Po 2004-ųjų oranžinės revoliucijos, kai sukilus visuomenei buvo panaikinti suklastoti prezidento rinkimų rezultatai, prie valstybės vairo stojęs V. Juščenka pažadėjo ukrainiečiams atvesti šalį į Europos Sąjungą (ES) ir užtikrinti ekonominę gerovę.
Tačiau dabar 55-erių metų V.Juščenka priverstas pripažinti, kad iššvaistė savo politinį kapitalą, ir į sekmadienį vyksiančius prezidento rinkimus jis eina, regis, neturėdamas jokių vilčių.
Valstybės vadovo populiarumas šiuo metu nusakomas vienaženkliu skaičiumi, todėl nesunku nuspėti, kad jo neišvengiamai laukia žeminantis eliminavimas iš antrojo rinkimų turo. Kur suklydo buvęs centrinio banko vadovas, kuris vos prieš penkerius metus buvo šlovinamas kaip Oranžinės revoliucijos didvyris?
V.Juščenka prezidentavimo metais dėmesį sutelkė ne į pastangas įgyvendinti eilinių ukrainiečių norą, kad imtų efektyviau dirbti vyriausybė ir būtų pažabota įsišaknijusi korupcija, o atsidavė grandiozinei istorinei misijai pasiekti, kad Ukraina taptų pavyzdine Europos šalimi.
Prezidentui paskelbus apie buvusios sovietinės valstybės siekį įstoti į NATO, Kijevo santykiai su Maskva smarkiai pašlijo ir tapo labiausiai įtempti per visą nepriklausomos Ukrainos gyvavimo laikotarpį, o dabartinis Rusijos vadovas Dmitrijus Medvedevas apskritai atsisakė turėti kokių nors reikalų su V.Juščenka.
V.Juščenka itin daug energijos ir pastangų skyrė spręsti jam svarbius istorinius klausimus. Jis atkakliai siekė, kad didysis badas Ukrainoje, kuris praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai Sovietų Sąjungą valdė diktatorius Josifas Stalinas, nusinešė kelių milijonų ukrainiečių gyvybes, būtų pripažintas genocidu.
Tokios pastangos neturėtų stebinti, turint galvoje tai, kaip svarbi šalies istorija ir paveldas šiam žmogui, kuris kasmet kartu su kitais nacionalistais kopia į Hoverlą - aukščiausią šalies kalną, kurį yra pavadinęs Ukrainos galios ir didybės simboliu.
Kartą prezidentas pareiškė, jog yra pasirengęs "antrai dioksino dozei", kad apgintų dingusių ukrainiečių kartų atminimą. Tačiau jo karingos pastangos įtvirtinti ukrainiečių kalbos ir kultūros dominavimą griaunant sovietinių laikų monumentus supykdė milijonus rusų, gyvenančių šioje etniškai mišrioje valstybėje.
V.Juščenka nesugebėjo subalansuoti šalies užsienio politikos tarp Rytų ir Vakarų ir galiausiai nuo jo nusigręžė visi buvę užsienio sąjungininkai. Net Jungtinės Valstijos, kurios aktyviai jį rėmė "Oranžinės revoliucijos" dienomis, neberodo V.Juščenkai prielankumo, veikiausiai nusivylusios silpnu jo vadovavimu.
Nors Ukrainos ekonomikai skaudžiai smogė finansų pasaulinė krizė, V.Juščenkai labiau rūpėjo jo asmeninė nesantaika su premjere Julija Tymošenko, kuri per "Oranžinę revoliuciją" buvo jo artimiausia bendražygė, bet vėliau virto aršia prezidento oponente.
"Kai jis mėgindavo griežtai kovoti (su Julija Tymošenko), jam dažnai baigdavosi blogiau", - interviu agentūrai "Reuters" sakė knygos "Ukraine's Orange Revolution" autorius Andrew Wilsonas (Endrius Vilsonas).
V.Juščenkos aplinkos žmonės sako, kad jam ne itin sekasi perprasti žmones ir jis per penkerius metus keturis kartus pakeitė savo patarėjų komandą. Visa tai išprovokavo politinį paralyžių, nes visiškai nutrūko bendradarbiavimas tarp prezidentūros, ministrės pirmininkės kanceliarijos ir susiskaldžiusio parlamento.
Jungtinėse Valstijose gimusi prezidento žmona Kateryna Juščenko tik 2005-aisiais tapo Ukrainos piliete, tačiau daug metų aktyviai stengėsi atkreipti tarptautinės bendrijos dėmesį į J.Stalino režimo nusikaltimus.
Laisvalaikiu V.Juščenka, kaip teigiama, domisi bitininkyste ir kolekcionuoja tautodailės kūrinius.
Ukrainos politiniame gyvenime nieko negalima imti už gryną pinigą, tačiau pasigirdo kalbų, kad V.Juščenka galėtų tapti ministru pirmininku, jei prezidentu būtų išrinktas Viktoras Janukovyčius, kurį jis įveikė 2004 metais vykusiuose rinkimuose. Tačiau abu politikai, bent jau viešai, paniekinamai atsiliepė apie tokią galimybę.
Paslaptinga ir daug prieštaringų vertinimų sulaukusi V.Juščenkos apnuodijimo, dėl kurio jo veidą subjaurojo randai, istorija iki šiol neišaiškinta. Prezidento šalininkai ir kai kurie medicinos ekspertai tvirtino, jog tai buvo tyčinis apnuodijimas dioksinu, tačiau taip pat kalbama, kad jo veidą galėjo sudarkyti liga. Dabar V.Juščenkos veidą bjaurojusių randų beveik nebematyti.
Išmušė saldi keršto valanda
Kai Ukraina per oranžinę revoliuciją išsivadavo nuo senojo režimo, V.Janukovyčius Vakaruose buvo vaizduojamas kaip piktadarys, klastingas Rusijos pakalikas, kurio sąjungininkai suklastojo prezidento rinkimų rezultatus.
Antrajame valstybės vadovo rinkimų ture jis nugalėjo provakarietiškų pažiūrų V. Juščenką, o su pergale suskubo pasveikinti tuometis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Tačiau V.Janukovyčius neilgai džiaugėsi pergale - sukilus šalies visuomenei Aukščiausiasis Teismas anuliavo rinkimų rezultatus.
Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad balsai buvo masiškai klastojami, ir nurodė surengti pakartotinį balsavimą, po kurio pergalę šventė V.Juščenka.
Dabar V.Janukovyčius, kurį nemažai žmonių laiko kur kas labiau komplikuota asmenybe nei leistų manyti jo įvaizdis Vakaruose, turi puikią progą atkeršyti.
Prieš sekmadienį įvyksiantį pirmąjį Ukrainos prezidento rinkimų turą V.Janukovyčius, kuris yra kvalifikuotas mechanikas ir karvelių entuziastas, viešosios nuomonės apklausose tvirtai lenkė savo varžovus. Prognozuojama, kad vasario 7 d. numatytame antrajame rinkimų ture jis turėtų įveikti savo pagrindinę konkurentę, ministrę pirmininkę Juliją Tymošenko.
Analitikai įspėja, kad per ateinantį mėnesį dar daug gali nutikti, tačiau 59-erių metų V.Janukovyčius išlieka ryškiausias favoritas kovoje dėl galimybės tapti ketvirtuoju po Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo šalies prezidentu.
Nuslūgus oranžinės revoliucijos potvyniui, į darbą kibo įvaizdžio kūrėjai, kurių dėka iki tol monochromine buvusi V.Janukovyčiaus Regionų partija įgavo spalvų, jos lyderis viešumoje ėmė rodytis vilkėdamas elegantiškus kostiumus, o jo retorika sušvelnėjo.
Jis pamėgino atsikratyti Maskvos marionetės įvaizdžio, Ukrainos strateginiu tikslu paskelbdamas narystę Europos Sąjungoje ir griežtai sukritikuodamas V.Putino ir J.Tymošenko pasirašytą susitarimą, užbaigusį 2009 metų sausio dujų krizę.
Pagrindinė V.Janukovyčiaus elektorato bazė yra jo gimtasis Donbasas - rytinis šalies pramonės centras, kuriame dominuoja rusakalbiai gyventojai.
Tačiau V.Janukovyčius taip pat ėmėsi žingsnių palenkti į savo pusę ir labiau nacionalistinių vakarinių šalies regionų gyventojus. Kaip pabrėžia analitikai, tai, kaip jam seksis čia per rinkimus, turės didelės reikšmės galutinei jų baigčiai.
"Manau, pasikeitė ne tik jo išorė, bet ir jo idėjos", - sakė Oleksandro Razumkovo ekonominių ir politinių tyrimų centro direktorius Jurijus Jakymenka.
Politinis peštukas, kuris du kartus stovėjo prie Ukrainos vyriausybės vairo, sako, kad jį užgrūdino sunki vaikystė Jenakijevės šachtininkų gyvenvietėje netoli didžiausio šalies pramoninio miesto Donecko.
"Mano vaikystė buvo sunki ir alkana. Užaugau be motinos, kuri mirė, kai man buvo dveji. Basas slampinėdavau gatvėmis. Kasdien turėjau kovoti už save", - rašė V.Janukovyčius viename iš savo rinkimų kampanijos leidinių.
Sunki paauglystė neapsiėjo be paklydimų: septintojo dešimtmečio pabaigoje jis tapo gaujos nariu, buvo du kartus nuteistas už plėšimą bei užpuolimą ir atliko bausmę kalėjime. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje teistumai jam buvo panaikinti.
Pradėjęs darbo karjerą V.Janukovyčius gana greitai ėmė kilti tarnybos laiptais ir nuo devintojo dešimtmečio pradžios užėmė vadovaujamas pareigas Donecko anglies baseine. 1996 metais jis pradėjo dirbti Donecko srities administracijoje ir 1997-aisiais tapo šio regiono vadovu.
2002 m. tuometinis Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma netikėtai pasiūlė paskirti V.Janukovyčių šalies ministru pirmininku.
2003-aisiais V.Janukovičius ėmė vadovauti Regionų partijai, kurioje vyravo Donecko regiono atstovai. Paversti ją įtakinga politine jėga V.Janukovyčiui padėjo vieno turtingiausių Ukrainos oligarchų, metalų ir kasybos pramonės magnato Rinato Achmetovo, finansinė parama. Šiam verslininkui priklauso ir Donecko "Šachtar" futbolo klubas, kuris 2009-aisiais iškovojo UEFA taurę.
V.Janukovyčius ketino sudaryti rinkimų aljansą su J.Tymošenko, tačiau pastangos pasiekti susitarimą baigėsi piktomis rietenomis, o ministrės pirmininkės šalininkai ėmė drabstyti jį purvu, primindami apie jo praeities paklydimus.
Politikos tigrė rengiasi svarbiausio grobio medžioklei
Ukrainos "Geležinė ledi". Dujų princesė. Ledi Ju. Tigriulia. Ukrainos charizmatiškoji ministrė pirmininkė J.Tymošenko, kaip ir dera pragmatiškai politikei, garsėjančiai tuo, jog lengvai keičia savo politinius sąjungininkus, per praėjusius metus nustebino ne vienu persikūnijimu.
Prezidento rinkimų kampanijos plakatuose J.Tymošenko įmažinta glostanti baltą Bengalijos tigro jauniklę, kurią praėjusiais metais gavo dovanų. Plėšrūno vardas - Tigriulia. Tačiau vien paglostyti plėšrūno J.Tymošenko nepakaks. Jai reikės pasitelkti visą savo įniršį, sumanumą ir moterišką žavesį, kad iki planuojamo antrojo prezidento rinkimų turo, kurį numatoma surengti vasario 7 d. įstengtų įveikti atsilikimą nuo pagrindinio savo varžovo V.Janukovyčiaus.
Analitikai mano, premjerė dar turi laiko bei reikalingų įgūdžių pasivyti V.Janukovyčių, ir prie to turėtų prisidėti jos sąmojinga rinkimų kampanija, per kurią vienu metu J.Tymošenko buvo pristatoma paprasčiausiai kaip "Vona" - "Ji".
Valstybės vadovo postas J.Tymošenko tiesiog būtų dar vienas etapas jos išskirtinėje karjeroje, per kurią ji buvo trumpam atsidūrusi už grotų, susikrovė nemenkus turtus tapusi oligarche, o galiausiai virto kovinga Ukrainos nacionaliste.
Manoma, kad pergalės atveju 49 metų J.Tymošenko pamėgins perimti į savo rankas visą valstybės valdymą, kad padarytų galą seniai trunkančiam politiniam chaosui šalyje.
Tai padaryti jai turėtų padėti visiškai lojalus parlamentas ir senas bendražygis Oleksandras Turčynovas, kuris būtų paskirtas premjeru.
J.Tymošenko tradiciškai laikoma provakarietiška figūra, ypač lyginama su V.Janukovyčiumi, kuris neslepia savo prorusiškų simpatijų. 2007 metų gegužę žurnale "Foreign Affairs" ji paskelbė straipsnį, smerkiantį Maskvos "imperines ambicijas".
Tačiau J.Tymošenko ne kartą įrodė sugebanti esant reikalui pakeisti savo politinę odą, ir per pastaruosius dvejus metus gerokai sušvelnino toną Kremliaus atžvilgiu, užimdama labiau prorusišką poziciją.
Ji pasirašė susitarimą su Rusijos ministru pirmininku Vladimiru Putinu, kuriuo buvo užbaigta 2009 m. sausio dujų krizė, o lapkritį įvykęs jųdviejų susitikimas išsiskyrė šilta atmosfera.
Kai kurie komentatoriai sako, kad būtent J.Tymošenko, o ne V.Janukovyčių Maskva norėtų matyti Ukrainos vadovo poste. Tokią prielaidą galėtų patvirtinti ir V.Putino sveikinimai Naujųjų Metų proga J.Tymošenko, kuriai jis palinkėjo "naujų pasiekimų".
"J.Tymošenko sieks toliau palaikyti gerus santykius su V.Putinu ir ieškos kompromisų su Rusija strateginiais klausimais", - sakė Politikos studijų centro "Penta" Kijeve direktorius Volodymyras Fesenka.
Nors J.Tymošenko dar neatsisakė neatskiriama jos įvaizdžio dalimi tapusios supintos ir aplink galvą apsuktos kasos - tradicinės ukrainiečių moterų galvos puošmenos, esą simbolizuojančios premjerės glaudų ryšį su tauta, ji aktyviai siekia palenkti į savo pusę ne tik nacionalistinius Ukrainos Vakarus, bet ir rytinius šalie regionus, kur gajos prorusiškos nuotaikos.
Gimusi pramoniniame Dniepropetrovsko mieste, J.Tymošenko žinoma figūra tapo dešimtajame dešimtmetyje - tuo chaotišku laikotarpiu ji dirbo bendrovės "Ukrainos bendrosios energetikos sistemos", kuri importavo rusiškas dujas, generaline direktore. Šios pareigos, kaip teigiama, padėjo būsimai premjerei susikrauti milžiniškus turtus.
2001 metų vasarį J.Tymošenko buvo areštuota ir beveik mėnesį praleido tardymo izoliatoriuje, tačiau galiausiai kaltinimai dokumentų klastojimu ir dujų kontrabanda jai buvo panaikinti. Jos rėmėjai tvirtina, kad byla buvo sukurpta dėl J.Tymošenko politinės veiklos, nukreiptos prieš tuometinį prezidentą Leonidą Kučmą.
Per 2004 metų Oranžinę revoliuciją, kuri sutrukdė ateiti valdžią prezidento rinkimų rezultatų klastojimu įtartam V.Janukovyčiui, J.Tymošenko buvo artimiausia dabartinio valstybės vadovo Viktoro Juščenkos bendražygė ir jo prezidentavimo metu du kartus buvo paskirta vadovauti vyriausybei.
Nors J.Tymošenko ir V.Juščenka turėjo drauge ieškoti būdų, kaip išvesti šalį iš gilaus finansų krizės liūno, jie susipyko ir tapo aršiausiais politiniais oponentais, kurių tarpusavio rietenos neretai sukelia šypseną.
J.Tymošenko netgi svarstė galimybę prieš rinkimus sudaryti susitarimą su V.Janukovyčiaus partija, tačiau jų derybos žlugo, ir dabar premjerė atvirai demonstruoja savo panieką abiem politikams, kurie, pasak jos, labiau tinka "vaškinių figūrų muziejui", o ne politikai.