Visgi, „Eurobarometro“ duomenimis, eiliniai europiečiai galimos Turkijos narystės bloke atžvilgiu yra daug skeptiškensi už entuziazmo nestokojančius Briuselio eurokratus.
Vienas žymiausių XX a. politikos teoretikų Robertas A. Dahlas moderniosioms Vakarų tipo demokratinėms sistemoms pavadinti sugalvojo naują terminą poliarchija. Poliarchinių valstybių klubu neabejotinai galima laikyti ir ES. Pirmasis iš vadinamųjų Kopenhagos (narystės ES) kriterijų yra reikalavimas laikytis žmogaus teisių, mažumų apsaugos bei teisinės viršenybės. Šie reikalavimai yra savotiškas laidavimas, jog šalyje kandidatėje funkcionuoja R. A. Dahlo išskirtos septynios poliarchijos institucijos.
Tačiau pastaraisiais metais Turkijos priimti įstaymai, ribojantys žurnalistų ir rašytojų saviraiškos laisvę, bei vakarietiškų standartų neatitinkanti mažumų situacija verčia daugelį abejoti jos atitikimu ES keliamiems reikalavimams. O gal tai – kartais krikščionių klubu vadinamos ES nepagrįsta baimė? Kultūrinis europiečių rasizmas ir nenoras į savo gretas įsileisti kitos civilizacinės erdvės valstybę? Dėl šių priežasčių būtina įdėmiai apžvelgti tikrąją žodžio laisvės ir nepriklausomų orgaanizacijų bei politinių partijų situaciją galimoje ES narėje.
Kliūna net literatūros kūriniai
R. A. Dahlas žodžio laisvės svarbą sieja su objektyviau formuojama visuomenės nuomone bei užtikrinamu pažiūrų pliuralizmu.
Turkijos Respublikos konstitucijos 26 straipsnis piliečiams garantuoja teisę laisvai mąstyti ir skleisti savo pažiūras įvairiais pavidalais, be jokio valdžios pareigūnų kišimosi. Vis dėlto šiai aukščiausiame šalies įstatyme išsakytai laisvei tiesiogiai prieštarauja 2005 m. parlamento priimtas liūdnai pagarsėjęs „301 straipsnis“. Remiantis šiuo baudžiamojo kodekso straipsniu, už „turkiškumo, Respublikos ir Didžiosios Nacionalinės asamblėjos (parlamento) įžeidimą“ grėsė kalėjimo bausmė nuo 6 mėnesių iki 3 metų. Daugiausiai kritikuota neaiški „turkiškumo“ sąvoka, nubrėžusi teisėjams plačias interpretavimo ribas. Ir nors 2008 m. balandžio 30 d. priimtos esminės „301 straipsnio“ pataisos, pagal kurias baudžiama už „turkų nacijos ir Turkijos Respublikos“ užgauliojimą, dar iki jų priėmimo bei patvirtinimo buvo iškelta keletas didelį rezonansą ne tik Turkijoje, bet ir ES sukėlusių bylų.
Bene garsiausia saviraiškos laisvę ribojančio „301 straipsnio“ auka 2005 m. tapo garsus turkų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Orhanas Pamukas. Vieno sakinio, ištarto interviu šveicarų dienraščiui „Tages Anzeiger“ („Šiose žemėse buvo nužudyti 30 tūkst. kurdų ir milijonai armėnų, bet niekas, be manęs, nedrįsta apie tai užsiminti“), užteko, kad O. Pamukui būtų iškelta baudžiamoji byla. Kilus ažiotažui, 2006 m. sausį Stambulo miesto teismas bylą panaikino, kai Turkijos teisingumo ministerija atsisakė patvirtinti pateiktus kaltinimus. Tokį sprendimą kai kas laikė gudriu oficialiosios Ankaros viešųjų ryšių triuku, kadangi bylos panaikinimo savaitę Europos Komisija pradėjo ruošti ataskaitą apie Turkijos teismų sistemą, kurios trūkumus oficialiai pripažino net tuometis teisingumo ministras Cemilis Çiçekis.
Tais pačiais metais teismai pasigailėjo kitos turkų rašytojos Elif Şafak. Šį kartą „turkiškumo įžeidimas“ buvo įžvelgtas jos romano citatoje „Esu genocidą išgyvenusiųjų anūkas, neturintis jokių giminių, kurias išnaikino turkų skerdikai 1915 m.“ E. Şafak romano personažo amerikiečio nuoroda į vykdytą armėnų genocidą ir baudžiamosios bylos panaikinimas rašytojai greičiau yra išimtis, nei taisyklė Turkijoje. Armėnų genocido eskalavimo ir temų, liečiančių kurdų mažumos teises ar Turkijos armijos vaidmenį valstybės gyvenime, šalies rašytojai ir žurnalistai vengia. „301 straipsnis“ yra ginklas prieš nuomonę, nesutampančią su vyraujančiu režimo požiūriu į minėtas tris problemas.
Su kai kuriais susidoroja fiziškai
Jei šimtams žurnalistų, rašytojų ir net vertėjų šiandien Turkijoje dar tik pareikšti kaltinimai dėl galimo šalies ir nacijos įžeidimo, su kai kuriais susidorojama ne teisminėmis, o fizinėmis priemonėmis. 2007 m. sausį netoli savo redakcijos Stambule buvo nušautas žymus armėnų kilmės žurnalistas Hrantas Dinkas. Iki žmogžudystės likus daugiau nei metams, teismas už straipsnį apie armėnų genocidą jam buvo skyręs pusės metų lygtinę bausmę. Paskutiniais mėnesiais prieš mirtį žurnalistas buvo gavęs įspėjamųjų grasinimų, tačiau policija nesiėmė jokių veiksmų, galėjusių apsaugoti H. Dinką.
Tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ po žurnalisto žūties pateikė oficialų pareiškimą, kuriame įžvelgė pavojų nešališkam žmogžudystės bylos nagrinėjimui. Abejones dėl objektyvumo sukėlė iš karto po H. Dinko nužudymo Stambulo policijos vadovo išsakytas patikinimas, jog tai – ne politiškai motyvuotas nusikaltimas, o tik ginkluoto nusikaltėlio išpuolis. Pagrindinis įtariamasis – 17 metų Ogünas Samastas pripažino savo kaltę ir teigė nesigailintis tokio poelgio. Nors pagal įstatymus jam gresia nuo 18 iki 24 metų nelaisvės, skeptikai nemano, kad tokia bausmė bus skirta, o Turkijos policiją kaltina vengimu deramai išsiaiškinti tikruosius H. Dinko žmogžudystės sumanytojus.
Nusikaltimo tyrimas atskleidė O. Samasto saitus su turkų nacionalistų grupuotėmis, kurių ryšiai siekia net šalies saugumo tarnybą. Dar vienas faktas, leidžiantis abejoti būsimojo bylos sprendimo nešališkumu, yra netrukus po žmogžudystės pasirodžiusi filmuota medžiaga, kurioje įtariamas žudikas užfiksuotas pozuojantis su Turkijos policijos pareigūnais ir valstybės vėliava.
Spaudos laisvės vis mažėja
H. Dinko žūtis dar kartą patvirtino Turkijos, kaip ne itin spaudos laisvę puoselėjančios valstybės, statusą. Tai liudija ir tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Reporteriai be sienų“ (Reporters sans frontières) kasmet sudaromi spaudos laisvės indeksai. 2005 m., prasidėjus oficialioms Turkijos dėryboms su ES, šalis pagal spaudos laisvę užėmė 98 vietą iš 167 galimų, joje liko ir po metų. Vėliau prasidėjo kritimas: pradžioje – į 101 vietą, o 2008 m. – į 102 vietą. Pagal šių metų spaudos laisvės indeksą, Turkija užima tik 122 vietą – nuo derybų su ES pradžios šalies reitingas nukrito net 24 vietomis.
Kitos autoritetingos nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ kasmet sudaromo spaudos laisvės lygio žemėlapyje Turkija 2005-2009 m. priskta „pusiau laisvų“ valstybių grupei. Organizacijos parengtoje šių metų Turkijos žiniasklaidos situacijos apžvalgoje remiamasi už spaudos laisvę šalyje kovojančios organizacijos „Bianet“ statistika. 2005 m. baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 157 žurnalistai, leidėjai ir įvairūs aktyvistai, o 2008 m. kaltinamų žiniasklaidos atstovų padaugėjo beveik triskart – iki 435.
Dar vienu vyriausybės ginklu prieš kritišką ketvirtosios valdžios nuomonę, be jau aptarto „301 straipsnio“, kritikai mini 1994 m. įkurtą Turkijos radijo ir televizijos aukščiausiąją tarybą (Radyo ve Televizyon Üst Kurulu). Jos nariai, kuriuos renka Didžioji Nacionalinė asamblėja, prižiūri, kad šalyje veikiančios radijo bei televizijos stotys nenusižengtų galiojantiems įstatymams. Be to, taryba dėl padarytų pažeidimų turi teisę atimti iš transliuotojo licenziją. Dėl tokios devynių Tarybos narių rankose sutelktos galios ir padidėjusio politinio spaudimo pastarosios adresu, daugelis Turkijos žurnalistų paskutiniaisiais metais praktikuoja savicenzūrą.
Partija priskiriama teroristų organizacijoms
Kita R. A. Dahlo išskirta institucija, būtina demokratinei šalies raidai užtikrinti, yra vadinamoji asociacinė autonomija – piliečių galimybė burtis į jų interesus ginančias politines partijas ar nepriklausomas asociacijas bei organziacijas.
Viena opiausių Turkijos vidaus politikos problemų, kurią spręsti reikalauja ES, yra kurdų tautinės mažumos klausimas. Nors kurdai sudaro apie 15 proc. Turkijos gyventojų, ištisus dešimtmečius jiems nebuvo garantuojama kultūrinė autonomija, o XX a. 9-ajame deš., vykstant brutalioms represijoms prieš bet kokias kurdų tautinės tapatybės apraiškas, centrinės valdžios propaganda skleidė mitą, esą kurdai tėra kalnų turkai. Iki šiol sunku atsakyti į klausimą, kuri iš Turkijos parlamente atstovaujamų partijų pagrindiniu savo rinkėjų segmentu laiko kurdų kilmės šalies piliečius.
Tokia politine jėga būtų galima laikyti 1974 m. įsteigtą Kurdistano darbininkų partiją (Partiya Karkeren Kurdistan, PKK). Ji siekė, sukeldama marksistinę revoliuciją Turkijos pietryčiuose ir kaimyninių šalių teritorijose, kur įsikūrę kurdai, įkurti nepriklausomą Kurdistano valstybę. Bet praėjus beveik dešimtmečiui nuo susikūrimo, PKK ėmėsi teroristinių atakų prieš užsienio turistus, šalies saugumo pajėgas ir ambasadas užsienio valstybėse. PKK partizaninio karo aukomis tapo maždaug 37 tūkst. žmonių, tarp jų – nemažai kurdų, lojalių Turkijos valdžiai ir atsisakiusių padėti šiai separatistinei organizacijai.
1999 m. Turkijos saugumo tarnyboms sugavus PKK lyderį Abdullah Öcalaną, organizacija paskelbė paliaubas su sąlyga, kad turkų kariškiai nutrauks atakas. Nors per keletą metų smurto lygis regione sumažėjo, Turkijos pietryčiai iki šiol laikomi nestabilumo ir terorizmo židiniu. Siekdama naujo įvaizdžio PKK keletą sykių pakeitė pavadinimą ir suformulavo naują politinių siekių programą. Vienas pagrindinių jos tikslų yra „demokratinė transformacija ir santarvė“ kurdų gyvenamose Turkijos regionuose.
Nepaisant paskelbtų naujų kurdų mažumos gynimų priemonių, organizacija iki šiol neatsisakė anksčiau naudotos teroristinės praktikos ir organizuoja išpuolius prieš civilius bei policiją visoje Turkijoje. Dėl to partiją prie teroristinių organizacijų sąrašo priskiria ne tik Turkija, bet ir JAV bei ES. Nuo Turkijos derybų su ES pradžios iki 2009 m. kovo kurdų separatistų organizacija įvykdė per 20 kruvinų išpuolių visoje šalyje. Europos Komisijos kasmet skelbiamose ataskaitose dėl Turkijos pažangos derybose su ES nuolatos paminimi PKK keliami iššūkiai šalies saugumui ir būtinybė su jais kovoti, taip užtikrinant Turkijos gyventojų saugumą.
Uždraudė parlamentinę partiją
Kurdams atstovaujančia nepriklausoma politine jėga laikytina Demokratinės visuomenės partija (Demokratik Toplum Partisi, DTP). Nors 2007 m. parlamento rinkimuose ji iškovojo 21 mandatą, pernai konstitucinis teismas užsimojo ją uždrausti. Toks teismo sprendimas nebūtų precedentas, mat nuo 1993 m. jau buvo uždraustos trys partijos, reikalavusios daugiau teisių kurdų mažumai, o jų atstovams skirti įvairūs nuosprendžiai. Visgi pastangos uždrausti DTP yra pirmas bandymas Turkijoje susidoroti su kurdiška partija nuo derybų su ES pradžios.
Vyriausias prokuroras DTP pavadino „separatistinių jėgų centru“ ir apkaltino ją palaikant ryšius su PKK. Savo ruoštu ES iškart po 2007 m. rinkimų paragino DTP atsiriboti nuo bet kokių terorizmu kaltinamų organizacijų ir pasinaudoti savo, kaip kurdų atstovų Turkijos parlamente, statusu užtikrinant tolesnę šalies demokratizaciją bei demonstruojant paramą valstybės integralumui. Tačiau partijos lyderio Ahmeto Türko viešai reiškiamas susižavėjimas PKK vado A. Öcalano veikla bei idėjomis ir PKK rėmėjų dalyvavimas DTP kongrese nestiprina pozityvaus šios politinės jėgos įvaizdžio. Be to, pasigirstantys reikalavimai suteikti kurdų gyvenamam regionui autonomiją tik sekina Turkijos konstitucinio teismo kantrybę dėl išpuolio prieš pagrindiniame šalies įstatyme įtvirtintą unitarinės valstybės modelį.
Toks partijos elgesys ir galimas jos uždraudimas ne tik nepadėtų spręsti kurdų problemos, bet veikiausiai ją dar labiau paaštrintų. Be to, tikėtinas jau ketvirtos prokurdiškos nepriklausomos politinės partijos uždraudimas galimai sukompromituotų kitas kurdams atstovaujančias grupes.
Nusprendė nebedrausti homoseksualų organizacijos
Dar viena Turkijos gyventojų grupe, kurios galimybės turėti nepriklausomas organizacijas ribojamos, galima laikyti seksualines mažumas. 2008 m. JAV nevyriausybinė organizacija „Human Rights Watch“ paskelbė apie Stambulo miesto teismo sprendimą panaikinti lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transeksualų (LGBT) asociaciją „Lambda Istanbul“. Už LGBT teises kovojančią organizaciją „nusižengimu įstatymui ir moralei“ apkaltino Stambulo valdžia. Jau 2007 m. jos atstovai reikalavo „Lambda Istanbul“ uždarymo, kadangi organizacijos veiklos siekius jie laikė „puolimu prieš turkų moralines vertybes bei šeimos instituciją“.
Likus dešimčiai dienų iki minėto pareiškimo, pareigūnai atliko kratą LGBT interesams atstovaujančios organizacijos būstinėje. Oficialia reido priežastimi valdžia pavadino įtarimus, jog „Lambda Istanbul“ patalpose užsiiminėjama prostitucija, kas prieštarauja Turkijos baudžiamajam kodeksui. Vis dėlto po tokių valdžios veiksmų žmogaus teises ginančios organizacijos „Amnesty International“ ir „Human Rights Watch“ išreiškė susirūpinimą dėl valstybės skatinamos homofobijos. Toks teismo sprendimas kirtosi ir su Turkijos pasirašyta bei ratifikuota Europos žmogaus teisių konvencija, kurios 2 dalies 11 straipsnis reikalauja visas valdžios struktūras, tarp jų teisinę, užtikrinti žmonių teisę burtis į asociacijas ar sąjungas, ginančias jų interesus.
Galima tik spėlioti, ar dėl autoritetingų žmogaus teises ginančių organizacijų kritikos, ar dėl galimų ES sankcijų dėl pamatinių žmogaus teisių ir laisvių nepaisymo Turkijos aukščiausiasis teismas pernai panaikino „Lambda Istanbul“ draudimą. Teisėjai pabrėžė, jog ši nevyriausybinė organizacija nenusižengė visuomeninei moralei, kadangi lytinė orientacija nėra pasirinkta, o „įgimta arba susiformavusi dėl auklėjimo“.
Tačiau teismo nuosprendyje pridurta, jog homoseksualios gyvensenos „skatinimas bei propagavimas“ yra amoralus poelgis. Toks abejotinas Turkijos aukščiausiojo teismo sprendimas leidžia manyti, kad nepriklausomos LGBT teises ginančios organizacijos ir ateityje gali tapti moralės sargais save laikančių vykdomosios ir teisminės valdžios atstovų taikiniais.