Laivų, plaukiančių per šį pavojingą rajoną, draudimo kainos pašoko iki debesų, todėl brangsta daugelis prekių. Atėjo laikas pasižiūrėti, kodėl tokie dalykai vyksta, ir kokia perspektyva.
Manau, kad pasaulis įsigijo dar vieną galvos skausmą. Ir nemažą. Nes tai, kas vyksta jūroje, tik žiedeliai. Šaknys sausumoje. Klausimas, kodėl jų nesuima, – beprasmis. Nėra kas galėtų gaudyti piratus. Toje šalyje jau dvidešimt metų nėra jokios valdžios. Net ir ne taip – yra valdžia, bet ji pačių piratų.
Buvau nutaręs nuvažiuoti. Paskambinau pažįstamam, ,,New York Times“ Rytų Afrikos skyriaus redaktoriui Jeffrey Gettlemanui. Jis pasakė: ,,Lėktuvai ten dar skraido. Tiesa, kartais juos numuša, ir ne visada žinoma, kas numušė ir kodėl. Vieno rusų transportinio lėktuvo (jį numušė 2008 m.) griaučiai dar tebestovi greta pakilimo tako. Tik kai atskrisi, neužmiršk užregistruoti savo vardo, pavardės ir nešiojamojo ginklo kalibro.“
,,Ką, – sakau, – lėktuve ginklas?“ – ,,O kaip tu išlipsi Mogadiše be ginklo? – nesuprato mano klausimo Jeffrey. – Ir iš anksto užsisakyk dešimties žmonių apsaugą, ginkluotą automatais ir rankiniais kulkosvaidžiais. Aš ten tik taip važiuoju.“
Nutariau kelionę atidėti.
Pilnas šovinynas, tuščias pilvas
Jeffrey pasakojo, kad Mogadišo miestas – pritrenkiantis konflikto ir kvailystės paminklas. Kvartalas po kvartalo, kilometras po kilometro – vien tik sudegę arba nusiaubti namai. Kažkada tas miestas buvo italų architektūros pažiba Indijos vandenyno pakrantėje. Liko tik plytų krūvos. Centrinė Somalio valdžia užlūžo dar 1991 metais. Praėjo aštuoniolika metų, buvo 14 bandymų sukurti kokią nors stabilią valdžią, bet viskas liko kaip senovėje arba dar blogiau.
Visokie žudymai tapo kasdieniu reiškiniu – sprogdinasi savižudžiai, mėtomos baltojo fosforo bombos, kaip viduramžiais kažkam už kažką aikštėje kertamos galvos, o nusikaltusįjį moralei (įsivaizduokite, ten yra tokia sąvoka) minia užmuša akmenimis. Ir jokių popierių. Visi vyrai ginkluoti iki dantų, pilna jaunučių, vos keliolikos metų kareivėlių, neaišku, kas kieno pusėje, bet aišku, kad ir seniai, ir jaunikliai paveikti narkotikų, nuolat kramto dusūnų (angl. khat) lapus – jie čia laisvai auginami.
Jeffrey sako: „Buvau Irako Faludžoje, buvau Afganistane (ten mes ir susipažinome – A. Č.), bet niekur nejaučiau tokios baimės, tokio siaubo kaip Somalyje. Ten būsi pagrobtas arba nušautas anksčiau negu spėsi nusišluostyti prakaitą nuo kaktos. Tai pati pavojingiausia vieta pasaulyje, plėšikų vadeivų, žmonių grobikų už išpirką, bombų gamintojų, fanatiškų Islamo maištininkų, neturinčių darbo žudikų perykla ir minios paauglių bei jaunuolių – neragavusių jokio mokslo, bet su pilnais šovinynais.“
Bagdade, Kabule yra ,,žaliųjų zonų“, į jas pavojaus atveju galima pabėgti, tačiau Somalyje to nėra. Esi paliktas pats sau. Vietos ligoninėse apie vaistus kalbama mažai. Ne visada užtenka tvarsčių sužeistiesiems. Chaoso būsena jau peržengė Somalio sienas, smelkiasi į Keniją, Etiopiją ir Eritrėją. Šalis tampa nauju Afganistanu, pritraukia viso pasaulio kovotojus. Paskui jie grįš į savo šalis (jeigu liks gyvi) ir ten nuneš užkratą.
Šiokia tokia administracija dar neseniai lyg ir buvo. Jungtinės Tautos ir Amerika buvo pripažinusios pereinamąją Abdullahi Yusufo Ahmedo vyriausybę. Ji „smilko“ ketverius metus, tačiau žlugo, kai prezidentas buvo priverstas atsistatydinti po ilgos kovos su ministru pirmininku, nors vyriausybė valdo tik žemės sklypą aplink prezidento rūmus.
Somalis net yra turėjęs savo kariuomenę, 14 tūkst. žmonių. Juos buvo pamokiusi Etiopija. Bet visi išsibėgiojo, išsinešė ginklus ir uniformas. Kada atrodė, kad blogiau būti negali, ištiko badas. Jo priežastys akivaizdžios: karas, sausra, brangmetis, be to, neapsikentę pabėgo visi tarptautinių pagalbos organizacijų darbuotojai. Pasaulis žiūrėjo iš šalies, negalėdamas sugalvoti, ką čia padarius.
Kolonizavimas nepadėjo
Bandymų įsikišti karine jėga yra buvę. Visi pasibaigė taip siaubingai, kad niekas daugiau nenori. Nors Somalis – vienatautė šalis, visi jos 9 ar 10 mln. gyventojų suskilę į daugybę klanų. Jie tarpusavyje tai jungiasi, tai kariauja, vaizdas kaitaliojasi kaip debesys pavasarį. Klanai skirstosi į pogrupius, gentis, šeimas, visų jų istorijos supainiotos, kiekvienas jas atsimena savaip.
XIX a. pabaigoje didumą Somalio buvo užėmę italai ir britai, bet kolonizatorių pastangos įvesti vakarietišką tvarką ir teisę buvo bergždžios. Visus ginčus vis tiek turėdavo spręsti klano vyresnysis. Už genties ribų veikė tik viena teisė – gąsdinimo. ,,Užmušk mane – ir ant tavo galvos kris viso mano klano įtūžis.“
Reikia pasakyti, kad dalis kaltės tenka baltiesiems. Britai savo dalyje, šiaurės vakaruose, pabandė vykdyti reformas, bet numojo ranka ir paliko senolių valdžią. Ta provincija ir dabar tvarkosi gana neblogai. Italai pabandė įvesti vakarietišką tvarką savo zonoje, įskaitant ir sostinę Mogadišą, ir ten chaosas tęsiasi nuo XIX amžiaus.
Nepriklausomybę Somalis įgijo 1960 m. ir iškart tapo pėstininku Šaltojo karo šachmatų lentoje, nes strateginė jo padėtis labai svarbi – susiduria Afrika, Artimieji Rytai, Azija, pro čia eina kelias į Europą. Pirma ginklus pradėjo siųsti Sovietų Sąjunga, paskui – Amerika. Dvidešimt dvejus metus šalį valdė kaprizingas diktatorius generolas Mohamedas Siad Barre’as. Jis kelis kartus keitė sąjungininkus, nors jo įtakos ribos apsiribojo tik sostine.
Provincija jo nei žinojo, nei žinoti norėjo. 1991 m. klanų vadukai nuvertė diktatorių ir prasidėjo tarpusavio karai – dėl kiekvieno uosto, lėktuvų nusileidimo tako, žvejų prieplaukos, telefono stulpo – dėl visko, iš ko galima turėti uždarbį. Žmogų nužudydavo už kelis skatikus. Klestėjo ginklų ir narkotikų pirkliai, niekas į juos nekreipė dėmesio. Moterys buvo prievartaujamos, žmonės gyveno nešvariai, žiauriai ir trumpai. Pavadinti Somalį suirusia valstybe būtų pasakyti jai komplimentą. Nuo 1991 m. tai buvo niekieno nevaldoma vieta žemėlapyje.
1992 m. JAV prezidentas George’as Bushas vyresnysis bandė šaliai padėti. Siuntė maisto, kitų reikalingų dalykų, bet viskas buvo išgrobstoma. Atsiuntė tūkstantį jūrų pėstininkų siuntoms saugoti ir pabandyti suimti vieną įžūliausių vadukų – Aididą. G. Bushas ir jo patarėjai neturėjo žalio supratimo apie fanatišką somaliečių ištikimybę savo vadukams. Įgijo supratimą. Į gatves pasipylė tūkstančiai Aidido gentainių. Įsispyrę į basutes, bet su granatsvaidžiais ir kulkosvaidžiais rankose. Numušė du sraigtasparnius ,,Black Hawk“, žuvo 18 Amerikos kareivių. Jų kūnus minia visą dieną tąsė po gatves. Amerikiečiai pasitraukė ir 10 metų nenorėjo net žiūrėti į Somalio pusę.
Ką amerikiečiai padarė po tokio gėdingo pralaimėjimo? Niekada neatspėsite. Sukūrė filmą ,,Juodojo vanago žūtis“ („Black Hawk Down“). Smulkiai, tiksliai apie tai, kaip juos nugalėjo ir iš jų pasityčiojo minia nusmuktkelnių. Visame pasaulyje tą filmą rodė. Saddamas Husseinas gardžiavosi, kelis kartus jį žiūrėjo.
Tada į Somalį patraukė arabai iš radikalios Saudo Arabijos vahabitų sektos. Statė mečetes, Korano mokyklas, prieglaudas. Klanų vadai leido steigti kažką panašaus į teismus. Vagis uždarydavo į geležinį narvą ir teisė pagal šariato nuostatas.
Geriausiai – be jokios vyriausybės
Susidarė niekur nematyta negirdėta padėtis – šalis be administracijos ir be mokesčių, tačiau tvarkėsi, nes viską darė patys vietos verslininkai: žiūrėjo, kad būtų elektra, veiktų mokyklos, ligoninės. Nebuvo Centrinio banko, bet Somalio pinigas – šilingas – tapo stabilus. Kovai su chaosu verslininkai ėmė ginkluoti vienintelę įmanomą jėgą – islamistus. Tai išgąsdino Amerikos Centrinę žvalgybos valdybą (CŽV). Jai atrodė, kad formuojasi naujas teroristų fabrikas, kokiu anksčiau buvo tapęs Afganistanas. Politiniai analitikai aiškino kariškiams, kad Somalyje tokia netvarka, jog net „Al Qaeda“ jos pakęsti negali. CŽV vis dėlto atsiuntė savo agentų, mokančių kalbą ir nešinų lagaminais dolerių klanų vadukams papirkinėti, kad jie muštų islamistus.
Bet išėjo blogai. Tų vadukų, kurie ėmė Amerikos pinigus, autoritetas krito, o islamistų, kaip sąžiningų kovotojų, pakilo. Islamistai su pranašo Mahometo vėliava suvienijo tarpusavyje kariaujančias gentis ir 2006 m. birželį sostinėje paėmė valdžią. Pirmą kartą tapo ramu – visus pusę metų. Bet greitai išryškėjo prieštaravimai tarp nuosaikiųjų ir radikaliųjų islamistų. Pastarieji šaukė, kad reikia eiti į šventąjį karą – džihadą, gatvėse mušė moteris, jeigu jų kojų čiurnos būdavo nepridengtos, ir t. t. Jie buvo artimi „Al Qaedai“, slėpė jos kovotojus, dalyvavusius sprogdinant Amerikos ambasadas Kenijoje ir Tanzanijoje.
Amerika, kariaudama Irake ir Afganistane, negalėjo lįsti dar ir į Somalį. George’as W. Bushas jaunesnysis paprašė Etiopijos – geriausios Amerikos draugės Afrikoje. Amerikiečiai 2006 m. gruodį trenkė raketomis per islamistų, kuriuos laikė teroristais, būstines, paruošė dirvą etiopams, ir tie pergalingai įžengė į Somalį. Islamistai nuėjo į pogrindį, Mogadiše atsirado laikinoji vyriausybė. Kokia? Vėl buvusių vadeivų, tik dabar remiamų etiopų. Nuo 1991 m. tai buvo keturioliktas bandymas sukurti valdžią. Bet tai buvo okupantų vyriausybė, o islamistai gynė šalį. Tarp jų ir etiopų kariuomenės užvirė mirtini mūšiai. Etiopai šaudė taikinių per daug nesirinkdami, žuvo tūkstančiai civilių.
Šių metų sausį etiopai išėjo. Tvarką bando daryti Afrikos šalių organizacijos taikdariai. Bet islamistai vėl metėsi į brolžudišką tarpusavio kovą dėl valdžios. Taikdariai sugeba saugoti tik pačią vyriausybės būstinę. Dabar viršų ima radikalai – vahabitai. Somaliečiai nelabai juos mėgsta, bet jie gerai organizuoti, disciplinuoti ir turi kelis tūkstančius kovotojų. Jie jau užvaldė trečiąjį pagal svarbumą Somalio miestą. Jeigu užvaldys visą šalį, be abejo, plėsis į Etiopiją, Keniją ir Džibutį, nes ten yra somalietiškai kalbančių rajonų, ir iš tikro taps nauju terorizmo židiniu. Vakarai dabar turi tik vieną išeitį – remti islamistų valdžią. Ir bandyti į ją įtraukti daugiau nuosaikiųjų. Nes jokia kita valdžia ar ideologija ten neišsilaikys ilgiau negu iki vakaro.
O kaip su piratais? Prancūzų, olandų, rusų karo laivai juos gana sėkmingai gaudo. Bet nekaria ant rėjos, kaip senaisiais laikais, jie priversti juos paleisti. Nes kol pastarieji nepagrobė laivo, valtimi atviroje jūroje plaukiojantys somaliečiai – nekalti žvejai. Bet kai laivą pagrobia ir paima įkaitus, ką nors daryti vėlu.
Teisybę sakant, Vakarų valstybės labai daug triukšmauja, bet supranta, kad nelabai gali kuo padėti. Somalis – didesnė problema negu jo piratai. Negalės grobti laivų – taps teroristais. Dabar su jais laivininkystės ir draudimo bendrovės atsiskaito pinigais. Ir baigtas kriukis. Norint sustabdyti banditizmą, reikėtų užimti visą ilgą Somalio pakrantę, visas žvejų įlankas ir įvesti okupacinę kariuomenę. Somaliečiai, be abejo, stotų ginti tėvynės. Kas jiems vadovaus? Radikalai – vahabitai. Ir tada tikrai turėtume trečią, po Irako ir Afganistano, karą.