Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas atsargiai sakė, kad tai įdomi, bet ir netikėta situacija, todėl gana prieštaringa. Tokia tad vertinimų amplitudė – nuo pasaulį reginčių kaip formalių procedūrų rinkinį iki istorijos „mokytų“, todėl santūrių.
Simboliškas atsitiktinumas, kad Nobelio taikos premijos skyrimo laikas beveik sutapo su naujojo NATO vadovo Anderso Fogho Rasmusseno vizitu trijose Baltijos valstybėse. Interviu estų dienraščiui „Postimees“ ponas A. F. Rasmussenas dar sykį pakartojo nemanąs, kad Rusija keltų grėsmę Baltijos valstybėms ar kuriai nors kitai NATO šaliai, bet ir pripažino, kad pagerinti santykius su Rusija bus nelengva. Amerikos viceprezidentas Joe Bidenas šį mėnesį važiuos į Lenkiją ir Čekiją kalbėtis apie saugumą, prekybą ir demokratijos stiprinimą. Vėlgi savaip simboliška, mat rugsėjį prezidentas
B. Obama paskelbė atsisakantis priešraketinio skydo, kurio elementai turėjo būti dislokuoti Lenkijoje ir Čekijoje. Vieniems tai sukėlė nustebimą, kitiems – nerimą. Buvo pasigirdę svarstymų, kad Vašingtonas išdavė Lenkiją ir Čekiją. Tiesa, spalio 6 d. Jungtinės Valstijos Lenkijai pateikė raštišką pasiūlymą dalyvauti naujoje amerikiečių gynybos sistemoje, kuri bus greitesnė ir stipresnė bei gins visas NATO šalis. Kaip įprasta, rusai sureagavo nedelsdami: šios šalies užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad naujas priešraketinės gynybos planas kelia daugiau klausimų negu atsakymų. Be abejo, dar sykį pakartota apie mistinį pavojų Rusijai.
Beje, apie pavojus: britų dienraščio „The Observer“ straipsnyje „Ukraina sunerimusi: Maskva veržiasi į Krymą“ sakoma gana tiesiai, kad Ukraina ir kitos Rytų Europos šalys sunerimusios, jog Amerika palieka jas likimo valiai dėl santykių su Rusija „perkrovimo“. Prezidentui B. Obamai kelia rūpestį Iranas, Afganistanas, Irakas, mažai kas turi iliuzijų, kad JAV padėtų Ukrainai, jei Rusija šią užpultų.
Tokie tad klausimai ir tokios viltys. Mes Vidurio ir Rytų Europoje gana gerai žinome, ką reiškia bet kuria kaina laikytis įsikibus lūkesčių. Viskas pavydėtinai sinchroniška – neadekvačiai masyvūs kariniai rusų mokymai netoli Baltijos valstybių, NATO generalinio sekretoriaus vizitas jose, gausybė diplomatiškos retorikos apie 21 a. pavojus, ir – Nobelio taikos premija? Tad apie ką šiandien? Apie seną gerą Šaltąjį karą, ką gi daugiau.
Pirmoji pusė – straipsnis „Eurozonoje Rusija vejasi Kiniją“ iš leidinio „New Europe“
„Per 8 m. stipriai išaugo Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos prekyba. Rusija sparčiai vejasi Kiniją. Pagal kai kuriuos rodiklius Rusija Kiniją net lenkia. Jei ši tendencija išliks, tai teigiamai paveiks saugumą, bet taps išbandymu JAV diplomatijai.
Pagal agentūros „Eurostat“ 2009 m. duomenis, Rusijos importas iš Europos 2001–2009 m. augo dvigubai greičiau nei Kinijos tuo pačiu laikotarpiu. Jei skaičiuotume eurais, 2008 m. Rusija pirmą kartą importavo prekių daugiau nei Kinija. Panašios tendencijos regimos ir investavimo srityje. Visuomenės nuomonės požiūriu paveikslas prieštaringesnis, bet ir čia Rusijos akcijos veikiau kilo, o Kinijos leidosi. Remiantis apklausomis, 2009 m. tik 29 proc. vokiečių teigiamai vertino Kiniją, o štai apie rusus palankiai atsiliepė 42 proc. apklaustųjų. Taigi Rusijos reitingai išaugo 8 proc., o Kinija 3 proc. prarado. O juk daugumai vokiečių kelia nerimą Vokietijos ekonominė priklausomybė nuo Rusijos, dauguma europiečių neigiamai atsiliepia apie dabartinį šios šalies ministrą pirmininką Vladimirą Putiną. Tiesa, apklausų rezultatai Lenkijoje rodo, kad požiūris į Rusiją gerėja ne visur.
Jei Rusijos ekonomika toliau augs ir gerės jos įvaizdis Europoje, tai turės reikšmingų politinių pasekmių. Galima tikėtis santykių gerėjimo su ES, vėliau – ir su NATO. Be abejo, Europai nėra reikalo rinktis tarp gerų santykių su Rusija ar Kinija. Be to, čia pateikti ekonominiai rodikliai ir visuomenės vertinimai laikui bėgant keisis. Vis dėlto Rusijos ir ES suartėjimas ir tuo pat metu silpnėjantys Bendrijos ryšiai su Kinija kelia klausimą, kaip tai veiks ilgalaikes strategines tendencijas. Esama pagrindo manyti, kad galima laukti stiprėjančios europinės (ES ir Rusijos) integracijos kaip tam tikros atsvaros augančiai Kinijos galybei. Diplomatinėmis pastangomis Rusijai pavyko priversti paisyti jos nuomonės dėl kai kurių europinio saugumo klausimų, tokių kaip priešraketinės gynybos sistema ir bendra saugumo struktūra.
Gali būti, prasideda nauja ES ir Rusijos santykių era. Jei reikalai iš tiesų tokie, JAV teks atitinkamai keisti savo diplomatiją. Ekonominių ryšių tarp Rusijos ir likusios Europos stiprėjimas saugumo požiūriu galų gale ims tolinti Ameriką nuo Senojo žemyno. JAV labai svarbios ES ekonomikai, transatlantiniai ryšiai irgi labai stiprūs, bet auga ir naujosios Europos galia. Šios slinkties dalis yra ir kylanti Rusijos ekonomika ir jos suartėjimas su ES. Kol kas nežinoma, ar atitinkamai keisis ir diplomatiniai Amerikos ir Rusijos santykiai“.
Antroji pusė – straipsnis „Ar Šaltasis karas iš tiesų baigėsi?“ iš laikraščio „Magyar Nemzet“
„Prieš dvidešimtmetį žlugo Sovietų Sąjunga, Vidurio Europa nusimetė komunizmo pančius. Netikėtai įgyta laisvė atvėrė naujus horizontus. Kitoje Atlanto pusėje prieštaringų jausmų apimtas ponas Francis Fukuyama skelbė apie galutinę politinio ir ekonominio liberalizmo pergalę ir istorijos pabaigą, pasibaigus Šaltajam karui.
Bet prasidėjo sudėtingi eurointegraciniai procesai, susipynę su nacionaline konsolidacija ir globalizacijos spaudimu. Pasaulio ekonomika, o kartu su ja ir politikos centras slenkasi į rytus, vadinamoji liberalizmo pergalė pasirodė esanti ne visagalė. Dar daugiau – ji atvedė prie didelės visuomeninės ir ekonominės krizės, koreguojančios ir tarptautinių santykių sistemą. Vis dėlto vieną dalyką galima konstatuoti: Šaltasis karas pasibaigė. Tiesiog neliko pagrindinių jo dalyvių. Šiandieninė Rusija – tai milžiniška ir išteklių turtinga valstybė, turinti antrą pagal dydį branduolinį arsenalą, bet pagal karinę galią gerokai atsilikusi nuo buvusios Sovietų Sąjungos.
Baigėsi ir ideologinė konfrontacija. Nors paskutiniais metais galima išgirsti praėjusią epochą primenančios retorikos, dabar ginčijamasi daugiausia pagal tą pačią sistemą, tarkime, apie tai, kaip dorotis su krize. Paskutinių kelerių metų Amerikos ir Rusijos santykiai buvo grąžinę į praeitį, kai George‘o W. Busho administracija į Rusijos apsisprendimą sureagavo spalvotosiomis revoliucijomis, kurių geopolitiniu padariniu tapo karinis Gruzijos ir Rusijos konfliktas. Bet ir jo negalima vadinti būdingu Šaltajam karui.
Šiandien padėtis pasikeitusi. Visi apsimeta, kad viskas gerai, šneka apie bendras vertybes, tikslus, susitelkimą kovai su terorizmu, bet gražūs žodžiai maskuoja prieštaravimus ir varžymąsi. Viena vertus, tai sunkina padėtį, iš kitos pusės, tokia regimybė vis dėlto paprastina bendradarbiavimą. Galima pasakyti ir taip: šiandieninė pusiausvyra dinamiškesnė nei statiškas Šaltojo karo stabilumas.
Įžengėme į globalios pasaulinės netvarkos epochą. Vėl dalijamasi įtakos zonomis, posovietinei erdvei šios dalybos irgi turi įtakos. Didžiosios valstybės tęsia savo geopolitinius žaidimus, tiesa, jau be ideologinio turinio. Daugelis be reikalo tikėjosi, kad žlugus Sovietų Sąjungai dings įtampa tarp Vakarų ir Rytų. Priešingai – modernėjanti Rusija ateityje tik stiprins savo „pretenzijų potencialą“.
Zbignevas Brzezinski dar 1997 m. sakė, kad Eurazija – tai šachmatų lenta, ant kurios varžomasi dėl viešpatavimo pasaulyje. Rusijos ir Amerikos santykių „perkrovimas“ bus jaučiamas nebent retorikos lygmeniu. Gruzija, Ukraina, iš dalies Vidurio Azija ir toliau bus geopolitinių varžytynių placdarmai. Pasikeitimai galimi nebent tokie, kad Vašingtonas tiesiogiai nesies pasaulinių klausimų sprendimų su konfliktais šiuose regionuose.
Besikeičiančioje pasaulio sistemoje netrūksta įvairiausių dalyvių. Nors susilpnėjusios, JAV išlieka vienintelė didžioji valstybė, bet kyla tokių regioninių galių kaip Kinija, ES, Rusija, iš dalies Iranas. Globaliame pasaulyje keičiasi ir kovos būdai. Gąsdinimas kaip metodas vis dar tinka, bet vis didesnę reikšmę vaidina žiniasklaida, vadinamoji „minkštoji jėga“. Ypač išaugo ekonomikos įtaka, o energetika įgijo strateginę reikšmę. Dabartinės krizės sąlygomis stiprėja vadinamosios Dvidešimties grupės įtaka. Tikėtina, kad didžiosios valstybės ateityje bus tos šalys, kurios po krizės sugebės išlikti stipriausios“.
„Dvi pusės“ – antradieniais 11.05 val. (kart. 16.25 val.).