Prieš juos suomiai galėjo pastatyti tik 112 prieštankinių patrankų ir 30 pasenusių tankų. Maršalas Klimentas Vorošilovas išdidžiai pareiškė, kad Helsinkis bus paimtas per šešias dienas. Jau gruodžio 1-ąją pirmame sovietų užimtame miestelyje Terioki buvo paskelbta palanki Kremliui vyriausybė. Jos priešakyje pastatytas iš Maskvos atvežtas Kominterno veikėjas Otto Kuusinenas, kuris tuoj pat paprašė "broliškos sovietų pagalbos", nes net Suomijos komunistai savanoriškai stojo į kariuomenę ir prašė maršalo Mannerheimo siųsti juos į priešakines linijas.
Raudonarmiečiai per šešias dienas sugebėjo tik priartėti prie Mannerheimo linijos, nes jų vadai užmiršo, kad šaltis tame regione nukrenta iki minus 50 laipsnių. Kareiviai neturėjo šiltų baltinių, o jų žalsvai rudos uniformos buvo ne tik plonos, bet ir iš tolo matomos sniego fone. Sušalę, nušalusiomis galūnėmis jie buvo varomi įtvirtinimų link dešimtimis tūkstančių.
Suomiai kovojo lanksčiai. Artėjant atakuojančiųjų bangai, praleisdavo tankus, o nespėjančius paskui juos pėstininkus iššaudydavo kulkosvaidžiais. Paskui prie tankų pribėgdavo drąsuoliai su benzino buteliais. Taip atsirado ironiškas pavadinimas Molotovo kokteilis. Tai ne sovietų užsienio reikalų ministro garbei. Tai reiškė "Še tau kokteilį".
Iki gruodžio pabaigos buvo atmuštos kelios dešimtys atakų, sudeginta arba pamušta 500 tankų. Kita dalis sušalusių sovietų mašinų negalėjo net pajudėti iš vietos. Šiauriau Ladogos, kur iki pat Arkties vandenyno driekėsi pelkės, miškai ir tundra, suomiai neturėjo įtvirtinimų. Jiems teko kariauti manevrinį karą. "Pravdos" korespondentas, rašytojas Nikolajus Virta rašė: "Kokie niekšai! Jie negali kariauti, galvotrūkčiais bėga nuo mūsų, bet paskui save palieka rūpestingai parengtų pasalų. Kai tik raudonarmietis žengia žingsnį Suomijos žeme, nuaidi trenksmas. Visur minos." Girdžiu paslėptą rašytojo pasigėrėjimą. Rusai iki šiol už tai gerbia suomius.
Baltai apsirengę suomiai, stoję ant slidžių, neduodavo užpuolikams nė minutės ramybės. Pasirodydavo jų užnugaryje, užpuldavo ir dingdavo rusams nė nespėjus atsipeikėti. Gruodžio 11-ąją prie Suomussalmi 17 tūkst. suomių apsupo 45 tūkst. žmonių turintį sovietų korpusą. Žuvo 23 tūkst. raudonarmiečių ir 750 suomių. Paskui suomiai perėjo į kontrataką ir per savaitę sunaikino dar dvi priešo divizijas bei tankų brigadą. Mirtį sėjo ir suomių snaiperiai. Tarp jų garsiausias buvo Baltąja mirtimi vadintas Simo Hayha. Jis nušovė 705 priešo karius.
Garbinga kapituliacija - priimtina išeitis
Tačiau tai negalėjo tęstis be galo. Suomija neturėjo sąjungininkų. Tautų Sąjunga pasmerkė agresiją ir išmetė Sovietų Sąjungą iš savo gretų, bet daugiau nieko negalėjo padaryti. Vakarų Europoje jau virė savas karas. Prancūzija perdavė suomiams 76 senus lėktuvus, Didžioji Britanija - keliasdešimt bombonešių, amžinai neutrali Švedija - 17 lėktuvų ir kelias patrankų baterijas. Suomiams padėjo tik savanoriai iš Europos. Jų buvo 11 tūkst., tarp jų šimtas estų ir keli lietuviai. Suomius gelbėjo jų miškai, ežerai, pelkės ir tai, kad praėjimas į jų šalį iš rytų pusės buvo labai siauras. Gelbėjo ir pašėlusiai šalta žiema.
Stalinas, bijodamas konkurentų, per dvejus metus buvo iškapojęs savo geriausius karininkus. Karui su Suomija vadovavo menkystos - maršalas Klimentas Vorošilovas ir generolas Kirilas Mereckovas. Jiems teko susidurti su reto kalibro asmenybe - maršalu Carlu Gustafu Emiliu Mannerheimu, iš Suomijos švedų kilusiu aristokratu, turinčiu ir olandų kraujo. Caro kariuomenėje tarnavęs C.G.E.Mannerheimas žinojo, kokį kaimyną turi Suomija ir kaip lengvai kinta to kaimyno nuotaikos. Šis drąsus, lankstus, protingas, plataus akiračio karvedys kovojo narsiai ir to paties reikalavo iš savo karininkų. Tačiau svarbiausias faktorius šiame kare buvo suomių kareivių drąsa, ryžtas ir meilė tėvynei.
Vis dėlto jėgos buvo labai jau nelygios. Stalinas atšaukė K.Mereckovą ir į jo vietą paskyrė generolą Semioną Timošenką. Pasiuntė ir naujų divizijų - prieš 40 tūkst. suomių jau kovojo 850 tūkst. raudonarmiečių ir 2000 naujų tankų. Suomiams ėmė trūkti ginklų, šaudmenų, maisto. Sovietai pagerino taktiką. Turėdami daugybę pabūklų, taiklia ugnimi jie naikino suomių bunkerius. Atakuojantys tankai tempė šarvuotas roges su pėstininkais. Per dvi savaites suomiams pavyko sunaikinti net 900 tankų, tačiau vasario 10 dieną jie ėmė trauktis. Vasario 17-ąją Mannerheimo linija buvo pralaužta, Raudonoji armija užplūdo šalies gilumą. Bet suomiai gynė kiekvieną savo žemės pėdą.
Jų pasiaukojimas nenuėjo veltui. Vasario pabaigoje Sovietų Sąjunga buvo taip išsekusi, kad sutiko su Helsinkio pasiūlymu pradėti taikos derybas. Garbinga kapituliacija suomiams buvo priimtina išeitis. Fronte žuvo 20 tūkst. jų karių, o raudonarmiečių net 230 tūkstančių. Buvo numušta 700 sovietų lėktuvų ir sunaikinti 3178 tankai. Tai daugiau, negu tuo metu turėjo hitlerinė Vokietija.
Kovo pradžioje Stalino sąlygos buvo priimtos, taikos sutartis pasirašyta. Suomijai teko atiduoti salas Baltijos jūroje, Rybačij ir Hanko pusiasalius bei Kareliją. 400 tūkst. suomių prarado namus, tačiau šalis išsaugojo nepriklausomybę. Kai Baltijos šalyse NKVD įvedė sovietinę tvarką ir dešimtys tūkstančių šeimų gyvuliniais vagonais buvo vežami už Uralo, suomiai gyveno savo žemėje ramiai ir saugiai.
Sumaišė kortas kitam diktatoriui
Hitleris kaip ugnies bijojo karo dviem frontais. Jis planavo pirma užgrobti visą Vakarų Europą, Angliją, susisiekti su sąjungininke Japonija, o toliau - matytųsi. Jis įdėmiai stebėjo karo Suomijoje, kur veikė keli šimtai jo žvalgybos karininkų, eigą. Buvo aišku, kad Raudonoji armija praskydusi, o jos vadovybė - nemokšiška ir kvaila. Tada atsirado Sovietų Sąjungos apibūdinimas - "milžinas ant molinių kojų".
Hitleris pamatė, kad planus galima keisti - pirma be vargo užimti Rusiją, jos turtus, o tada ir pasaulis kris po jo kojomis. Nedaug trūko, kad tas planas būtų pavykęs. Hitleris nenumatė, kad rusai savo žemę, net ir subolševikintą, taip narsiai gins. Suomiai, kovodami su vienu diktatoriumi, sumaišė kortas kitam. Po penkerių metų Hitleriui beliko tik nusišauti Reicho kanceliarijos požemyje.
Ir dar. Jeigu šiandien kas nors užpultų Suomiją, esu tikras, ne keli, o keli tūkstančiai lietuvių šoktų jai į pagalbą. Tikėkimės, neprireiks.